Julija Kirkilienė
Savaitė praėjo pilna renginių, skirtų Laisvės gynėjų dienai paminėti. Kaip per pamokslą sakė kun. Gintas Petkevičius, Laisvės gynėjų diena tam, kad kiekvienas prisimintume gynusius laisvę, žuvusius už laisvę, ir jiems padėkotume.
Laikas, kai nebuvo netikinčių
Laisvės gynėjų diena Elektrėnuose pradėta buvo šv. Mišiomis Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės bažnyčioje. Kas prisimena 1991 m. sausio įvykius, žino, kiek daug tuo metu bažnyčiose į pamaldas rinkosi žmonių. Tomis dienomis tarp laisvės gynėjų netikinčių nebuvo. Sausio 13-osios naktį kartu su savanoriais Parlamente budėjo 31 metų kunigas Robertas Grigas. Žmonės meldėsi, giedojo. Kaip prisimena kunigas, laukiant sovietų puolimo, tankų atgriaudėjimo iki Parlamento, kas atrodė bus neišvengiama, daugelis jaunų vyrų, kartais ir tolimų Bažnyčiai žmonių, gal prisiminę šeimos tradicijas, ėjo išpažinties, prašė nuodėmių atleidimo ar tiesiog ėjo pas kunigą pasikalbėti apie egzistencinius, gyvenimo prasmės, mirties ir kitus dvasinius dalykus. „Mes prisėsdavome kur nors nuošaliau, kad būtų daugiau privatumo, ir klausiau išpažinčių ar pasipasakojimų. Turbūt kiekvienas žmogus didelės grėsmės akivaizdoje jaučia natūralų nerimą ar netikrumą. Mane šis užsiėmimas palaikė, nes visą laiką buvau užimtas įprastu, reikalingu darbu – teikti pagalbą, paguodą kartu su tavimi pasirengusiems būti iki galo ir nelieka laiko tamsioms ar baimingoms mintims“, – interviu leidiniui „Bernardinai“ yra kalbėjęs kunigas. Aukščiausiosios Tarybos deputatas Algirdas Patackas paprašęs: „Žinai, čia tikriausiai mus puls, bus daug žuvusiųjų, ar tu negalėtum…“. Jis buvo girdėjęs, kad yra Bažnyčios numatyta galimybė teikti bendrą nuodėmių atleidimą, vadinamą generaline absoliucija. Kunigas žinojo, kad yra tokia galimybė, ir visiems budėjusiems prie Parlamento tą sausio 13-osios, sekmadienio, rytą buvo suteiktas visuotinis nuodėmių atleidimas. Kunigas mano, kad tai, jog Lietuva nepriklausomybę nuo Rusijos atgavo su 15 aukų, buvo tikras stebuklas.
O Elektrėnų bažnyčioje šeštadienį pamaldose už Laisvės gynėjus nesusirinko nė dvidešimties tikinčiųjų. Choristų kartu su Elektrėnų meno mokyklos atlikėjais buvo daugiau.
Istorijos balsai
Po pietų į Elektrėnų kultūros centrą žmonių susirinko daugiau nei į bažnyčią. Kultūros centro renginių organizatorė Greta Garmašaitė-Balienė sukūrė jaudinančią žuvusiesiems atminti montažą-meninę kompoziciją „Istorijos balsai“, kurios atlikėjai buvo choro „Salve“ dalyviai.
14 atlikėjų papasakojo žiūrovams, kokias mintis žuvusieji išsakytų dabar. Ištrauka apie galimas 24 metų Rimanto Juknevičiaus mintis: „Užaugau pedagogų šeimoje, mėgau mokslą ir sportą. Dainavau universiteto choruose, buvau krepšinio entuziastas. Sausio 13-oji man buvo ne tik iššūkis, bet ir pareiga. Stovėdamas prie televizijos bokšto supratau, kad mano vieta yra čia. Privalau ginti savo šalies orumą ir laisvę. Mano gyvenimo kelias nutrūko per anksti, bet aš žinau, kad mano balsas, mano dvasia lieka su kiekvienu, kuris tęsia šią kovą. Mes, lietuviai, esame tvirti kaip ąžuolai ir laisvi kaip vėjas.“
Gyvybės paminėjimas
Pasak kompozicijos autorės ir režisierės G. Garmašaitės-Balienės, tai nebuvo renginys, tai buvo gyvybės paminėjimas, pakvietęs žmones prisiminti ir pagerbti žuvusius, suprasti akimirką, kai praeitis susitinka su dabartimi, o ateitis dvelkia laisvės alsavimu. Keturiolika atlikėjų sėdo prie mikrofono, paskaitė režisierės sukurtus žodžius, skirtus žuvusiesiems, ir paėmę degančią žvakutę, eilute nuėjo į scenos gilumą. „Mes pagerbėme drąsius ir narsius žmones, kurie paaukojo savo gyvybes už mūsų laisvę. Jų istorijos ir atminimas gyvi mūsų širdyse ir skatina gyventi oriai bei drąsiai. Prisiminkime šių didvyrių auką su pagarba ir viltimi. Saugokime laisvę, kurią jie mums dovanojo“, – renginį baigė skaitovė Beatričė Jaroševičienė. Kompoziciją lietuvių liaudies dainomis papildė Milda Bondzinskaitė.