Deimantė Jančiūnaitė
Sakoma, jog atmintis gyva tol, kol liudija. Apie ją reikia kalbėti, ja domėtis, ją spėti užrašyti, kol dar turime šalia žmonių, kurie apie tai gali papasakoti. Ir tiems, kurie išgyveno nepakeliamus okupacijos žiaurumus, norisi susitikti, pabūti bendrystėje. Pirmąjį rugpjūčio šeštadienį, kaip ir kasmet, žmonės rinkosi jau 35-ąjį kartą į tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydį „Su Lietuva širdy“. Organizatoriai skaičiuoja, jog į Ariogalą atvyko beveik du tūkstančiai žmonių. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Elektrėnų filialo nariai nebuvo išimtis.
Sąskrydyje dalyvavo ir Elektrėnų filialas
Rytas prasidėjo anksti. Laukė kelionė. Autobusas pirmiausia užsuko į Vievį, netrukus į Elektrėnus, taip tęsdamas kelionę link tikslo vietos. Dar važiuojant kelyje sutikdavome kitus autobusus, pilnus žmonių. Buvo aišku, kur jie vyksta. Sąskrydis pradėtas šventine eisena nuo Ariogalos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios link Dubysos slėnio. Einama buvo kartu su daina – skambėjo lietuvių liaudies dainos. Pasiekus slėnį, kiekviena eisenos dalyvių grupė, filialas buvo pristatytas šventės vedėjų. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Elektrėnų filialas pristatytas taip: „Filialo nariai stato ir prižiūri paminklus žuvusių partizanų garbei, bendrauja su mokyklomis, dalyvauja Valstybinių švenčių minėjimuose.“ Po vėliavų pakėlimo ceremonijos Kauno arkivyskupas emeritas kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ su kunigais aukojo šv. Mišias, kuriose buvo pagerbti tremtiniai, politiniai kaliniai, laisvės kovotojai. Jose giedojo jungtinis tremtinių choras. Netrukus Dubysos slėnyje buvo įžiebtas aukuras, į susirinkusiuosius kreipėsi garbingi svečiai.
Programa – pilna veiklos
Sąskrydžio programoje kiekvienas galėjo rasti kažką sau artimo: diskusijų palapinėje vyko knygų, parodų pristatymai, rodomi ir dokumentiniai filmai. Partizanų stovykloje visą dieną buvo eksponuojama partizanų gyvenimo rekonstrukcija. Kitame Dubysos slėnyje, susitikimų erdvėje, susirinkusieji galėjo klausytis jungtinio buvusių tremtinių choro atliekamos programos, netikėtos dovanos iš kaimynų latvių – orkestro programos. Susirinkusiųjų širdis pasiglemžė operos solistas Liudas Mikalauskas. Sąskrydis tapo tikru festivaliu – būrėsi šokių rateliai, netgi traukinukas, o žmonės kartu dainavo gerai visiems žinomas bei pažįstamas dainas. Vakarėjant į sceną įžengė folkloro kapela „Ratilai“, sakiusi, jog gros iki paryčių.
Susitikti bendrystėje
Į Ariogalą Lietuvos tremtiniai, politiniai kaliniai ir Laisvės kovų dalyviai kasmet susirenka, tai tarsi tradicija. Sako, kad kol dar gali, turi sveikatos, tai vykti į Ariogalą yra jų pareiga. Čia susitinka su bendraminčiais, jaunystės draugais, besidalijančiais tuo pačiu skaudžiu likimo posūkiu.
Susitikus bendrystėje, Ariogaloje, Dubysos slėnyje, sąskrydžio metu, atrodo, jog yra pats laikas, tinkama vieta, prisėsti ir pasikalbėti su tremtį išgyvenusiais žmonėmis. Savo prisiminimais pasidalinti sutiko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Elektrėnų filialo pirmininkė Dalia Charūnienė.
