Iš istoriografinių šaltinių žinome, kad iš Vilniaus į Vievį perkeltiems vienuoliams kunigaikštis Bogdanas Marcijonas Oginskis liepė „laikyti“ mokyklą, o jo žmona Raina Valavičiūtė vienuolynui užrašė 1000 auksinų mokyklai įrengti. Tai buvo Vievio mokyklos pradžia.
1864–1865 metais Vievyje buvo įsteigta vieno komplekto „narodnoje učilišče“. Kas čia mokytojavo pirmąjį dešimtmetį, – nežinoma. Pirmaisiais mokslo metais mokėsi tik 23 berniukai, iki 1915 metų buvo dėstoma tik rusų kalba.
1878 metais mokyklos vedėja dirbo Emilija Leontjevna Biriukova, ji buvo baigusi Vilniaus dvasinę mokyklą ir turėjo šešerių metų pedagoginį stažą. Metinis atlyginimas tada buvo 150 rublių ir priklausė nemokamas butas. Metai bėgo, mokykloje mokinių skaičius didėjo. 1885–1886 metais Vievio mokykloje jau mokėsi 44 berniukai.
1898–1899 metais E. Biriukovai išvykus, mokyklai vadovauti buvo paskirtas Dmitrijus Zdeščinskis, baigęs mokytojų seminariją Molodečne. Mokyklos išlaikymui valstybė skyrė 209 rublius metams, valsčiaus valdyba paskirdavo dar 50 rublių. Tai rodo, jog Vievio valsčius rūpinosi savo jaunimo švietimu. Keitėsi ir gyventojų požiūris į švietimą. Mokinių skaičius palaipsniui didėjo. 1900–1901 metais Vievio mokykloje mokėsi 58 berniukai ir jau 13 mergaičių. Daugumą lankančių mokyklą sudarė miestelio bei artimiausių kaimų vaikai. Kiti vaikai augo beraščiai arba mokėsi gimtąją kalbą nelegaliai pas „daraktorius“, kuriuos susitarę samdydavo ir išlaikydavo valstiečiai. Apie menką kaimų gyventojų raštingumą byloja apskrities karinio viršininko duomenys. 1908 metais tik 41 procentas pašauktųjų į karo tarnybą mokėjo skaityti ir rašyti.
1910–1911 metais Vievyje buvo įsteigta dviejų klasių pradinė mokykla. Čia dirbo du mokytojai: Dmitrij Ignatjevič Savko ir Anton Antonovič Komarovskij. Abu mokytojai buvo baigę mokytojų seminariją. Mokslas kaip ir anksčiau buvo tik rusų kalba. Mokyklai buvo išskirta 1,5 dešimtinės žemės, užveistas sodas, daržas. Mokyklos turtą sudarė 987 vadovėliai, 107 grožinio turinio knygos, 73 knygos mokytojams, 8 geografijos žemėlapiai, 35 įvairaus turinio paveikslai, vienas gaublys. Prie mokyklos veikė 688 knygų biblioteka, turėjusi 130 skaitytojų. Prie mokyklos buvo 12 vietų bendrabutis, kurio išlaikymui iš valsčiaus lėšų buvo skiriami 5 rubliai per metus. 1911 m. sausio 1 d. duomenimis, mokyklą lankė 151 vaikas, tarp jų 71 mergaitė. Keletas vaikų palieka mokyklą dėl drabužių, avalynės ir lėšų stygiaus. Pavasarį daug vaikų buvo priversti išeiti uždarbiauti, ganyti gyvulių. Tais metais mokyklą baigė 10 mokinių, iš jų 4 mergaitės.
Vievyje prie pravoslavų cerkvės veikė „prichodskaja“ (parapijinė) mokykla. Joje mokytojavo cerkvės šventiko žmona. Ją lankė aplinkinių Balceriškių, Pilypiškių, Alesninkų, Dokučaikos kaimų rusų tautybės vaikai.
Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915 metų vasarą, Vievio miestelis sudegė nuo karo veiksmų, tačiau mokyklos pastatas išliko. Okupacijos metais mokykla buvo uždaryta. Nustojo veikusi ir parapinė mokykla.
