Antrasis projekto etapas įsibėgėjo

Mokslo metai mokyklose pamažu eina į pabaigą. Socialiniuo­se tinkluose ir tarp mokinių vis prasprūsta kalbos apie nežmonišką karštį, be prasmės pailgėjusius mokslo metus. Matau, kaip sunku mokiniams ištverti pamoką – moky­mosi motyvacija sumenkusi, mintys jau apie atostogas, keliones, pramogas… Visgi Elektrėnų „Ąžuo­lyno“ progimnazijoje veikla vyksta: mokslo metų pabaigai suplanuota prasmingų ir įdomių darbų. Vienas iš jų – anglų kalbos mokytojų Vaidos Barščevičienės ir Astos Makarevičiūtės inicijuotas projektas HITS. Apie pirmąjį projekto etapą jau buvo skelbta savivaldy­bės ir respublikinėje spaudoje. Spar­čiai vyksta antrojo etapo darbai.
Sužinojau apie antrojo veiklos etapo pradžią išvydusi mokykloje 21 NATO karį. Tad pirmiausia pakalbinau mokytoją Astą Makarevičiūtę:

Bendruomenė jau gana išsamiai susipažinusi su HITS projektu ir iniciatyvomis bei konkrečiais darbais, kurie vyko pirmojo projektinės veiklos etapo metu. Kas paskatino toliau dalyvauti projekte?
Pats projektas – NATO karių idėja, gražus bendruomenės stiprinimo pavyzdys, kuris moko kasdien pastebėti kam kokia pagalba yra reikalinga, pasisiūlyti padėti neprašomiems, o jei paprašė – neatsisakykim, svarbiausia nelikti abejingiems, mokykimės kurti, gražinti, puoselėti, tausoti aplinką, kurioje gyvename, ir gerbti vieni kitus. Didžiausia paskata – tai Vaidos Barščevičienės, vykdžiusios ir pirmąjį HITS projekto etapą „Ąžuolyno“ progimnazijoje, užsidegimas ir ryžtas tęsti pradėtą veiklą. Labai reikalinga bendruomenės narių iniciatyva. Štai Dalia Charūnienė iš Vievio padėjo suderinti darbus bei pagalbą Vievyje informuodama Ingą Daraškienę, o pastaroji mokytoją Vaidą. Taip užsimezga nauji ryšiai. Be abejo, labai skatina ir vaikų noras bei iniciatyvos. Po bendravimo su kariais ir dalyvavimo projekte kelios mergaitės tapo šaulėmis. Labai skatina veikti patriotiškumas. Kai užsidega tuo vaikai, tai ir tu negali sustoti. Jaučiame ir žmonių, Elektrėnų savivaldybės bendruomenės norą bendrauti. NATO kariai ir mokiniai buvo gražiai priimti Vievyje. Vienas senjoras atėjo pabendrauti su kariais vokiškai (kadaise jis buvo išvežtas darbams į Vokietiją, dabar juokavo, kad nori pasitikrinti kalbos žinias). Vienuolė iš Paparčių vienuolyno irgi domėjosi karių veikla. Labai skatina pačių NATO karių domėjimasis Lietuva: pasakojau būriui apie senolę iš Vievio – tremtinę – ir jos brolį partizaną. Nustebau, kad kariai žinojo, apie ką mes pasakojame, domėjosi, patys yra lankęsi KGB muziejuje. Manau, kad tai puiki proga pažinti kultūrą, suartėti su kitomis Europos tautomis, pamatyti, kad mes ne tokie ir skirtingi, ir, aišku, patobulinti savo anglų kalbos žinias. Tai puiki galimybė ją vartoti bendraujant su „tikrais“ užsieniečiais, o vaikams tai yra didelė paskata mokytis. Tad mokiniams projektas yra puiki galimybė mokytis pilietiškumo ir gerinti kalbos įgūdžius, o kitiems prisidėti prie projekto veiklos – tapti rėmėjais.

