Apie Vasario 16-ąją Lietuva kalba jau antrą šimtmetį, bet vis dar surandama naujų faktų. Pavyzdžiui, ne visi yra girdėję, jog ta žiema buvo itin šalta ir speiguota, o vienas signataras vos nepramiegojo svarbiausio Lietuvai įvykio.
Buvo šalta
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. Tai buvo viena šalčiausių XX a. žiemų. Iki dabar yra prisimenama, kad 1917–1918 m. žiema buvo labai šalta, speiguota. Pasakojama, kad ir Jonas Basanavičius neturėjo kuo užkurti krosnies, nes tuo metu daugeliui trūko malkų. Lietuvos Tarybos nariai nusprendė susirinkti Vilniuje esančiame K. Štralio name, kur buvo kur kas šilčiau. O A.Stulginskis, prisiminęs tą šalčiu stingdančią naktį, sakė: „Oras bjaurus, kaip kad jis dažnai pas mus vasario mėnesį esti. Šlapias sniegas taip ir lipdo akis.“
Pasirašė pagal abėcėlę
Lietuvos Nepriklausomybės dokumentą pasirašė 20 signatarų. Pirmasis pasirašė Jonas Basanavičius, kiti Tarybos nariai – abėcėlės tvarka. Jauniausias Nepriklausomybės Akto signataras – Kazys Bizauskas. Tuo metu jam buvo tik 25 metai. Vyriausiasis signataras Jonas Basanavičius tuo metu ėjo 67-us metus.
Namas, kuriame buvo pasirašytas Aktas, išliko iki dabar. Tai Signatarų namai (anksčiau – Štralio namas). Jame 1918 m. vasario 16 d. dvidešimt Lietuvos Tarybos narių pasirašė Lietuvai svarbiausią dokumentą. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo namas priskirtas muziejui, kuris buvo atidarytas 2000 m. Nuo 2003 m. muziejus tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus filialu. Signatarų namuose iki dabar vyksta kasmetiniai Vasario 16-osios paminėjimai. Jau antrą kartą šiame name eksponuojamas Liudo Mažylio Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politiniame archyve rastas 1918 m. vasario 16 d. nutarimas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.
Signataras posėdį pramiegojo
Politologo Romualdo Lopatos knygoje apie signatarą Donatą Malinauską teigiama, kad šis dokumentą pasirašė vėliau už kitus, nes posėdį pramiegojęs. Ši versija nėra patvirtinta, tačiau akivaizdu, kad pasirašyta kita plunksna. Iki šiol neaiški ta viena su Vasario 16-osios aktu susijusi istorija. Kol kas nepatvirtinta Tarybos nario D. Malinausko pavėlavimo į pasirašymo procedūrą versija. „Kaip pavyko išsiaiškinti, bajorišku gyvenimo būdu pagarsėjęs D. Malinauskas posėdį pramiegojo. Negaliu sakyti, kad taip atsitiko dėl to, jog jis iš vakaro daug išgėrė. Bet, mano kolegos teigimu, yra dokumentų, kuriuose rašoma, jog už šį poelgį D. Malinauskas nuo J. Basanavičiaus gavo per veidą. Tačiau neaišku, kiek vėliau jis pasirašė: ar po pietų, ar kitą dieną”, – rašė R. Lopata.
Pirmasis aktas – vokiečių kalba
Vasario 16-osios aktas pirmą kartą viešai buvo paskelbtas vokiečių kalba Berlyne leistuose laikraščiuose „Vossische Zeitung” (1918 m. vasario 18 d.) ir „Tägliche Rundschau” (1918 m. vasario 19 d.). Dokumentas Vokietijoje atsidūrė vokiečių kareivio socialdemokrato Oskaro Vėrlės dėka. Dar du Akto tekstai oficialiai buvo įteikti Vokietijos valdžios atstovams Lietuvoje. Visi jie greičiausiai buvo pasirašyti Lietuvos Tarybos narių. Tikėjimą, jog vokiškasis Vasario 16 d. akto variantas buvo saugomas kuriame nors Vokietijos archyve, patvirtino europarlamentaras, profesorius Liudas Mažylis. Jis Vokietijai siųstą 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalą rado politiniame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve 2017 metų kovo mėnesį.
Privilegijos ir šeiminė padėtis
Lietuvos Tarybos nariai daug keliavo. O ypač jų pamėgtas buvo Berlyne esantis viešbutis „Adlonas“. Įdomiausia tai, kad tuo metu tai buvo bene vienintelis Europos viešbutis, kurio kambariuose buvo įrengtas dušas.