Tarybų valdžios metais, 1919 metų sausio–balandžio mėnesiais, pusę mokyklos pastato užėmė valsčiaus revoliucinis komitetas. Kitoje pastato pusėje įsikūrė Raudonosios Armijos karinio dalinio štabas. Užgrobus Vievį lenkams, 1919–1920 metais atidaryta pradinė mokykla. Pamokos čia buvo dėstomos tik lenkų kalba.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atidaroma lietuviška 4 klasių pradinė mokykla. Pirmasis šios mokyklos vedėjas buvo Jurgis Milančius. Atkaklus kovotojas prieš Lietuvos rusinimą ir lenkinimą, drąsus knygnešys, kovojo Vievyje už lietuvių kalbą. Būdamas tikru patriotu ir mokyklos vedėju stengėsi įskiepyti vaikams meilę Lietuvai, gimtajai kalbai, lietuviškiems papročiams. Stengėsi įtraukti jaunimą į tautines organizacijas: „Angelas sargas“ bei „Pavasarininkai“.
Štai ką rašo apie Vievio pradžios mokyklą 1920 metais ją inspektavęs Antanas Paltanavičius: „namas mokyklos senas. Mokytojo kambariuose įsteigtas kooperatyvas. Mokykloje yra suolų ir ne kurios mokslo priemonės. Reikia remonto“. Apsilankęs Vievio mokykloje kitą kartą, 1922 metais inspektorius rašo: „Mokykloje yra trys skyriai. Tą dieną buvo 48 berniukai ir 28 mergaitės. Sąraše viso yra 90 mokinių. Mokyklai trūksta lentos, kėdės, skaitytuvų, gaublio, abėcėlės, Europos žemėlapio ir iškabos.“ 1924 metais sąrašuose jau buvo 112 mokinių.
Inspektuojant mokyklą Nr.1 (mokykla Nr. 2 buvo žydų mokykla) 1925 metais, inspektorius Butkus mini prastą lankomumą. Dėl menko lietuvių kalbos mokėjimo mokiniams trūksta žinių iš daugelio dalykų. Čia mokytojavo mokytoja Domicelė Kanstantinavičienė ir Adolfas Baumilas. „Turi būti atkreiptas didesnis dėmesys į mokinių tinkamą elgesį, reikia daugiau žiūrėti švaros, susirūpinti lankomumu.“
Iki 1936 metų keturių skyrių pradinė mokykla veikė dar caro laikais statytame pastate. Mokinių skaičiui augant reikėjo ir naujos mokyklos. Tuo buvo susirūpinta.
„Lietuvos aidas“ Nr. 526, 1936 m. lapkričio 11 d. straipsnyje „Vievis. Reikalinga nauja mokykla“ rašė: „Vievio miest. yra penkių komplektų pr. mokykla. Trys komp. yra prieš kelias dešimtis metų rusų statytuose namuose, kiti du komp. samdomose patalpose. Gydytojas Butrimavičius, tikrindamas mokinių sveikatą ir mokyklos higienos atžvilgiu tinkamumą, nustatė, kad esamos mokyklos namuose, o kartu ir samdomose patalpose, klasės neatitinka minimalius higieninius reikalavimus. Žiemos laiku mokyklos nesamdomose klasėse temperatūra su dideliu vargu galima palaikyti 5-8 laipsnių virš nulio, nes seno namo sienos visai sutrūnijusios. Iš kitos pusės Vievyje veikia kelios tautiškos organizacijos, kurios dažnai rengia vakarus, kursus, paskaitas, susirinkimus ir kita. Neturėdamos savų patalpų, sumeta, nors ir visai tokiems tikslams nepritaikyton klasėn ir nuo to neretai nukenčia mokyklos inventorius. Be to, Vievis artimiausias pakeliuje į Vilnių pademarklinijo miestelis, dažnai lankomas visokių ekskursijų bei pravažiuojančių svetimšalių. Ne vienam tenka susidaryti vaizdą apie apverktiną Lietuvos mokyklos būvį. Vievio mokyklos tėvų susirinkimas, turėdamas galvoje šias aplinkybes, nutarė kreiptis į atatinkamas įstaigas su prašymu, kad artimiausioje ateityje pastatytų Vievio miestelyje vietos reikalavimams tinkamą mokyklą“.
