Virginija Šimkūnienė
Kai Lietuvą 1940 metais okupavo bolševikų Rusija, vienas skaudžiausių po to sekusių įvykių buvo geriausių, šviesiausių ir darbščiausių Lietuvos žmonių tremtis. 1941 metų birželį prasidėję trėmimai ir jų pasekmės neišdilo iš tautiečių atminties. Tapusi nepriklausoma Lietuva ir jos žmonės užrašė tremtinių istorijas bei prisiminimus, lietuviai namuose, muziejuose, bažnyčiose saugo iki šių dienų išlikusius tremtinių daiktus. Tai ne tik drabužiai, buities daiktai, tai ir rašytiniai prisiminimai: atvirutės, užrašų knygelės, laiškai, istorijoje išliekantys kaip liaudies kūryba, tautosaka.
Laiškuose – ilgesys, skausmas, išgyvenimai
Tremtis – tai dvasinė ir fizinė mirtis. Žmonės mirdavo, palaužti fiziškai ir dvasiškai. Tie, kurie išgyveno, dalinosi savo pergyvenimais, ilgesiu su likusiais giminėmis, artimaisiais. Išvežti prievarta į tolimiausius kraštus, atskirti nuo tėvų, brolių, seserų, netekę namų ir mylimos gimtinės jie rašė laiškus, kuriuose išliejo ilgesį, kančią ir viltį. Šimtai tremtinių laiškų yra neišsaugotų, išnykusių.
Bet dar daugiau jų buvo slepiama ir saugojama, jie gulėjo slapčiausiuose namų kampeliuose, kartais skaitomi, kartais išmokstami atmintinai. Dalis tremtinių savo skausmą ir meilę tėvynei išreiškė eilėmis, kai kurios jų virto dainomis.
Tai paprasti žodžiai, rašyti iš širdies – be veidmainiavimo, be dviprasmybių. Skaitant šiuos laiškus prieš akis iškyla Lietuvos kaimo vaizdai, žmonių dirbami darbai, kaimo gryčios, mylėti žmonės.
Visų ištremtųjų atmintyje iki mirties įsirėžė tas baisus beldimasis vidurnaktį, išliko balsai žmonių, raginančių rengtis, palikti gimtuosius namus.
Koks skaudus buvo tas 1941-ųjų metų birželis. Vežė toli – į nežinią, į šaltį, į sunkius darbus. Kas išliko ir išgyveno visais įmanomais būdais ieškojo kelio namo. Pirmiausias ir paprasčiausias būdas, kad nenutrūktų paskutinė juos su gimtine jungusi ploniausia gija, buvo laiškai. Jų meilė stiprėjo, kaip ir gimtinės ilgesys.
Vilties laiškai skrido pas artimuosius, į paliktas gimtinės vietas. Laiškai rašyti ranka, juose išlieti visi jausmai. Daugelis rašiusiųjų laiškus rašė pieštuku. Vargas buvo ir susirasti popieriaus, tad laiškai netikėtai nutrūkdavo, nes baigėsi popierius. Netgi su saviškiais tremtyje lietuviai susisiekdavo laiškais, nes atvežti į tremtį, jie dažnai būdavo išskirstyti, apgyvenami atskirai, dirbdavo taip pat atskirai, pavyzdžiui, vienas brolis – lentpjūvėje, kitas – plytinėje.
Kad gautų iš tremtyje esančių saviškių laiškus, dažnai iš Lietuvos buvo siunčiami sąsiuviniai, kartu būdavo ir laikraščių, kad jie sužinotų nors kiek naujienų.
Tremtyje laiškai buvo rašomi ant beržo tošies, šeimos nuotraukų ir atvirukų, atsivežtų iš namų, ant bet kokio pasitaikiusio popieriaus lapelio, taip pat – nutrynus ankstesnį tekstą, perklijavus voką. Dauguma laiškų parašyti paprastu pieštuku, rašalu ar tiesiog nudegintais degtukais.