Kokia NATO karių sudėtis, kaip žada dalyvauti projekte? Ar jau yra numatytos konkrečios veiklos?
Karių sudėtį tvirtina vadas, kuris yra atsakingas už ryšius su visuomene ir šį projektą. Planuojame pabaigti šio etapo veiklą kitą savaitę bendru Elektrėnų šaulių ir mokinių žygiu, o rudenį suderinti naujas veiklas ir darbą tęsti.

Kaip vyksta mokinių, daly­vausiančių projekte atranka? Ar visi norintieji gali jame dalyvauti?
Kažkokios ypatingos atrankos nėra, svarbiausia pareigingumas, atsakingumas, noras ir anglų kalbos žinios. Labai svarbu, kad mokinys, apsisprendęs dalyvauti projekto etape, savo žodžio laikytųsi ir staiga nepersigalvotų, kadangi suderinti dalyvių sąrašą trunka labai daug laiko: reikia instruktažų, tėvų sutikimų, suderinimo su mokyklos vadovybe, paskirstymo grupėmis pagal numatytą darbo vietą bei veiklos apimtis.

Ką galėtumėte papasakoti apie būsimą mokinių ir karių veiklą?
Kaip ir minėjau, užbaigsime šį etapą žygiu Vievio apylinkėse, o rudenį pradėsime derinimą su NATO kariais dėl tolimesnio bendradarbiavimo.

Kokią pagalbą, kuri pa­lengvintų organizuoti veiklą, gaunate iš visuomeninių ar kitų organizacijų?
Didžiausia pagalba ir parama yra Elektrėnų kuopos šauliai savanoriai. Jie visada padeda surasti žmones, kuriems mes galime padėti, pabendrauti su jais, padeda dirbant su vaikų grupėmis. Šį etapą bandėme ieškoti ryšių per socialines tarnybas, seniūnijas, bet įstaigos nėra labai suinteresuotos. Taip pat ieškojome piniginės paramos projektui, Elektrėnų savivaldybės Meras žadėjo padėti. Labai noriai padeda bendruomenės nariai iš Elektrėnų, Vievio, Vievininkų. „Spindulio“ draugijos pirmininkė Marija Kazbarienė net savo vyrą atsiuntė į pagalbą su­pjauti malkas negalią turinčių žmonių sodyboje. Smagu, kad viena Vievio gyventoja už pagalbą pakvietė apsilankyti Kelių muziejuje, kur pati dirba. Gilučių bendruomenė projekto dalyvius – vaikus – pakvietė į žygį.

Sakoma, kad sėkmingą veiklą lemia ne tik sunkus darbas, gera komanda, bet ir pozityvus nusiteikimas. Ko sau palinkėtumėte, kad ryžto ir svajonių nei mokytojams, nei mokiniams, nei kariams neužgožtų rutina?
Linkėčiau neužmiršti, kokį prasmingą darbą mes visi drauge atliekame, ir tikėti, kad tai suteikia prasmės gyvenimui.

