Tęsiu toliau prisiminimų ciklą apie Vievio biblioteką ir jos žmones. Jau minėjau, kad 1952 m. bibliotekoje dirbo 4 darbuotojos, beveik visos baigusios bibliotekininkystės mokslus. Steigėsi kaimo bibliotekos, veikė 17 kilnojamųjų bibliotekėlių, kurios buvo įsteigtos įvairiose įmonėse ir organizacijose. 1952 m. liepos mėnesį dalis fondo buvo perduota naujai įsisteigusiai vaikų bibliotekai. 1953 m. baigusi bibliotekininkės mokslus Vilniuje, vievietė Aldona Žilinskaitė-Sinevičienė rugpjūčio pradžioje buvo paskirta Vievio rajoninės bibliotekos vedėja. Šias pareigas ėjo beveik trejus metus, o 1956 metų spalį Aldona paskirta Vievio rajoninės vaikų bibliotekos vedėja.
Justino Mickūno nuotrauka
1962 m. panaikinus Vievio rajoną, neliko ir rajoninės vaikų bibliotekos. Vievio miesto biblioteka įsikūrė name Bažnyčios g. 4. 1963 metais įvyko bibliotekos su naujais baldais, lentynomis ir gražiai apipavidalintu fondu atidarymas. Tačiau Vaikų literatūros skyrius netilpo ir liko kitame pastate. Keliavo iš vienų patalpų į kitas, buvo jungiamas su mokyklų biblioteka, vėl perduotas miesto bibliotekai, kol įsikūrė Vilniaus g. 57 name. Darbuotojos taip pat dažnai keitėsi. Apie darbą Vaikų literatūros skyriuje savo atsiminimus užrašė bibliotekininkė Marytė Prazdeckaitė.
Vievio miesto bibliotekos vaikų literatūros skyriuje pradėjau dirbti 1970 m. rugpjūčio 1 d. baigus Vilniaus kultūros mokyklą. Bendradarbes jau pažinojau, nes čia atlikau praktiką. Tuo metu bibliotekoje dirbo Stefa Šumskienė, Angelė Klapatauskienė, Genė Kuklytė-Purvienė ir Aldona Sinevičienė. Vaikų skyriuje darbuotojo nebuvo. Knygos buvo keičiamos du kartus per savaitę. Bibliotekėlė buvo maža. Fondą sudarė apie 10000 egz. spaudinių. Pačiomis pirmomis dienomis skaitytojų buvo nedaug. Ne visi žinojo, kad biblioteka dirba kasdien. Nuo rugsėjo 1 d. prasidėjo darbas. Skaitytojų padaugėjo tiek, kad vos spėdavau išrašinėti jiems knygas. Per dieną apsilankydavo nuo 30 iki 50 skaitytojų, išduodavau jiems nuo 100 iki 300 egz. spaudinių. Skaitytojų sumažėdavo tik vasarą. Vievis – miestelis nedidelis. Be dukart per savaitę rodomo kino seanso, vaikai neturėjo kur eiti. Dabar, kai žiūriu į pustuštes bibliotekas, darosi graudu ir kartais pagalvoju apie savo darbo tikslingumą.
Žiemą bibliotekoje būdavo labai šalta, tačiau vaikai į ją mielai eidavo ir ilgai čia užsibūdavo. Didelių renginių aš nerengdavau. Tada, o ir dabar, esu kamerinių renginių bibliotekose šalininkė. Už ką ne kartą tikrintojų būdavau pabarama, man buvo sakoma, kad dirbu prieškariniais metodais. Mano nuomone, tegu renginyje dalyvauja 10–15 vaikų, bet ateina tik tie, kuriems tai įdomu. Tais laikais reikėjo didelių rodiklių, stambių renginių, šlovinančių partiją, plačiąją Tėvynę. Toks buvo laikas, taip ir dirbome. Tačiau tų metų nereikia piešti tik juoda spalva. Gaudavom daug naujų knygų, periodinių leidinių, vaikai lankėsi bibliotekoje ir skaitė knygas. Bibliotekoje nebuvo nei žaislų, nei televizoriaus. Į renginius magnetofoną su įrašais atsinešdavo patys vaikai. Vievyje dirbau iki 1977 m. vasario mėn. Prasidėjus bibliotekų tinklo centralizacijai, buvau perkelta į Trakų centrinės bibliotekos vaikų literatūros skyrių.
Darbą Vievio miesto bibliotekoje prisimenu su didele nostalgija, nes tai pirmoji mano darbovietė, nes čia praėjo gražiausi mano jaunystės metai. Su vaikais išdirbau 25 metus ir kitur savęs dirbančios neįsivaizduoju. Užrašė 1995 m. Vievio miesto bibliotekos vedėja Janina Vasilavičienė. Iš Vievio miesto bibliotekos kraštotyros fondo.
Vievio miesto Lazdynų Pelėdos bibliotekos vedėja Irena Senulienė