Patys laiškuose ištremtieji rašė apie gyvenimo ir darbo sąlygas. Štai, esant baisiam šalčiui, vienam nušalo nosis, kitam užšalo pusryčių košė… Iš laiškų buvo aišku, kad artimieji siųsdavo ir pinigų, bet juos slėpdavo druskoje, cukruje, kad lauknešėlius ir siuntinius kratę rusai jų nerastų. Tremtiniai prašydavo atsiųsti ir nuotraukų, kad bent taip matytų savo Lietuvoje likusius artimuosius. Štai Romas Miškinis savo tėvams rašė iš Komijos, kad liūdniausia yra per Kūčias, kai esi atskirtas nuo savų.
Kartais ištremtieji rašė laiškus rusų kalba, nes rusų valdžia vertė lietuvius mokytis rusų kalbos. Tremtiniai labai laukdavo laiškų iš saviškių, jiems irgi sakydavo, kad rašytų rusų kalba, nes taip visiems geriau. Ištremtieji atsargiai ir gerai apgalvoję rašydavo laiškus. Pirmiausiai pranešdavo, kad gyvi, po to rašydavo, kad šąla, badauja, ilgisi. Laiškai buvo vienintelis ryšys su savo artimaisiais, gimtine, jie labai bijojo, kad tas ryšys nenutrūktų.
Štai elektrėniškis Romas Saidys su tėvais į Sibirą buvo ištremtas dar neturintis nei 4 mėnesių kūdikis. Į Lietuvą jis grįžo vienuolikmetis. R. Saidys apgailestauja, kad jo giminės neišsaugojo jo tėvelių rašytų laiškų. Pasak dabartinio Elektrėnų tremtinių draugijos tarybos nario, kai buvo drąsiai galima pasisakyti, jog esi tremtinys ar tremtinio vaikas, tuomet Elektrėnų savivaldybėje buvo apie tūkstantis tremtinių, dabar jų belikę vos pusę, šiek tiek daugiau nei penki šimtai.
Kad mažai teranda laiškų ir nuotraukų, siųstų iš tremties į Lietuvą arba parsivežtų, kai grįžo į gimtąjį Beižionių kaimą, apgailestavo ir Elektrėnų tremtinių draugijos pirmininkas Jonas Ramanauskas. Pasak jo, iš pradžių buvo saugojami šie daiktai, vėliau, bijant sovietinės valdžios, paprasčiausiai juos naikino – degino ar suplėšė. Keturių asmenų šeima buvo ištremta, nes tėvas Bernardas buvo šaulys.Vis dėlto J. Ramanauskas pasidalino keliomis nuotraukomis iš tremties. Vienoje – jis, jau 14 metų paauglys, kitoje – per derliaus šventę su kitu lietuviu ant motociklo. O trečioji, jam labiausiai įstrigusi atmintin, su draugu Stepu. Antroje nuotraukos pusėje atminčiai skirtas užrašas, kurio dalis parašyta rusiškai, kita – lietuvių kalba. „Nors Stepas jau iškeliavęs Anapilin, ši nuotrauka – mūsų draugystės liudijimas“, – sako Jonas, jau seniai palikęs Beižionis ir su žmona gyvenantis Elektrėnuose. Savo vaikams ir vaikaičiams sakau:
Lai meilė mylimai Tėvynei
Jūsų širdyse neužges.
Ir tie takeliai, kur pramynėm,
Visad į tėviškę parves.
Čia juk kiekvienas medis šventas,
Miško žibutė – kruvina.
Čia mūs kovota ir gyventa:
Šis brangus kraštas – Lietuva…
Vienas garsiausių Lietuvos tremtinių – palaimintasis Teofilius Matulionis
Lietuva prieš keliolika metų mažai žinojo apie kunigą, vėliau tapusį vyskupu Teofilių Matulionį. Laimingo atsitiktinumo dėka paskutinės T. Matulionio gyventos vietos – Šeduvos – namelio palėpėje buvo rasta jo autobiografija. Dvasiškas žmogus, iškentęs bolševikų persekiojimus ir tremtį, buvo labai kuklus, bet tuo pačiu ir labai stiprios valios. Skaitant jo biografiją ir dienoraščius viskas atrodo taip autentiška ir tikra, tarsi jis pats kalbėtų…
Pirmąją tremtį T. Matulionis patyrė dar 1929 metais, kai Šv. Kotrynos dieną saugumiečiai savo būstinėje jam pranešė, kad yra areštuojamas. Jam teko sėdėti kalėjime apie metus, o nepalaužę kunigo dvasiškai saugumiečiai jį ištrėmė dešimčiai metų į Solovkų salas Baltojoje jūroje. Kunigas savo autobiografijoje rašė, kad gyvenimo sąlygos buvo sunkiai pakeliamos. T. Matulioniui buvo uždrausta gauti ne tik siuntinius, bet ir laiškus, jo sveikata ėmė šlubuoti. Nepaisant nieko, jis dalindavo iš bendro katilo maistą visiems kartu gyvenantiems, o sekmadieniais pasauliečiams ir kitiems likimo draugams aukodavo šventas mišias. Altorių jiems atstodavo medinis lagaminas.