Kas atlikta antrojo HITS projekto etapo metu, domėjausi, kalbėdama su Vaida Barščevičiene, projekto HITS iniciatore ir vykdytoja „Ąžuolyno“ progimnazijoje. Mokytoja priminė, kad „HITS“ (Home Interaction Through Students – bendradarbiavimo per mokinius) projektas gimė pernai rudenį Lietuvoje tarnavu­sios Nyderlandų kariuomenės viešųjų ryšių karininkės, majorės Marjan Hendriks iniciatyva, o jai išvykus projektą tęsti sutiko ją pakeitęs kapitonas Merien van der Velden. Projekto esmė – Lietuvoje dislokuotų NATO priešakinių pajėgų (eFP BG LTU) ir vietos moksleivių bendradarbiavimas bei pagalba socialiai remtiniems žmonėms.  Tokiu būdu vietos gyventojams suteikiama ir papildoma informacija apie tai, kodėl kariai čia tarnauja, ką jie daro ir iš kokių šalių yra atvykę. Kariams tai galimybė pažinti mūsų kraštą, kultūrą ir pabendrauti su vietos žmonėmis. Pasak V. Barščevičienės, gegužės pabaigoje Elektrėnų savivaldybės teritorijoje HITS projekto dalyviai padėjo dirbti lauko darbus tiems, kam tokios pagalbos labiausiai reikia – socialiai remtiniems asmenims, garbaus amžiaus senoliams, Paparčių vienuolėms, Vievio vaikų dienos centrui. Be to, mokytoja Vaida pastebi: „Projekto atgarsiai skamba vis plačiau tiek žiniasklaidoje, tiek „iš lūpų į lūpas“, todėl uniformuoti kariai jau nebegąsdina vietos gyventojų. Atvirkščiai – dauguma su jais noriai bendrauja (mokiniai vertėjauja tiems, kam trukdo kalbos barjeras), klausinėja apie jų tarnybą, dalijasi savo gyvenimiškais rūpesčiais. Na, o moksleiviams – tai neįkainojama galimybė tobulinti anglų kalbos žinias, iš arčiau susipažinti su garbinga kario profesija bei mokytis socialinio atsakingumo bei pilietiškumo. Smagu girdėti, kad ir mokiniai džiaugiasi dalyvaudami projekte. Štai 5c klasės mokinys Andrius Kucevičius, jauniausias projekto dalyvis, padėjęs Paparčių vienuolyne, vienintelis dalyvavęs Gilučių bendruomenės organizuotame žygyje, į kurį buvo pakviesti projekto dalyviai, sako, kad „HITS programa labai įdomi, gera, linksma. Galėjau susipažinti su kitos šalies gyventojais. Gilučių bendruomenės žygyje patiko šaudymas.“ 7c klasės mokinys Domantas Strakšys, tvarkęs apleistą sodybą Gilučiuose, pasakojo: „Nors buvo šlapia, vis tiek nuo­taika buvo gera, darbas vyko sklandžiai. Po darbų grįžome į mokyklą. Pavalgėm, vedžiojom karius po mokyklą, ir buvo labai smagu.“ 7c klasės mokinė Diana Viktorija Kartenė, dirbusi Paparčių vienuolyne bei tremtinės sodyboje Vievyje, taip pat neslėpė džiugesio: „Man ši diena labai patiko. Aš supratau, kad dabar gyvename labai gerai ir reikia padėti tiems, kuriems sunku, o ne visada žiūrėti tik savęs. Bendravimas su kariškiais buvo įdomus, jie labai draugiški, malonūs ir turi daug valios, kai reikia dirbti. Manau, šie darbai parodo, kaip gera kitiems padėti ir matyti, kad jiems gera. Nemanau, kad kada anksčiau būčiau taip pasakius, bet dabar žinau – šypsena tikrai yra padėka.