„Skrisk, mano mažoji žuvėdra, nutildžiusi bangavimą, kur pakrantės buvo išmindžiotos pėdų, kur leisdavau tiems žmogiukams juoktis iš manęs, kai vėl užkliuvęs už smėlio suduždavau į krantą. Neišsigąsk, kai vėl neišvysi mano bangavimo, o vietoj juoko, tau ausis lyg kreida raižys plastiko češkėjimas. Aš irgi jį girdžiu“, – taip įsikūnijusi į vandenyną rašė Elektrėnų gimnazistė Saulė Veiknytė ir nugalėjo Epistolinio rašinio konkurse.
54-ojo tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkurso nacionalinio etapo laimėtoją S. Veiknytę konkursui rengė Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Elvyra Kasperavičienė.
Saulė atvira: kai mokytoja pasakė, kad vyks toks konkursas, ji pernelyg nesiaiškino, koks tas epistolinio rašinio žanras.
„Tiesiog parašiau laišką, nes labai patiko tema. Turėjau įsivaizduoti, kad esu vandenynas, ir parašyti, kodėl verta išsaugoti vandenyną ir kaip tai padaryti“, – atskleidė mokinė, laišką skyrusi žuvėdrai, kurią kasdien regi vandenynas.
Nepavyko sutilpti į žodžių limitą
Rašyti apie gamtą – Saulės aistra. Tad ir vandenyno tema patraukė akimoju. Juolab, kaip sako gimnazistė, apie vandenyną galima kalbėti daug, kone nesustojant, o tai, kad privalu rūpintis vandenynais, akivaizdu kaip dukart du.
Įkūnyti vandenyną, kuriam laikui juo tapti, kad pirmuoju asmeniu prabiltum apie aplinkosaugos problemas literatūrine kalba, anot Saulės, buvo pats įdomiausias dalykas. O antai sutilpti į numatytą rašinio apimtį buvo kebliau – devintokės laiškas buvo dvigubai ilgesnis, nei nurodyta reikalavimuose. Tačiau šią kliūtį pavyko įveikti.
„Mėgstu taip įsikūnyti. Tad ir įsijausti į vandenyną man puikiai sekėsi. O kuriu nuo vaikystės. Dažnai nerašau, bet jeigu jau pradedu rašyti, man tiesiog pavyksta. Man patinka duotą temą perteikti meniškai“, – sakė mokinė.
Savo patirtimi nesirėmė
Vandenyno vardu Saulė rašė šitaip: „Aš moku supykti tarytum uraganas, šėlti tarsi žaibai, skandinti laivus, užlieti krantus, jeigu nebūtų gaila man smėlio. Tegul jis juokias iš mano bangavimo, kol jo juokas pavirs riksmais. Galiu būti ramus, ramesnis už tylą.“
„Mėgstu ir aš šėlti tarsi žaibai, bet šiame laiške nesirėmiau savo patirtimi“, – juokėsi mokinė.
Kai paaiškėjo, kad laimėjo Epistolinio rašinio konkurse, sulaukė didžiulio palaikymo – džiaugėsi ir šeima, ir mokytoja.
„Mokytoja visada mane skatino rašyti. Ji sako, kad gražiai rašau. Bet man šiuo metu nekyla noras daug kurti. Kartais taip nutinka. Bet kai užeina noras, kuriu. Rašau poeziją, prozą“, – pasakojo S. Veiknytė.
Kurti poeziją Saulė pradėjo būdama šešerių. Kai dabar žvelgia į savo vaikystės kūrinius, pagalvoja, kad gal ko ir stigo tuomet, bet tikrai kūryba nebuvo prasta.
Nebūna gerų ar blogų eilėraščių
Epistolinio rašinio konkursas nebuvo pirmasis Saulei. Kiek konkursų varžėsi, net nebesuskaičiuoja. Ji, tarkime, yra dalyvavusi Jaunųjų filologų konkurse, dukart dalyvavo poezijos konkurse „Raktažolė“. O mokykloje yra pelniusi Metų poetės nominaciją.
„Manau, kad nereikia išsigąsti, jeigu kažkuriam žmogui nepatinka tavo poezija, nes poezija nėra toks dalykas, kuris turi taisykles. Kiekvienam žmogui patinka vis kitokia poezija, nėra blogų ar gerų eilėraščių“, – sakė elektrėniškė.
Paklausta, kokia tema ji mėgsta kurti eiles, mergaitė šypteli, kad nenustebins – apie gamtą.
„Mėgstu perteikti gamtą per žmones. Todėl ir epistolinio rašinio tema, kur reikėjo įsikūnyti į vandenyną, man labai patiko“, – pabrėžė jaunoji kūrėja.
Net jei konkurse nebūtų nurodyta tema, Saulė tikra – būtų rašiusi apie gamtą.
„Arba apie džiungles, arba vis tiek apie vandenyną. Nes vandenynas – mano mėgstamiausia tema“, – sakė ji.
Įkvėpimo gimnazistė ieško ten pat – gamtoje. Tarkime, išėjusi pasivaikščioti.
„Reikia pastebėti mažiausius dalykus. Pavyzdžiui, eidama lauke pamatai kokią gėlę arba siaučia stiprus vėjas. Ir iškart – idėja“, – paaiškino devintokė.
Nors rašymas ir patinka, lietuvių literatūros pamokos nėra jos mėgstamiausias dalykas mokykloje.
„Mėgstu kurti, bet nemėgstu skaityti. Tad ne tokia mėgstama ši pamoka“, – šypsenos netramdė elektrėniškė.
Literatūros, kaip sako, bent jau kol kas ji neprisijaukino, bet lietuvių kalbos pamokos – kas kita. Nuo jų Saulė ir pradeda vardinti mėgstamus ugdymo dalykus.
„Lietuvių kalba man patinka, taip pat matematika, yra ir kitų mėgstamų“, – sakė ji.
Piešimas – dar viena aistra
Dar viena Saulės aistra – piešti.
„Jei kas nors paprašo tikroviškai nupiešti portretą, nupiešiu. Man patinka ir tapyba, ir grafika“, – sakė devintokė.
Elektrėniškė išties nelinkusi sėdėti be veiklos. Tarkime, šiuo metu ji gamina stalo žaidimą.
„Panašus į „Monopolį“, bet sujungtas su dar keliais žaidimais. Jau kelis mėnesius dirbu su tuo. Be to, mėgstu kurti ir papuošalus“, – pasakojo S. Veiknytė.
Kuo norėtų tapti ateityje, ji dar nė neįsivaizduoja. Bet kad ir kuo taptų, ateityje, ji mano, ir toliau kursianti eiles.
„Poezija niekaip nesusijusi su profesija, nes poezija – pomėgis. Kad ir koks darbas būtų, jeigu kiltų noras rašyti, tai ir rašyčiau“, – sakė Saulė.
Gimnazistė šypsosi: kadangi mėgsta rašyti ranka ant lapo, ne kompiuteryje, paskui dalis kūrybos tiesiog pasimeta, tad kiek yra sukūrusi eilėraščių, ir pati nebesupaiso. Tačiau dėl to neliūdi, mat knygos išleisti ji nesvajoja, o ir mažai kam eilėraščius rodo.
Eilėraščius labiausiai rašau sau“, – sakė Saulė.
Aida Murauskaitė, LRT.lt