Kad šiek tiek apgydytas kunigas grįžtų į Lietuvą, pasirūpino Šventasis Sostas, inicijavęs apsikeitimą politiniais kaliniais. Dauguma jų buvo kunigai.
Prelatas S. Kiškis savo prisiminimuose rašė, kad „neseniai buvę kaliniai, kalėjimo skudurais apsivilkę, nuo bado ištinusiais veidais, laikydami rankose savo maišelius, kur buvo sudėtas visas jų turtas, jie atrodė kaip atvykėliai iš kitos planetos…“
Grįžęs iš tremties ir šiek tiek atsigavęs T. Matulionis gavo užduotį versti Šventąjį Raštą į lietuvių kalbą. Po kurio laiko jis vyko į Romą, gavo popiežiaus palaiminimą ir kunigavo įvairiose Lietuvos vietose. 1936 metais jis apsilankė Šventojoje Žemėje. Apie tai rašė: „Matai tas vietas, kur vaikščiojo ganytojas, kvėpuoji tuo pačiu oru, sieloje sukyla ypač stiprūs išgyvenimai“.
Bet Bažnyčiai ištikimo ir su sovietų valdžia nedraugavusio kunigo laukė ilgi sekimo ir persekiojimų metai. 1940 metais iš Maskvos buvo duotas nurodymas sekti T. Matulionį. 1943 metais T. Matulionis tapo Kaišiadorių vyskupu. Savo pirmame ganytojiškame laiške jis rašo: „Iš jūsų, mieli pasauliečiai, laukiu, kad ir jūs palengvintumėte mano ganytojavimo naštą, sulig šv. Pauliaus patarimu: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“… Žiūrėkite, kad jūsų šeimose ir jūsų pastogėse viešpatautų meilė, santaika, ramybė ir susiklausymas… Bet svarbiausia parama yra jūsų malda, kuri mūsų laikais daugelio yra užmiršta… Visi mes, mylimieji, sudarome vieną katalikišką šeimą. Melskimės vieni už kitus“… Taip naujasis vyskupas kvietė žmones mielaširdystei, padėti vieni kitiems, atsigręžti į Bažnyčią.
Matydamas, kad karas labai veikia žmonių dorovinį gyvenimą, jis kitame savo ganytojiškame laiške rašo: „Ir mūsų Tėvynė, ir mes, lietuviai, per šiuos ketverius karo metus išgyvenome daug skaudžių dienų: mums išplėšta viena didžiausių brangenybių – nepriklausomybė. Ištisus metus dejavome nuo bolševikų enkavedistų priespaudos, masinių žudymų, trėmimų į tolimąjį Sibirą… Maldaukime Visagalį, kad šiam karui pasibaigus lietuviai vėl būtų Vakarų Europos kultūringųjų tautų šeimoje, kaipo laisva ir nepriklausoma tauta“.
Vyskupas matė, kad visos tautos kenčia nuo karo. 1944 metų žiemą jis rašė: „Karo audra atbloškė į mūsų tarpą nemažą skaičių tremtinių. Daugelis jų yra išlaikę krikščionių tikėjimą, yra verti dėmesio ir pagarbos. Visų taurių žmonių pareiga ne tik tuos nelaimingus karo tremtinius priglausti, bet ir pasirūpinti kiek galima jų vargą sumažinti“.
Taip T. Matulionis kvietė žmones būti geriems visų tautybių žmonėms, o pats padėjo slėpti trejų metų žydaitę Esterą Elinaitę.
1945 metais T. Matulionis parašė valdžiai memorandumą, kuriame išdėstė, kad Bažnyčiai reiktų suteikti teisę mokyklose ne pamokų metu dėstyti tikybą, Bažnyčia norėtų rūpintis dvasiniais karių reikalais, tikintieji nori leisti katalikų laikraštį, o Bažnyčiai būtų sudaryta galimybė susisiekti su Apaštalų Sostu.