“ 8e klasės mokinė Gabija Kulbokaitė, kuri darbavosi Geibonių neįgalios šei­mos sodyboje ir Vievyje, ardant seną sandėliuką, sakė: „Noriu padėkoti už galimybę dalyvauti tokiam projekte. Sužinojau labai daug įdomių dalykų, kurie pakeitė požiūrį į save ir į mus supančią aplinką. Sužinojau, kad vis dar yra tokių kaimų su senais pastatais ir juose tebegyvenančia senolių dvasia, susiradau naujų draugų, supratau, koks svarbus yra komandinis darbas ir kad labai svarbu mokėti daugiau užsienio kalbų. Labai patiko karių draugiškumas ir noras bendrauti, jie visuomet stengėsi palaikyti gerą mikroklimatą. Net lietus nesugadino nuotaikos, priešingai, labai pakėlė nuotaiką lietaus lašeliai, krintantys nuo medžių lapų ir „šokiai“ bandant nusivaikyti uodus. Tai buvo tikrai nuostabi patirtis.“ 7c klasės mokinys Kristupas Linkus, dirbęs Gilučiuose, tiesiog paantrino mergaitėms: „Patiko dirbti, bendrauti su kariais ir padėti žmonėms, kuriems to reikia.“ 7c klasės mokinė Kamilė Kijanskaitė, padėjusi Paparčių vienuolyne, taip pat nebuvo nusivylusi: „Šaunu, kad galiu lavinti, gerinti savo anglų kalbos gebėjimus. Išmokau dar geriau dirbti komandoje, padėti kitiems. Supratau, kad reikia galvoti apie kitus ir jiems padėti. Nesvarbu, koks oras, svarbu apranga, nusiteikimas ir kompanija. Buvo labai gera, kai galėjome dirbti kaip komanda. Ačiū už gerai ir prasmingai praleistą laiką, galimybę susipažinti su naujais žmonėmis ir galimybę pažinti juos.“ Na, ir 7c klasės mokinė Deimantė Jančiūnaitė tarsi apibendrino: „Ši diena buvo viena įsimintiniausių dienų mano gyvenime. Nors ryte lijo, lietus mūsų ir kariškių nuotaikų nesugadino. Man labai patiko talkininkauti Gilučiuose ir Vievyje. Žmonės buvo labai malonūs. Smagu buvo bendrauti su kariškiais! Noriu gilinti savo anglų kalbos žinias, kad galėčiau laisvai kalbėti anglų kalba.“ Mokinių tėvai apie projekto veiklą irgi atsiliepia teigiamai. Kornelijaus mama sakė, kad „sūnui patiko, užduotys, kurios buvo sunkokos, bet norėjosi įveikti, suprato, koks yra karių fizinis pasirengimas, kad reikia sunkiai dirbti, jog taptum fiziškai stiprus. Nustebino, kad norėtų būti kariu ir stoti į karo akademiją.“ Vakario mama nustebo, išgirdusi, kad sūnus „eis tarnauti savanoriu, daug argumentų pateikė, dėl ko norėtų. Jam pačiam susidarė įspūdis, kad savanorystės sąlygos yra geresnės. Aš, kaip mama, džiaugiuosi nauja veikla, su kuria susipažino Vakaris.“ Agnės tėtis taip pat neslėpė nuostabos: „Mano dukra labai džiaugėsi, pirmas jos sakinys buvo: „Kaip man patiko.“ Ilgiausiai kalbėjomės, kaip bendravo su kariais angliškai – tikrai buvo reikalinga veikla. Nustebau, kad ji tokia ištverminga. Ačiū jums už tokią turiningą edukaciją, kurios metu vaikai daug pamatė ir galėjo kalbėti angliškai.“

