Iš Vievio apylinkių kilęs ir glaudžiai su Vieviu susijęs vienas pirmųjų oro piratų Pranas Brazinskas. Sovietmečiu per savo radijo imtuvus naktimis klausydavom „Laisvos Europos“ radijo stoties. 1970 metų spalio 15 dieną išgirdome, kad lėktuvą AN-24B su 45 keleiviais, skridusį 234-uoju reisu Batumis–Suchumis, 12 val. 40 min. užgrobė tėvas su sūnumi – Pranas ir Algirdas Brazinskai – bei grasindami ginklu pareikalavo pakeisti kursą ir skristi į Turkiją.
Agnė Fabijonavičiūtė internetiniame puslapyje „Lietuvių gyventojų pabėgimai ir mėginimai ištrūkti iš Sovietų Sąjungos“ straipsnyje „Brazinskų pabėgimas“ (www. genocid. lt) rašė: „P. Brazinskas gimė 1924 m. Beižionių kaime, Trakų apskrityje. Po tragiškos tėvo žūties P. Brazinskas apsigyveno Vievyje, dirbo vidurinės mokyklos ūkvedžiu. Vietinės valdžios padedamas Vievyje jis nusipirko namą, o 1952 m. pradėjo dirbti Vievio kooperatyvo ūkinių prekių sandėlio vedėju. Matyt, sukto būta žmogaus, nes 1955 m. P. Brazinskas nuteisiamas. Bausmė – vieneri metai pataisos darbų ir bauda 1279 rubliai. 1965 m. sausio mėnesį jis Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu vėl nuteisiamas laisvės atėmimu penkeriems metams su turto konfiskavimu. Priteisiama žala valstybei – 32 305 rubliai, tačiau tų pačių metų birželio mėnesį buvo lygtinai paleistas. Panaikintas ir turto areštas.
Kalėdamas P. Brazinskas susipažino su Sachadiru Kurbanovu iš Kokando. Šia pažintimi nedelsdamas pasinaudojo, kartu su buvusia Vievio kooperatyvo buhaltere Alina Koreivo išvažiavo į Vidurinę Aziją, į Kokandą. Pradėjęs naują gyvenimą, jis pasikeitė ir pavardę – antrą kartą vedęs tapo Pranu Koreivo. Pastarasis nenutraukė ryšių su Lietuva. Jis čia pirko atsargines automobilių detales ir pardavinėjo įvairiais Vidurinės Azijos adresais. Taip pradėjo savo verslą. Jis greitai pralobsta. Galėjo pasirūpinti ir sūnumi, kurį į Kokandą atsivežė 1968 m. Jaunesnė dukra Stasė pas tėvą lankydavosi vasaros atostogų laiku. Po dvejų metų, palikęs antrąją žmoną, kartu su sūnumi Algirdu, Brazinskas palieka Kokandą“.
P. Brazinskas dar jaunystėje kūrė planus apie gyvenimą svetur. JAV gyveno jo dėdė, motinos brolis. 1970 m. spalio 7–13 dienomis jis paskutinį kartą lankėsi Vilniuje. Tuomet jis buvo jau surinkęs visą reikiamą informaciją ir beliko tik paimti savo bagažą – ginklus, dolerius. KGB duomenimis, jis turėjo per 6 tūkst. dolerių.
Spalio 15 dieną iš Batumio oro uosto pakilo lėktuvas, kuriame buvo abu Brazinskai. Kaip jie su ginklais pateko į lėktuvą, iki šiol nėra žinoma, bet techninės apsaugos priemonės tuomet nebuvo tobulos, ypač mažai dėmesio į jas kreipta, jei tai nebuvo tarptautiniai skrydžiai. Netrukus Brazinskai, grasindami ginklais, pareikalavo pakeisti kursą ir skristi į Turkiją. Juolab, kad siena buvo čia pat. Stiuardesei Nadeždai Kurčenko įteikiamas vokas, jame du pagrindiniai reikalavimai: skristi nurodytu maršrutu, nutraukti radijo ryšį. Už reikalavimų nevykdymą grasinama mirtimi.
P. Brazinskas atrodė gana įtikinamai, vilkėjo paradinę sovietinio kariškio uniformą, tačiau stiuardesė atsisakė „įsakymą“ perduoti lėktuvo įgulai. Incidento metu stiuardesė N. Kurčenko buvo nušauta, P. Brazinskas išdaužė įgulos kabinos durų stiklą. Šturmanas Valerijus Fadejevas mėgino perduoti nelaimės signalą, tačiau buvo peršautas. Sužeistas ir borto mechanikas O. Bobajanas. Liko nesužeistas tik antrasis pilotas, todėl lėktuvo įgulai nieko nebeliko kaip nusileisti Turkijoje.
Nusileidusį lėktuvą apsupo policininkai. Brazinskai buvo nuginkluoti ir išvesti. Netrukus jie pasiprašė politinio prieglobsčio.