1946 metais T. Matulionis buvo suimtas, tardomas, kankinamas. Vyskupui už antibolševikinę veiklą buvo skirti 7 metai kalėjimo. 1948 metais buvo spausdinami nekrologai apie jo mirtį, o pats vyskupas tuo metu pasiekė Vladimiro kalėjimą. Jis galėjo susirašinėti, bet laiškus dažniau rašydavo rusų kalba, jie greičiau pasiekdavo adresatus, o lietuviški laukdavo cenzūruotojo.
Nors Stalinas mirė ir T. Matulionio bausmės laikas baigėsi, rusai jo neišleido į Lietuvą, o išvežė į Mordovijos lagerį. Iš Mordovijos vysk. T. Matulionis rašė: „Kai pamanai, koks geras ir gailestingas yra Viešpats: savuosius suranda miškuose, tundrose, vidurnaktį. Gerai sutvarkė apvaizda, kad mus, brolius kunigus, atsiuntė ten, kur tikintieji“.
Sustiprėjus sveikatai vyskupas sekė žinias iš Lietuvos bažnytinio gyvenimo, jo laiškų jau nebetikrino saugumas. 1956 metais T. Matulionis grįžo į Lietuvą. Jį liūdino, kad Bažnyčia negalėjo laisvai veikti. 1957 metais jis vėl perėmė valdyti Kaišiadorių vyskupiją. Kunigas imdavosi ypatingų slaptumo ir atsargumo priemonių, ypač kai susirašinėdavo su Vatikanu.
Įsidėmėtini jo žodžiai, kai jis ieškojo kandidatų į vyskupo vietą. Prelatas J. Jonys prisimena svarbaus laiško turinį: „Atsimeni Sladkevičių, Vinco tėvą? Kai čia gyvenai, tai sūnus Vincas dar su marškinukais po balą braidė, o dabar kad išaugo žmogus. Ir dar koks! Į kunigus išėjo, Kunigų seminarijoje dėstytoju pasidarė, sako, kad labai geras žmogus…O jeigu atsimeni Stasį Kiškį, grįžęs iš akademijos, dabar sveikas gyvena Kaišiadoryse. Prelatas Sužiedėlis jau pradeda senti, bet dar laikosi neblogai…“, – gerais žodžiais buvo pristatyti kandidatai į vyskupus. T. Matulionis savo prisiminimuose užrašė, kad kanauninkas V. Sladkevičius nerodė jokios iniciatyvos tapti vyskupu, galvojo, kad jis nevertas tokių pareigų. Tačiau T. Matulionis jam pacitavo Šventojo Rašto žodžius, sakydamas, kad „žmogus mato, kas akims matoma, o Viešpats žiūri į širdį“(1Sam16,7) ir savo svariais argumentais jis gavo sutikimą tiek iš paties kandidato, tiek iš Vatikano. Po slapto susirašinėjimo 1957 metais V. Sladkevičius buvo konsekruotas vyskupu. T. Matulionis linkėjo, kad jam netektų tiek kentėti, kiek teko pačiam.
Tačiau jo pasipriešinimo kalbos, V. Sladkevičiaus konsekravimas vyskupu sovietų valdžiai nepatiko. Pabijoję tikėjimo kankinį vėl tremti toli jie 1958 metais T. Matulionį išsiuntė į Šeduvą, kur jis praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Vežamas į Šeduvą, lydimas saugumiečių T. Matulionis prisiminė Kristaus pažadą – „Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį“(Jn16,33).
