Julija Kirkilienė
Elektrėnų savivaldybės pakraštyje, Baltamiškio kaime, senoje sodyboje,vasaras leidžia žurnalistas, rašytojas, vertėjas Vytautas Žeimantas. Vytautas – vilnietis, bet kelių kartų Žeimantų likimai taip klostėsi, kad Vytauto tėvas Mečislovas vokiečių okupacijos metais dirbo Vievio kooperatyve, o vėliau, būdamas melioratoriumi, vadovavo darbams Strėvos upės užtvenkimui, ruošė dugną Elektrėnų marioms. Jis įkalbėjo ir savo vyriausiąjį sūnų Viktorą Liubomirą ten padirbėti ekskovatorininko padėjėju. O ne per seniausiai, V. Žeimantui patarus, jo brolis Viktoras Liubomiras irgi nusipirko sodybą Kazimieriškių kaime. Taigi dar vienas Žeimantas įsikūrė Vievio seniūnijoje.
O pats Vytautas, atostogaudamas Baltamiškyje, parašė apysaką vaikams „Baltamiškio istorijos“, kurią išleido kartu su Vievio meno mokyklos auklėtiniais.
Bajoriška pavardė
Žeimantai kilę iš bajorų. Jų pavardės, kaip ir daugumos lietuvių, prie įvairių valdžių buvo rašomos skirtingai, vienur Žeimantai, kitur – Žymantai. Žeimantai buvo rašytojos Julijos Žymantienės-Žemaitės vyro giminaičiai. Kad rašytojos vyras buvo artimas jų giminaitis, liudija tai, kad Vytauto tėvas Mečislovas 1921 metais, būdamas šešiolikmetis, dalyvavo rašytojos laidotuvėse Marijampolėje.
Apie bajorišką Žeimantų pavardės kilmę dar Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto studentui Vytautui pasakė žinomas lietuvių literatūros tyrinėtojas, profesorius Vitas Areška. Kai trečiakursis Vytautas jau buvo Vilniaus universiteto studentų profsąjungos pirmininkas, o jo straipsniai buvo spausdinami „Literatūroje ir mene“, „Moksle ir gyvenime” bei kituose periodiniuose leidiniuose, universitete, Sarbievijaus kiemelyje, kartą jį sustabdė profesorius, kuris pakalbino: „Jūsų pavardė Žeimantas? Ši pavardė kilusi iš prūsų bajorų, kurie vengdami kryžiuočių okupacijos pasitraukė į Žemaitiją”.
Iš tiesų, Vytauto proseneliai, matyt, dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais atsidūrė Žemaitijoje. Jo tėvas Mečislovas 1905 metais gimė Sėdos valsčiuje, Plinkšių dvare. O Vytauto senelis Vaclovas dalyvavo lietuviškoje veikloje, todėl tik gimus sūnui Mečislovui, jo šeima „už lietuvišką reikalą“ („za litovskoe delo“) carinės Rusijos buvo ištremta į Sibirą, gyveno Omsko mieste. Caro valdžia Žeimantų šeimai grįžti į Lietuvą neleido, todėl ji įsikūrė netoli Lietuvos, prie Polocko, buvusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės žemėse. Žeimantai ten nusipirko dvarą su 200 ha žemės. Pirkinys buvo palyginti nebrangus, nes pasinaudota Stolypino reforma.
Vaclovas su žmona Marija augino du sūnus – Vytauto tėvą Mečislovą ir Aleksandrą. Po 1917 metų Rusijos revoliucijos Vaclovo Žeimanto dvarą nacionalizavo, o pats V. Žeimantas 1918 metais buvo nušautas: arklys grįžo su dviračiu vežimėliu, o jame – negyvo Vaclovo kūnas. Aleksandras irgi žuvo. Niekas nežino, kas ir už ką juos nužudė. O Marija su sūnumi Mečislovu – Vytauto tėveliu – slapta per Latviją parbėgo į Lietuvą ir apsigyveno Ukmergės rajone.
Vedė bajoraitę Malviną
Lietuvoje jau buvo atkurta nepriklausoma valstybė. Mečislovas toliau mokėsi, vėliau buvo pašauktas į karo tarnybą, tarnavo 7-ajame pėstininkų pulke Klaipėdoje. Atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje, įstojo į Dotnuvos žemės ūkio akademiją, norėjo būti agronomu, bet visą gyvenimą dirbo melioracijos srityje.