Vilmos Akmenytės-Ruzgienės ir Žydrūno Mačiuko publikacijoje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ aptariami signatarų likimų vingiai. Prieš šimtą metų tvirtai laikytasi nuostatos, kad, sukurdamas šeimą, žmogus parodo savo brandą ir atsakingumą. Visi šešiolika Lietuvos Tarybos pasauliečių buvo vedę, jų žmonos – penkios bajoraitės, penkios kitatautės, devynios iš nekilmingų šeimų kilusios lietuvės. Absoliuti dauguma jų buvo išsilavinusios, savo vyrų bendramintės ir bendradarbės, tik vienas Pranas Dovydaitis gyvenimo palydove pasirinko mažaraštę merginą iš gimtinės Marcelę Bucevičiūtę. Jono Basanavičiaus romantiška ir tragiška Prahoje užsimezgusi pažintis su pedagoge Eleonora Gabriele Mohl truko vos penkerius metus. Eleonora mirė. Kiti vyresnieji institucijos nariai irgi jau buvo spėję sukurti šeimas, o trečdalis, ypač jauniausi, susituokė laikotarpiu nuo 1915 iki 1921 metų: Kazimieras Bizauskas, Steponas Kairys, Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis. Keletas iš jų šeimą sukūrė dukart: nelaimingos buvo pirmosios J. Šaulio ir J. Šerno santuokos, o S.Kairį su garsia baltarusių poete Aloyza Paškievič-Ciotka 1916 m. rudenį išskyrė ankstyva jos mirtis. Atskirai minimos kulinarijos vadovėlio autorė Marijona Pranaitytė-Banaitienė, advokatė Ona Leonaitė-Kairienė, dvi pedagogės – Bronislava Šėmytė-Biržiškienė ir filosofijos studijas Ciuricho universitete baigusi Joana Bilevičiūtė-Narutavičienė, J. Šaulio antroji žmona, garsi operos dainininkė Mafalda Salvatini, J. Šerno antroji žmona Vera Fainbergaitė, po vyro mirties Prancūzijoje išleidusi kelis romanus, žinoma fotografė Aleksandra Jurašaitytė-Vailokaitienė.
J. Basanavičius ir S. Kairys vaikų neturėjo. Banaičiai, Dovydaičiai ir Vailokaičiai užaugino po keturis, Narutavičiai, Vileišiai – po penkis, o Smilgevičiai – net šešis vaikus.
Po 102 metų
Nuo vasario 14 d. Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, vyksta paroda „Vasario 16-osios Akto signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“. Eksponatai – reti signatarų parašai iš prof. Liudo Mažylio asmeninės kolekcijos. „Nuo 2015 metų kolekcionuoju Vasario 16-osios Akto signatarų autentiškus parašus. Šioje parodoje vaizduojami laiškai ir kitokie dokumentai, atskleidžiantys išskirtines asmenybes neeiliniuose vaidmenyse“, – pasakoja Europos Parlamento narys L. Mažylis. Pasak profesoriaus, Akto atsiradimas Berlyne 2017 m. kovo 29 d. nenumaldė aistros toliau gilintis į plačią ir gilią signatarų veiklą įvairiais jų gyvenimo laikotarpiais. Parodos dalyviams L. Mažylis pristatė, ką reikia nuveikti tokio, kad tavo veidą atpažintų minioje, o po 100 metų – knygose ir laikraščiuose, pašto ženkluose ir paveiksluose, galiausiai – kas gali būti privačioje kolekcijoje, ko nebūtinai yra muziejų eksponatuose? Europos Parlamento nariui prof. L. Mažyliui itin svarbios išlieka istorinės atminties temos, o Vasario 16-oji tarp jų užima reikšmingą vietą.
Šiais metais knygų lentynose pasirodys debiutinė profesoriaus knyga – romanas apie Nepriklausomybės Akto paieškas. L. Mažylis leidyklos „Šviesa“ išleistoje knygoje „99 metai po įvykio“ Vasario 16-osios akto suradimo aplinkybes aprašo pasitelkęs vaizduotę. Autorius intriguoja – skaitydami šią knygą, žmonės bus priversti nuolat dvejoti, kurie įvykiai realūs, o kurie – išgalvoti.
Mena kiti užrašai
Nepriklausomybės Akto signatarus mena ir užrašai kapinėse bei užrašyti prisiminimai.
Nusipelnęs Mokytojas Vytautas Šulskis knygoje „Paskutiniai žodžiai“ surinko ir užrašė žymių žmonių paskutinius žodžius ar užrašus antkapiuose. Pranas Dovydaitis tremtyje prieš mirtį vienam ukrainiečiui perdavęs tokį laišką tautiečiams: „Pasakyk jiems, kad čia liks tik mano dulkės, o siela ten – Lietuvoje“. Nepriklausomybės akto signataras ir Prezidentas Aleksandras Stulginskis prašė karstą apgaubti trispalve. Jonas Basanavičius paliko tokią epitafiją: „Kada jau mes į dulkes pavirsime, jei lietuviška kalba bus jau tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, – tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis“. 2007 m. spalio 29 d. Rasų kapinėse pašventintas kenotafas okupantų nužudytiems 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams Kazimierui Bizauskui, Pranui Dovydaičiui, Vladui Mironui.
Spaudai parengė
Julija Kirkilienė