Dar viena įspūdinga diena – NATO karių pamokos „Ąžuolyno“ progimnazijoje. Kariai Janas ir Kevinas penkias pamokas bendravo su mokiniais. Pirmą ir ketvirtą pamokas 5–8 klasių mokiniams vedė karys Janas. Pirmą ir trečią pamoką mokiniai susipažino su drama. Ši disciplina Olandijoje yra ugdymo proceso dalis. Tokio pobūdžio pamokose yra ugdomas mokinių emocinis intelektas. Karys Janas jau yra baigęs du pedagogikos bakalauro kursus, todėl su ugdymo procesu ir metodikomis yra susipažinęs ir teoriškai, ir praktiškai. Janas dar vedė muzikos ir dailės pamokas. Dailės pamokoje dalyvavo mokytojos Audronės Pocienė pakviesti 5–8 klasių mokiniai. Tuo metu karys Kevinas pradinių klasių mokinius supažindino su karių kasdienybe, vaišino MRE (Meals Ready to Eat – maisto ruošinių) patiekalais ir kalbėjosi angliškai net su pirmokais. Per penktą pamoką aštuntų klasių mokiniai buvo supažindinti su NATO karių misija Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Po pamokų kariai mielai sutiko pabendrauti su pamokas stebėjusiais mokytojais bei aptarti olandiškos ir lietuviškos mokyklos specifiką. Pokalbis buvo įdomus abiem pusėms. Kariai, puikiai išmanantys Olandijos ugdymo sistemą, akcentavo, kad olandiškose mokyklose pamokos metu svarbi ne tik metodika, dalykinės žinios, bet ir disciplina. Dėl nedrausmingo elgesio pamokose atsako mokinių tėvai, mokinys dėl netinkamo elgesio tuojau pat su tėvų žinia šalinamas iš pamokos. Taigi projektas HITS antrajame savo veiklos etape dar labiau priartėjo prie „Ąžuo­lyno“ progimnazijos mokytojų, moki­nių ir jų tėvų bendruomenės. Moky­toja Vaida Barščevičienė apibendrindama savo pasakojimą stebėjosi: „Keisčiausia, ką teko išgirsti – „kas jums iš to“, „kam čia to reikia“, „ar vaikus verbuo­jate į kariuomenę“. Tik vienas kitas pasidžiaugia gražiu pavyzdžiu ir mato prasmingą bendruomenę stiprinančią, paramą ir pagalbą, skatinančią skirtingas kartas jungiančią veiklą. Tiesa, atsiranda ir tokių, kurie pasisiūlo padėti. Iš pradžių buvo smagu pabandyti, nes nau­ja ir nežinoma. Džiaugiuosi, kad projektas ­vyksta – buvo būtina pasinaudoti proga mokiniams pabendrauti angliškai, nes kitų tokių galimybių mokykla neturi. Dabar aišku, kad reikia tęsti, net jei projekte nebedalyvautų kariai, kol suprasime ir išmoksime deramai gerbti ir branginti savo artimus, kaimynus, vienišus senolius, savo pavyzdžiu išmokysime jaunąją kartą pagarbos ir pagalbos vienas kitam, o ne lindėjimo aukštomis tvoromis apsitvėrus savo išpuoselėtuose pasauliuose – net pa­dėkoti ir pasidžiaugti kartais nemoka­me. Taigi, su bendraminčių pagalba, pasiraitojam rankoves ir į darbus – laikas bėga greitai, negali žinoti, gal vieną dieną tau pačiam prireiks pagalbos, o ar bus, kas išties tau pagalbos ranką?“
Nežinau, kada vėl mokykloje išvysiu kareiviškomis uniformomis dėvinčius jaunus žmones – iniciatyvių mokinių bičiulius ir … kitokius mo­kytojus, tačiau norisi tikėti, kad to­kios veiklos reikia mums visiems. Smagu, kad informacija apie remtinus žmones projekto vykdytojus pasiekė per puikius pagalbininkus, tokius kaip Dalia Charūnienė, Inga Daraškienė, Laima Piliponienė, Marija ir Algimantas Kazbarai, Kristina Vitartė. Po nuveiktų darbų vaikus nudžiugino karių dovanoti suvenyrai, Gilučių bendruomenės kvietimas į žygį bei vienos gyventojos kvietimas apsilankyti Vievio kelių muziejuje.
O pabaigai Ingos Daraškienės, padėjusios surasti darbo vietas Vievyje, mintys: „Prie HITS projekto Elektrėnų LDK Algirdo 1-osios kuopos šauliai prisijungė nedvejodami, gavę projekto sumanytojos ir organizatorės V. Barščevičienės kvietimą. Dalyvavimas HITS projekte mums buvo ne tik puiki proga prisidėti prie gerų ir prasmingų darbų, bet galimybė patiems susipažinti bei pabendrauti su NATO kariais. Tačiau svarbiausia šiame projekte buvo mokiniai. Kadangi pati dalyvavau ne viename HITS projekto etape, galėjau stebėti, kaip į šią veiklą reaguoja vaikai. Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad nei vienas neliko nusivylęs. Priešingai – bendravimas tiek su kariais, tiek su vyresnio amžiaus vietiniais gyventojais suteikė daug įspūdžių ir naujų patirčių. Matant, kaip tokios netradicinės veiklos emociškai, kultūriškai „paaugina“ vaikus, neįmanoma prie to neprisidėti. Juolab, kad ir mums, šauliams, tai taip pat yra prasminga ir įdomi veikla, todėl esame dėkingi, turėję galimybę dalyvauti šiame projekte.“

Daiva Balčėnienė