Apie meilę, pasak Vytauto, kaip ir apie savo bajorišką kilmę, tėvai mažai kalbėjo. Mečislovą su bajoraite iš dvylikos vaikų Malvina Šimkauskaite supiršo. Malvina, pagalvojusi, kad Mečislovas – vyras rimtas, nes buvo su barzda, sutiko tekėti. Siesikų bažnyčios knygoje įrašyta, kad bajoraitė Malvina Šimkauskaitė susituokė su ūkininkaičiu Mečislovu Žeimantu.
Šeima tuometinėje Seinų apskrityje (dabar Lazdijų rajonas), Dumblių kaime, išsinuomojo dvarą. Ten 1931 metais gimė žinomas žurnalistas, redaktorius, docentas Viktoras Liubomiras Žeimantas. Mečislovas pats ne tik prižiūrėjo dvarą, dar dirbo ir draudimo agentu Lazdijuose ir Merkinėje. Jis prieš karą turėjęs motociklą, mėgęs greitį, buvęs medžiotojas. Šeimos archyvuose išlikusi jo nuotrauka ant motociklo Merkinėje prie Nemuno. Yra ir jo nuotrauka šalia nušauto didelio šerno. Prieš rusų okupaciją Mečislovas, matyt, nujausdamas apie valdžios pasikeitimą, dvaro atsisakė, turtą pardavė, su šeima atsikėlė į Kauną, kur gavo net bedarbio pažymėjimą. Tas išsaugotas bedarbio pažymėjimas yra išlikęs šeimos archyve. Lietuvai susigrąžinus Vilniaus kraštą, pats prezidentas Antanas Smetona kvietęs žmones apsigyventi Vilniuje. Vytautas išsaugojo mamos nuotrauką, kurioje ji, užsirišusi juostą „Vilniaus nepamiršk, lietuvi“, vaidino spektaklyje. Taip Žeimantų šeima apsigyveno Vilniuje. Tėvas gavo butą ir darbą vietinėje pramonėje. Karo metu (prie vokiečių) Mečislovas dirbo Vievio kooperatyve. 1944 metais gimė Vytautas.
Saugumiečiams neįtiko
Po karo Mečislovas prie naujos valdžios turėjo slapukauti: slėpė, kad buvo dvarininkas, dangstėsi prieš karą gautu bedarbio pažymėjimu. Vytautas prisimena tėvų pasakojimą apie nuotrauką, darytą prieš karą per Kalėdas. Joje buvo grupė Lazdijų krašto turtingų žmonių. Buvo joje ir Mečislavo žmona Malvina. Kėgėbistai tardė ją, klausdami, kas yra toje nuotraukoje. „Gerai, kad prieš fotografuojant Mečislovas išėjo parūkyti, į kadrą nepateko. O visi vyrai, kurie ten buvo, pateko į tremtinių sąrašus“, – prisiminė jo motina.
Tėvas irgi buvo suimtas, beveik mėnesį sėdėjo saugumo pastato rūsiuose šalia Lukiškių aikštės. Jis gerai mokėjo kalbėti rusiškai, kažkaip apsigynė.
Dirbo prie Elektrėnų marių užliejimo
Po karo Vytauto tėvas beveik visą laiką dirbo melioracijoje. Kilo ir pareigose, buvo geras organizatorius. Jam buvo patikėta įkurti Vilniaus ir Ukmergės melioracijos ir statybos valdybas, joms vadovauti. Jis ruošė dugną Elektrėnų ir Kauno marioms. Tačiau direktoriauti ilgai negalėjo – tokios pareigos tuomet reikalavo būti komunistu, o jis vis vengdavo stoti į partiją. Taip į ją ir neįstojo.