Palikimas ateities kartoms
Dabar, kai mes skaitome T. Matulionio ar kitų tremtinių laiškus, žinome, jog jie tapo lyg dokumentai, liudijantys, ką teko šiems išgyventi, kad ateities kartos suvoktų apie skaudų lietuvių tremtinių gyvenimą. Liudija, kad jie nebus pamiršti ir pasitarnaus ateities kartoms…
Kietaviškių progimnazijoje yra Kraštotyros muziejus. Buvusi mokytoja Danutė Gudelienė su 9 klasės mokinėmis prieš keletą metų rinko medžiagą apie šių kraštų tremtinius. Kraštotyrinė medžiaga saugoma muziejuje, ji vadinasi „Penketas iš daugelio“. Čia paviešiname duomenis bei nuotraukas iš šios kraštotyrinės medžiagos. Surinkta medžiaga apie penkias moteris. Tai Domicelę Juknevičiūtę, Janiną Šliužaitę, Eleną Tamošiūnaitę, Vitaliją Bukinaitę ir Mariją Karankevičiūtę. Į tremtį šios merginos su savo tėvais bei kitais artimaisiais keliavo iš Kaišiadorių geležinkelio stoties. Štai Janina Šliužaitė prisimena, kaip keliavo 16 dienų šaltame vagone. Daugiavaikė šeima valgyti gaudavo 1 kartą per dieną, bet išgyveno. Iš tremties šeima grįžo 1956 metais. Iki šiol kietaviškiečiai atsimena Janiną Šliužaitę-Černiauskienę kaip darbščią, visada malonią moterį.
Nuotraukomis iš tremties pasidalino net kelios tremtinės. Štai J. Šliužaitė įsiamžino su draugėmis, o M. Karankevičiūtė išsaugojo savo jaunystės nuotrauką puošniuose rėmeliuose. Eleną Tamošiūnaitę jaunieji kraštotyrininkai įamžino namuose, moteris išsaugojo pomėgį rankdarbiams, šias paslaptis išmoko iš savo mamos.
Kietaviškių apylinkėje Žikaronių kaime gimusi Ona Strašunskaitė-Jančiauskienė išgarsėjo kaip dainų kūrėja ir atlikėja. Kurdama dainas ji rėmėsi savo išgyvenimais bei mamos Uršulės ir senelės Marijos Grigaliūnienės prisiminimais. Dainos buvo išgyventos ir išnešiotos. Ona savo jaunystėje patyrė Antrojo pasaulinio karo baisumus, po to sekė trėmimai, vežimai, šaudymai. Ona Jančiauskienė daug ką pakartoja iš atminties, ką matė, patyrė, ką perėmė iš mamos. Štai jos sukurtose dainose „Nėra laimės šiam pasauly“ ir „Oi varge varge, vargeli mano“ dainuojama apie varganą ir sunkų mergelės bei jaunos moters gyvenimą pokario Lietuvoje.
Iš jauniausios Lietuvos tremtinės Marytės Cikanavičiūtės-Bagdonienės prisiminimų.
„Man Lietuva buvo legenda. Išvežant į tremtį 1948 metų gegužės 22 dieną buvau 3 parų kūdikis…Į Sibirą mane išvežė nekrikštytą. Bet vardą turėjau: tik gimusią Tėtis palaimino kryžiaus ženklu ir pasakė Mamai „Tegu nešioja Marijos vardą“… Kelionė truko 19 dienų. Po varginančios kelionės atsiradome mažame kaimelyje, tarp kalnų, prie sraunios upės Manos – Mažajame Ungute… Kartais sulaukdavome siuntinių iš Lietuvos. Mama pabėgo iš Sibiro, bet Lietuvoje buvo nuteista. Kai grįžau į Lietuvą visi stebėjosi: „Išgyveno. O tokią mažą išvežė. Netikėjom, kad išgyvens!“. Marytė Bagdonienė ne tik išgyveno, bet tapo gydytoja. O 2022 metais jai buvo suteiktas Kaišiadorių garbės piliečio vardas. Gydytoja jau buvo iškeliavusi Anapilin, visas regalijas atsiėmė jos dukra J. Bernatonienė.
Šviesūs prisiminimai iki šiol lydi tremtinių palikuonis, o ateities kartoms liko biliotekininkų, muziejininkų ar kraštotyrininkų užrašyti pasakojimai, kuklūs užrašai, juodai baltos nuotraukos. Nulenkime prieš tremtinius galvas, nes nors jų kūnai ilgus metus gyveno toli, svetimoje šiaurėje, dvasia ir širdis visada buvo tėvynėje…
Šaltiniai: „Susipažinkime – esu Teofilius“; teofilius.lt
„Kietaviškės“
V. Lozoraitis. Kaišiadoriečių kančių keliai. 1940 – 1953
Kietaviškių progimnazijos kraštotyros muziejus.