Netrukus tėvas ir sūnus Brazinskai pasiprašė politinio prieglobsčio. Lėktuvų užgrobimai dar 1963 m. buvo pasmerkti Tokijo konvencijoje, 1970 m. – Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Brazinskai buvo įkalinti. Pagal Turkijos įstatymus jie buvo kaltinami stiuardesės nužudymu, dviejų įgulos narių sužalojimu, keleiviams pavojingos situacijos sudarymu, nelegaliu ginklų įvežimu ir įvažiavimu be vizų. P. Brazinskui už nužudymą skyrė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, nepilnametis jo sūnus nuteistas švelnesne dvejų metų kalėjimo bausme.
Sovietų Sąjungoje Brazinskų bylą tyrė KGB (liet. Valstybės saugumo komitetas). Turkijos kalėjime Pranas Brazinskas parašė naują savo biografiją. Biografijoje minimi 1955 metai, kuomet jis buvo suimtas už antikomunistinę veiklą. Jis, gelbėdamasis iš susidariusios padėties aiškino, kad jo skyrybos yra politinio pobūdžio. Esą 1966 metais su savo žmona išsituokė dėl politinių priežasčių, siekdamas išvengti čekistų persekiojimo, pakeitė pavardę. Nauji P. Brazinko sukurti biografiniai duomenys Turkijos teisėtvarkos buvo sutikti palankiai. Jais patikėta, nes tuometinėmis sąlygomis dar negalima buvo faktų patikrinti, kad ir kokie jie klaidingi būtų buvę. Tai gerai žinojo ir pats P. Brazinskas. Žinojo jis ir tai, kad tik tokios biografijos žmogus gali tikėtis išteisinimo. Byla iš esmės tapo politine, joje buvo keliamas ir Lietuvos suverenumo bei okupacijos klausimas.
1974 metais Brazinskai paleisti iš kalėjimo. Tuomet vėl suaktyvėjo KGB veikla. 1976 m. liepos 11 d. Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo (BALF) pirmininkė M. Rudienė vis dėlto gavo dokumentus, leidžiančius Brazinskams išvykti iš Turkijos. Tai buvo Venesuelos viza, kurią padėjo parūpinti ten gyvenančių lenkų bendruomenės pirmininkas Feliksas Zubro, kurį parėmė Demokratijos gynimo komiteto pirmininkas. Felikso Martineso Suarezo pastangomis gauta viza.
Prasidėjo slaptos jų kelionės iš vienos valstybės į kitą. Trumpai pagyvenę Romoje, Brazinskai nuvyksta į Venesuelą. Iš ten, skrisdami į Kanadą, išlipo ir pasiliko Niujorke. Pasak Brazinskų, jie pasiklydo Niujorko oro uoste ir nusprendė nuvykti į Lietuvos konsulatą. Algirdas Brazinskas aplankė lietuvių mokyklos mokytoją dvidešimtmetę Bernadetą Miliauskaitę, su kuria trejus metus susirašinėjo ir netrukus su ja susituokė.
Dėl nelegalaus atvykimo į JAV, Amerikos imigracijos ir natūralizacijos tarnyba juos sulaikė. Brazinskai įkalinami, dabar jau Bostono kalėjime. Ir vėl jiems į pagalbą atskuba Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), pirmininkas Kęstutis Juozas Valiūnas. Jis pasiūlo užstatą – 5000 dolerių už kiekvieną, Brazinskai paleidžiami.
KGB ir toliau rinko duomenis apie Brazinskų gyvenimą ir veiklą JAV. Amerikoje jie taip ir nesusilaukė politinių pabėgėlių statuso. Kliūtis išties buvo pagrįsta – stiuardesės nužudymas.
Jie ir toliau gyveno JAV, Kalifornijos valstijoje, tačiau parama jiems kaskart vis mažėjo. Neaiški Brazinskų padėtis truko visą dešimtmetį. Apsigyveno Santa Monikoje, vertėsi namų dažymu. P. Brazinskas pasikeitė pavardę tapdamas Frenku Vaitu, o sūnus Albertu Victoru Whitu. 2002 m. Lietuvą pasiekė žinia, kad mirtinai sumuštas 77 metų P. Brazinskas, o nusikaltimu kaltinamas jo sūnus, kuris buvo nuteistas 20 metų kalėjimo.
Brazinskų istorija kaip prasidėjo, taip ir baigėsi tragiškai, vėl buvo pralietas kraujas. Pasak humanitarinių mokslų daktaro, istoriko Algimanto Kasparavičiaus „Brazinskų skrydis tebuvo eilinių veikėjų kriminalinio pobūdžio avantiūra“.
Politinio bėgimo priežasčių sunku rasti, tai labiau ekonominio pobūdžio bėgimas, ieškant laimės svetur, ir labai pavojingu būdu, sukeliant grėsmę daugeliui gyvybių.
Nuorodos: Agnė Fabijonavičiūtė. Lietuvių gyventojų pabėgimai ir mėginimai ištrūkti iš Sovietų Sąjungos; Donata Stancelytė. Istorikas: lėktuvą užgrobę tėvas ir sūnus Brazinskai nėra kovotojai už laisvę – jie tiesiog nusikaltėliai.
Pagal E. Petrausko surinktą medžiagą spaudai parengė ESVB filialo Vievio miesto bibliotekos vedėja Irena Senulienė