Apie Mečislovo darbą Ukmergės melioracijoje laikraštyje „Gimtoji žemė“ žurnalistės Genovaitės Kazielienės straipsnyje „Gyvenimą knygoje suguldė sulaukusi 92-ejų…“ aprašyti tremtinės Vandos Urbanavičienės, kurios šeimos neleido priregistruoti gimtuosiuose namuose, prisiminimai: „Aš pamėginsiu parašyti rekomendaciją Ukmergės melioracijos direktoriui, tik perduokit asmeniškai“. – „Taip ir padarėme“, – pasakoja moteris. Tuomet besikuriančios Ukmergės melioracijos stoties direktorius Mečislovas Žeimantas, perskaitęs laišką, iškart sutiko priregistruoti jauną šeimą bendrabutyje ir pakvietė nuo 1957 metų liepos pirmos dienos abu sutuoktinius pradėti dirbti. Taip jo dėka gavę darbą ir pastogę tremtiniai liko Lietuvoje“.
O į partiją Mečislovas, greičiausiai, nestojo dėl vaikų – būtų pradėję narstyti jo biografiją, būtų suradę nuslėptus faktus apie dvarus – būtų vaikams sugadinęs karjerą. Dėl tos pačios priežasties jis atsisakė bet kokios išvykos į užsienį. Visi trys Žeimantų sūnūs – Viktoras Liubomiras, Zbignevas ir Vytautas – įgijo aukštuosius išsilavinimus, tik tėvo pėdomis pasekė vienas Zbignevas. Baigęs Kauno žemės ūkio akademiją jis dirbo melioracijoje. Į pensiją išėjo dirbdamas Vilniaus melioracijos stotyje, toje pačioje, kurią įkūrė jo tėvas.
Iš Mindaugo kaimo
Vytautas – miesto vaikas. Karo metu gimė iš dalies subombarduotame name Mindaugo gatvėje. Kai dabar jo paklausia, kur jo gimtasis kaimas, Vytautas atsako: „Mindaugo gatvėje, Vilniuje”.
Vytautas žino, kad jo močiutė sovietmečio pradžioje, kai buvo pradėta uždarinėti katalikiškas bažnyčias, slapčia nunešė jį pakrikštyti, bet taip iki šiol neišsiaiškino, kurioje bažnyčioje pakrikštytas.
Dirbti pradėjo anksti – šešiolikos metų. Vilniaus „Žalgirio“ staklių gamykloje dirbo šaltkalviu elektriku ir mokėsi vakarinėje mokykloje.
„1963 m. Vytautas buvo pašauktas į privalomą karinę tarnybą, kurioje praleido trejus metus. Metus mokėsi karinėje sraigtasparnių mechanikų mokykloje netoli Lomonosovo prie Suomijos įlankos. Dvejus metus tarnavo sraigtasparnio mechaniku. Eskadrilė bazavosi Karaliaučiaus srityje, Įsrutyje. Tada jis pradėjo domėtis Mažąja Lietuva, stebėdamas ją iš žemės ir iš oro. Šis susidomėjimas tęsėsi ir vėliau“, – rašoma jo biografijoje.
Kelias į žurnalistiką
Grįžęs iš kariuomenės suprato, kad be mokslo naudingas nebus nei šaliai, nei sau. Norėjo studijuoti žurnalistiką, bet atkalbėjo brolis – žurnalistas Viktoras Liubomiras. Jis patarė įsigyti solidžią profesiją, sakė, kad rašyti gali ir ne žurnalistas. Vytautas įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, bet ekonomistu niekada nedirbo. Universitete pradėjo rašyti į spaudą. Pirmasis jo kūrinys buvo humoreska „Fuksologija“, kuri buvo išspausdinta universiteto laikraštyje.
Po antrojo kurso kartu su universiteto studentų statybininkų būriu išvažiavo į Kalnų Altajų. Ten dirbo visą vasarą. Kalnų Altajaus autonominės srities laikraščiuose pasirodė ir jo pirmosios publikacijos nežinybinėje spaudoje. Rusų ir altajiečių kalbomis. Altajumi jis taip susižavėjo, kad grįžęs savo įspūdžius pradėjo skelbti įvairiuose spaudos leidiniuose. Vėliau, įsidrąsinęs parašė ilgą apybraižą ir nunešė į „Literatūrą ir meną“, labai solidų leidinį, kuriame daugiausiai skelbdavosi rašytojai. Tuometinis savaitraščio Publicistikos skyriaus vedėjas, rašytojas Romas Sadauskas apybraižą išspausdino net per du savaitraščio numerius.