„Lietuvos aidas“ 1938 m. birželio 20 d. Nr. 271 straipsnyje „Vievyje pašventintas pradžios mokyklos kertinis akmuo“ rašė: „Vievyje įvyko didelė šventė. Tą dieną pašventintas kertinis akmuo šešių komplektų mūrinės pradžios mokyklos. Valsčiaus mokyklų mokiniai susirinkusiai visuomenei išpildė keletą darnių sporto pratimų, dainų ir kt. Taip pat pagerbti kapuose žuvę už mūsų Nepriklausomybę kariai, kurių čia ilsisi nemaža. Šauliams padovanojo du šautuvus.“
Tais pačiais metais mokykla persikėlė į naujai pastatytą, dviejų aukštų, mūrinį pastatą. Mokykla buvo pertvarkyta į šešių skyrių pradinę mokyklą. Nors Lietuvoje buvo priimtas įstatymas dėl 7–14 metų vaikų privalomo mokymo, praktikoje jis nebuvo įgyvendintas. Vievio pradinę mokyklą lankė apie 100 vaikų. Dauguma tai buvo miestelyje gyvenantys vaikai. Varguolių vaikai nuo vaikystės turėjo samdytis piemenimis bei auklėmis, kad užsidirbtų duonai. Pastoviai mokyklą lankė tik žydų tautybės arba pasiturinčiai gyvenančių tėvų vaikai.
1940–1941 metais mokyklos lankomumas pagerėjo. Čia jau mokėsi 150 vaikų. Buvo ruošiamasi pertvarkyti ją į progimnaziją. Šį projektą sužlugdė fašistinės Vokietijos okupacija. Mokyklos pastate įsikūrė vokiečių kariuomenės padalinys. Ji buvo aptverta spygliuotos vielos tvora, priėjimas užminuotas, išorėje buvo įrengti du bunkeriai.
Mokykla buvo vėl perkelta į seną, medinį pastatą. Skyrių skaičius sumažėjo iki keturių, ją lankė 50–70 mokinių. Vedėju buvo Petras Balčius.
Kai vokiečių kariuomenė paliko Vievį, trejus metus trūkęs okupantų šeimininkavimas mokyklos pastate neliko be pasekmių. Sienos apdaužytos, nulupinėtos, durys sulaužytos, stiklai sudaužyti, mokyklos archyvas, suolai, klasių lentos sunaudotos kurui, sunaikinta centrinio šildymo sistema.
1944 metų rugsėjo 1-ąją suremontuotoje mokykloje įsteigiama progimnazija, kurioje mokėsi 102 mokiniai. Atskirai nuo progimnazijos veikia ir pradinė mokykla. Čia mokėsi 165 mokiniai. Progimnazijos direktore paskiriama mokytoja Marija Abromaitytė, pradinės – Jonas Cibulskas.
Progimnazija plėtėsi, mokinių skaičius augo. 1948 metais progimnazijos kursą baigė 22 mokiniai. 1949–1950 mokslo metais progimnazija perorganizuojama į vidurinę mokyklą.
Mokinių skaičius vidurinėje mokykloje nuolat gausėjo. 1952–1953 mokslo metais jau buvo pirmoji baigiamoji vienuolikta klasė. Pavasarį išleidžiama pirmoji devynių abiturientų laida.
1959 metais mokėsi 487 mokiniai, 1961 m. – jau 563 mokiniai. Prie senos mokyklos, statytos dar 1938 metais, pristatomas priestatas su sporto sale, įrengtas sporto aikštynas. Kuriasi įvairūs būreliai. Gerų rezultatų pasiekia mokyklos sportininkai. Didėja saviveiklinių kolektyvų skaičius. Įsigyjami pučiamųjų orkestro instrumentai, tautiniai drabužiai šokių kolektyvams. Didelį darbą organizuojant chorus Vievyje atlieka muzikos mokytoja Aldona Pulauskienė.
1974–1975 mokslo metais mokykloje mokosi 1304 mokiniai, dirba 73 mokytojai.
1979 metais Vievio vidurinė mokykla persikėlė į naują, modernų pastatą. Mokykla turėjo puikią sporto salę, didelę aktų salę. 1980 metais mokyklą baigė 94 abiturientai.
2001 metais reorganizavus vidurinę mokyklą, įsteigta Elektrėnų savivaldybės Vievio pradinė mokykla. Ji įsikūrė senajame mokyklos pastate. Mokykla turi savo vėliavą, herbą. 2018 m. mokyklai suteiktas Jurgio Milančiaus vardas.
2005 metais Vievio vidurinei mokyklai suteiktas Gimnazijos statusas.
Pagal E. Petrausko surinktą medžiagą paruošė I. Senulienė, Elektrėnų SVB Vievio filialo vedėja