Trečiame kurse jis netikėtai buvo išrinktas universiteto studentų profsąjungos pirmininku, tada pradėjo rašyti ir apie profsąjungas. Taip Ekonomikos fakulteto studentas prie menkos stipendijos prisidėdavo pajamų iš honorarų. „Man patiko rašyti, džiaugiausi, kad spausdina. Nė nepajutau, kaip pomėgis tapo mano profesija“,- prisiminimuose rašo Vytautas.
Karjera
Dar besimokydamas Vytautas vedė Živilę Izabelę Žilytę. Baigęs universitetą Vytautas kurį laiką universitete dirbo dėstytoju, bet iš dėstytojo atlyginimo šeimą išlaikyti buvo sunku. O ir gyventi tėvų bute jau trijų asmenų šeimai – su sūnumi Vytautu – buvo sunku. Tad Vytautas, gavęs iš žinomo žurnalisto ir rašytojo Alberto Laurinčiuko pasiūlymą dirbti laikraštyje „Tiesa“, nuėjo nedvejodamas. Pradžioje dirbo Užsienio gyvenimo skyriaus korespondentu. Kadangi jis buvo įgijęs pramonės ekonomisto specialybę, vėliau buvo paskirtas Pramonės, statybos ir transporto skyriaus vedėju. Atlyginimas, palyginus su universiteto dėstytojo, gerokai padidėjo. Buvo ir neblogi honorarai. Dar ir dviejų kambarių butą gavo.
Dirbdamas žurnalistu Vytautas pradėjo leisti knygas. Pirmosios knygos buvo apie holokaustą. Knygoms idėją padiktavo Užsienio gyvenimo skyriaus korespondento surinkta informacija. „Tiesai“ jis atidavė dešimt metų.
1988 metais, Sąjūdžio priešaušryje, Vytautas buvo paskirtas laikraščio „Vakarinės naujienos“ redaktoriumi. Laikraštis tada ėjo rusų ir lietuvių kalbomis, 32 puslapių, 180 tūkst. tiražu, 6 kartus per savaitę. Laikraštis išeidavo po pietų, buvo suspėjama paskelbti ryto įvykių naujienas, todėl leidinys buvo labai populiarus. Redakcijoje dirbo apie 80 žmonių.
Su Sąjūdžiu
Kartą į „Vakarines naujienas“ filosofas Romualdas Ozolas tiesiai iš Mokslų akademijos atnešė ranka rašytą informaciją apie Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrimą. Tai buvo pirmoji žinia apie Sąjūdį ir artėjantį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Ją paskelbė „Vakarinės naujienos“.
Jaunas aktyvus redaktorius laikraštyje įvedė įvairių sovietmečiu neįprastų naujovių, net pirmasis sovietmečiu legaliai pradėjo spausdinti antisovietinius anekdotus. Tai sukėlė sumaištį tarp skaitytojų. Vieniems tai labai patiko, kiti piktinosi: kaip laikraštis drįsta viešai šaipytis iš valdžios, iš Lenino?
Naujasis redaktorius laikraštyje paskelbė populiariausio Lietuvos žmogaus rinkimus. Pirmą kartą juo buvo išrinktas Vytautas Landsbergis. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centre parodoje „Laisvės premijos laureatas Vytautas Landsbergis“ vietą surado ir šis V. Žeimanto pasirašytas ir įteiktas raštas apie išrinkimą populiariausiu žmogumi.
Redaktorius laikraštyje toleravo pliuralizmą, todėl čia buvo spausdinamos visos Sąjūdžio laikų nuomonės. Laikraštyje savo tekstus spausdino Justinas Marcinkevičius, Romualdas Ozolas, Vytautas Petkevičius, Bronislovas Genzelis, Sigitas Geda, broliai Antanas ir Vladas Terleckai ir kiti aktyvūs Sąjūdžio laikų politikai. Vytautas prisimena, kaip jam priekaištavo vienas Lietuvos komunistų partijos veikėjas, kad jo nuotrauka išspausdinta buvo ne puslapio viršuje, bet griežtos cenzūros, kokia buvo sovietmečiu, Sąjūdžio laikais jau nebebuvo.
Tiesa, toks pliuralizmas patiko ne visiems, ypač nepatiko kitakalbiams skaitytojams. Todėl redakcija rusų kalba laikraštį pradėjo leisti kitokį nei lietuvių kalba – buvo spausdinama skirtinga informacija. Skaitomiausi laikraštyje, žinoma, buvo straipsniai apie Sąjūdžio renginius, kuriuose aktyviai dalyvavo ir kuriuos aprašinėjo redakcijos žurnalistai.
Sovietinių desantininkų smurtas
„Vakarinių naujienų“ redakcija Spaudos rūmuose užėmė du aukštus. Po nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. kovo 11 d. situacija buvo įtempta. Sovietinė valdžia Lietuvą išlaikyti savo gniaužtuose bandė pirmiausia uždrausdama išlaisvėjusią žiniasklaidą. Apsisaugoti nuo užėmimo Spaudos rūmuose buvo įkurtas net gynybos štabas, kurio nariai, tarp jų ir žurnalistai, budėdavo ir naktimis.
Tuo įtemptu 1991 metų sausio pradžios laikotarpiu „Vakarinės naujienos“ ruošėsi jubiliejui – 10 tūkstantojo numerio išleidimui. Jau buvo pagaminti suvenyrai, nupirktos vaišės. Sausio 11-osios dienos rytą redaktorius buvo išvykęs užsisakyti popieriaus. Grįžęs prie Spaudos rūmų pamatė sujudimą ir triukšmą – pastatas buvo apsuptas tankų, kurie žmones gąsdino šaudydami tuščiais šoviniais. Šaudė ir tikrais. Vienas kariškis iš automato paleido salvę ir sužeidė vieną iš rūmų gynėjų. Kulka, laimingo atsitiktinumo dėka, sužeidė tik veidą. Iš pastato buvo brutaliai, jėga išvarinėjami darbuotojai. Juos stūmė automato buožėmis į nugaras. Savo redakcijos kolektyvo narius, kurie, varomi į šaltį, nespėjo net apsirengti, redaktorius pasitiko prie išėjimo.
Vytautas ir dabar su pasididžiavimu kalba apie redakcijos darbuotojus, kurių nė vienas neparsidavė okupantams, atsispyrė verbavimams ir sunkiu laikotarpiu nenutraukė laikraščio leidybos.
Pirmiausia redakciją priglaudė Lietuvos totorių bendrija ir jos pirmininkas, aktyvus sąjūdininkas Mensaidas Bairaševskis, o laikraštį nemokamai spausdino Lietuvos projektavimo institutas. Laikraštis nemokamai buvo dalinamas Televizijos bokšto ir Aukščiausiosios Tarybos gynėjams. O redaktorius ieškojo spaustuvės, galinčios laikraštį leisti nuolatos. Susitarė su Kauno spaustuve „Raidė“. Vilniuje pogrindyje surinktą laikraštį slapta, pasikeitę automobilio valstybinį numerį, veždavo spausdinti į Kauną.
Po Maskvos pučo 1991 metų rugsėjo mėnesį grįžę į savo patalpas, rado jas suniokotas, o ant redaktoriaus stalo išraižytą rusišką keiksmažodį ir sudėtus Lenino raštus. Turtas – kompiuteriai, telefonai, užuolaidos, kėdės – viskas, ką buvo galima išnešti, buvo išvogta.
Lietuvą garsina knygomis
Nepriklausomybės metais redakcijos darbuotojai įsteigė UAB „Vakarines naujienas”, privatizavo patalpas, kuriose dirbo, tapo akcininkais. Redakcija įsigijo naujus kompiuterius, tik, prisimena redaktorius, sunkiausia buvo įkalbėti mašininkes mokytis kompiuteriais dirbti. Redakcijoje buvo organizuojami darbo su kompiuteriais kursai. Kai kurie darbuotojai, prisibijodami naujos technikos, net verkdami mokėsi, bet išmoko, dabar už tai dėkingi redaktoriui. Bet prasidėjus Kremliaus ekonominei blokadai, pradėjo trūkti popieriaus, spaustuvės dažų, degalų, tai pakenkė laikraščio kokybei ir, žinoma, tiražui.
Atidirbęs 10 metų, Vytautas atsisakė redaktoriaus pareigų, išėjo į užtarnautą poilsį, manė Baltamiškyje atsiduosiantis kūrybai. Iš pradžių taip ir buvo, Baltamiškyje parašė daug tekstų, net eilėraščių. Bet ne veltui sakoma, kad žurnalistas visada lieka žurnalistu.
Po metų jis vėl grįžo į žurnalistiką, 10 metų dirbo laikraščio „Lietuvos aidas“ redaktoriaus pavaduotoju. Nuo 2013 metų V. Žeimantas dirba Lietuvos žurnalistų sąjungos internetinio laikraščio www.lzs.lt redaktoriumi ir turi dar daugybę veiklos. Jis ir aktyvus Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos sporto žurnalistų federacijos, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos, Baltarusijos rašytojų sąjungos, Lietuvos baltarusių asociacijos narys.
V. Žeimanto kūrybos kraitėje – 20 išleistų knygų įvairiomis temomis: tai ir pirmoji knyga „Teisingumas reikalauja“, ir trys anekdotų knygos „Mano anekdotas“, ir apysaka vaikams „Baltamiškio istorijos“, ir „Lietuvos vartotojų kooperacija: nuo pirmųjų žingsnių iki 2000 metų“, ir „Vandensvydis Lietuvoje 2001–2011 m.“, ir kitos skirtingomis temomis Lietuvą garsinančios knygos, dabar ir ateinančioms kartoms paliksiančios informaciją apie gyvenimą Lietuvoje. Kai kurios knygos išleistos anglų ir lenkų kalbomis. Nemažai prozos rašytojas išvertė iš baltarusių kalbos.
Baltamiškyje gera aura
Sodybą Baltamiškyje Vytautas su žmona pirko dar sovietmečiu. Baltamiškį išsirinko todėl, kad žmonos Živilės Izabelės tėvai, teatralai, su penkiais savo vaikais vasaras leisdavo Vievio apylinkėse, Malūnėlio kaime. Živilei šios vietovės paliko daug gerų emocijų, todėl Žeimantai ir sukūrę šeimą norėjo čia slėptis nuo miesto šurmulio. Bet Malūnėlyje nebuvo parduodamų sodybų. Tuometinis Balceriškių tarybinio ūkio direktorius Jonas Budrauskas jam pasiūlė šalia Malūnėlio, Baltamiškyje, pirkti apleistą po šeimininko mirties sodybą, tad jo Žeimantai ir paklausė.
Vytautas sako, kad Baltamiškyje, apsuptame miškais, apjuostame gražuole Bražuolės upe, esanti labai gera aura kūrybai, todėl ten gimė ne viena knyga, ne vienas eilėraštis.
Iliustravo Vievio meno mokyklos mokiniai
Sodyboje laiką leisdamas su vyriausiuoju anūku Mariumi rašytojas stebėjo jo reakciją, pamačius į kiemą užsukant briedį, stirną, žalčius, ežius, atskrendant paukščius. Vaikui labai patiko juos stebėti, o Vytautui patiko stebėti anūko santykius su gamta. Jis vis dažniau prisiminė ir savo vaikystę, savo augintinius – šuniukus ir katytes, voveraitę ir ežiuką, balandžius. Rašytojas lygino savo vaikystės ir anūko požiūrius į gamtą, gyvūnus, aplinką. Taip gimė apysaką „Baltamiškio istorijos“.
Įdomiai knygai reikėjo įdomių iliustracijų. Vytauto bendražygis, žurnalistas ir rašytojas Jeronimas Laucius, „Trijų žvaigždučių“ leidyklos, sutikusios išleisti šią knygą, direktorius davė mintį, kad Vievyje yra Meno mokykla, kurios Dailės skyriui vadovauja įdomūs mokytojai Kaspučiai. Rašytojas susipažino su Adele ir Augeniu, kurie mielai sutiko bendradarbiauti.
Knygą iliustravo dailės mokytojų Adelės ir Augenio Kaspučių vadovaujami Vievio meno mokyklos mokiniai: Dalia Karmazaitė, Eglė Tenikytė, Neringa Sankauskaitė, Aušra Ročkaitė, Svajūnė Čižaitė, Ernesta Žuromskaitė, Renata Sinkevič, Lina Visockaitė, Ineta Kondratenko, Dovilė Levickaitė, Erika Gerlikaitė, Ramunė Bliujūtė, Jurgita Skorupskaitė, Dalia Baranauskaitė, Aurelija Labuckaitė, Justina Mincevičiūtė, Gabrielė Barauskaitė, Jonas Nekrasovas, Vilija Žarskaitė, Jolita Lasevičiūtė, Justina Dzingaitė.
„Esu labai laimingas, kad šią knygą sutiko iliustruoti gabūs ir talentingi Adelės ir Augenio Kaspučių mokiniai. Nuoširdžiai dėkoju Vievio meno mokyklai, auginančiai meną mylinčią jaunąją kartą“, – sakė rašytojas per knygos pristatymą, vykusį Vievio gimnazijoje.
Knyga turėjo didelį pasisekimą tarp skaitytojų, leidimą teko pakartoti. Apysakoje per gražią Baltamiškio ir Bražuolės upės aplinką atskleidžiamas žmogaus ir gamtos ryšys. Autorius moko jaunuosius skaitytojus pažinti gamtą, ypač mus supančius gyvūnus. Juos mes pažįstame, tačiau tik perskaitę šią knygą suprasime, kad iki šiol daug ko nežinojome, praeidavome nepastebėję.
Ši knyga išgarsino kaimą ir tarptautiniu mastu. Atvertus pasaulinėje internetinėje enciklopedijoje „Vikipedija“ žodį „Baltamiškis“ galima rasti ir tokį sakinį: „1986 metais kaime sodybą įsigijęs rašytojas Vytautas Žeimantas parašė apysaką vaikams „Baltamiškio istorijos“ (2002 m., antras leidimas – 2004 m.)“.
Giminės istorija tęsiasi
Nuo „Baltamiškio istorijų“ pasirodymo jau prabėgo nemažai laiko, per kurį V. Žeimantas parašė ir išleido dar apie 10 knygų, paskelbė apie 70 straipsnių „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ ir „Lietuvos sporto enciklopedijoje“, tapo valstybės pripažintu meno kūrėju, vertė iš baltarusių kalbos kaimynų rašytojų kūrinius, buvo priimtas į Baltarusijos rašytojų sąjungą.
Dabar jis renka medžiagą dar keliems straipsniams, skirtiems monografijai „Vievis“, kurią leidykla „Versmė“ planuoja išleisti šimtatomėje serijoje „Lietuvos valsčiai“. O jo brolis docentas Viktoras Liubomiras, vasarodamas Kazimieriškių kaime, šiai knygai jau parašė straipsnį apie Vievio geležinkelio stotį. Tad du Žeimantai Lietuvą garsina iš Elektrėnų savivaldybės.
O Vytauto Žeimanto darbus toliau tęsia jo sūnus, taip pat Vytautas. Jis dirba laikraštyje „Verslo žinios“ Finansų ir apskaitos rubrikos redaktoriumi. Vytautas jaunesnysis Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, stažavosi Vokietijoje, Gyseno universitete. Tačiau tuo neapsiribojo, kaip ir jo tėvas baigė dar ir ekonomiką, apsigynęs magistro darbą „Pelno mokesčio našta Baltijos šalyse – iš investuotojo perspektyvos“. Lietuvos verslo konfederacija šiais metais žurnalistą apdovanojo „Garbės ženklu“. Jam šis aukštas apdovanojimas skirtas už visuomenės finansinio raštingumo skatinimą bei ilgametį indėlį kuriant objektyvią ir profesionalią žurnalistiką.
Vytauto anūkas Marius, „Baltamiškio istorijų“ herojaus prototipas, mokydamasis gimnazijoje Baltijos šalių chemijos olimpiadoje Sankt Peterburge buvo laimėjęs I vietą, dabar universitete studijuoja chemiją. Jo brolis Karolis dar gimnazistas, bet jau mokosi japonų kalbos.
Viktoras Liubomiras taip pat užaugino du sūnus – Gintaras studijavo miškininkystę, Algirdas – fiziką. Zbignevas išaugino dvi dukras – Aleksandrą ir Ireną. Jos pasirinko humanitarinius mokslus. Vyresnioji pasirinko prancūzų kalbą, dabar dirba ekskursijų vadove Ispanijoje ir Prancūzijoje, jaunesnioji – istoriją ir dirba Vilniaus universiteto bibliotekoje.
Kaip matome, Žeimantų giminė, kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų, garsina ir dar ilgai kurs ir garsins Lietuvą. Dabar jų giminės istorija liks surašyta ateities kartoms.