Moteris pasakoja, kad yra kaunietė, gimusi tremtyje: „Mano tėvai abu kauniečiai. Mūsų genealoginiame medyje yra trys ar keturios kauniečių kartų kartos. Neturėjome kaime jokių giminių. Visą gyvenimą šiek tiek pavydėjau tiems, kurie jų turi.“
Tėčio tremtis
„Kai mano tėtis buvo išvežtas į tremtį, jam buvo tik šešiolika metų. Viskas įvyko 1941 metų iš birželio 13 dienos į 14-ąją. Tėtis savo atminimuose yra aprašęs šitą įvykį. Birželio 13-ąją šventė Antanines. Jie gyveno Kaune Žaliakalnyje. Dar dabar tas namas stovi, yra išlikęs. Lyg jau kažkokie neramumai Kaune vyko… Pasakojo tėtis, kad tais metais žydėjo be proto daug jazminų. Kadangi Žaliakalnis viršuje, tai tas kvapas kilo iš apačios… Po to mano tėtis visą gyvenimą nekentė to jazminų kvapo, todėl, kad jam tai asocijavosi su tremtimi. Tądien susirinkusieji vakarojo, švęsdami Antanines, o jie, tokie jau paaugliai, nulėkė į Kauno Ąžuolyną pasižiūrėti, kas vyksta. Ten stovėjo daug – gal 100 „palutarkių“, dengtų sunkvežimių, ir kariuomenė. Trečią valandą nakties pasibeldė ir pas juos į duris. Davė dvi valandas susiruošti. Mano senelis buvo Smetonos buhalteris. Juos pirmiausia ir trėmė. Tuomet mano močiutė buvo nėščia, bet vis tiek išvėžė ją į Sibirą. Niekas negailėjo, niekam niekas nerūpėjo“, – tėčio aprašytais prisiminimais apie tremtį dalijasi Dalia Charūnienė.
Sibiras, pabėgimas, Sibiras
Pašnekovės tėtis, ištremtas dar būdamas jaunuoliu. Sunkus buvo gyvenimas, bet niekas net negalvojo pasiduoti. Dalia Charūnienė pasakoja apie tėčio jaunystės metus Sibire: „Būdamas tremtyje tėtis dirbo druskos kasykloje. Kadangi kaunietis, tai neblogai šnekėjo rusiškai. Čia baigė vidurinę. Sunkiai, bet įstojo mokytis į institutą. Baigęs pirmą kursą, tėtė pabėgo iš Sibiro, pasiekė Lietuvą. Kaip ir viskas buvo gerai. Jis čia įstojo mokytis taip pat fizikos, mokinosi, atrodo, du kursus baigė. Vis tik jį sugavo. Pasodino į kalėjimą, tėtės laukė kelionė atgal į Sibirą. Penkis metus praleido lageryje. Tie metai jam daug davė kaip žmogui. Jis vienoje kameroje sėdėjo su tokiu žydu, kuris buvo profesorius, istorikas. Jis mano tėtę mokė istorijos ir prancūzų kalbos. Vėliau Sibire 3-4 kursus baigęs, dar besimokydamas, pradėjo dirbti fizikos mokytoju, kadangi jų buvo didelis trūkumas. Paskui gavęs amnestiją ir grįžęs į Lietuvą, pabaigė likusias studijas.“
Mamos tremtis
„Mano mama už tėtį buvo vyresnė šešeriais metais. Lietuvoje ji jau buvo ištekėjusi, kaip tik baigusi Kauno medicinos mokyklą, kur įgijo felčerės specialybę. Mano mamai mano tėtis yra antras vyras. Pirmasis buvo Smetonos karininkas. Kai trėmė, mamą su metų laiko mano broliu pasodino į vieną vagoną, o kariškius visai į kitą traukinį. Jie vienas apie kitą visiškai nežinojo 20 metų – ar gyvi, ar mirę. Kadangi mano mama buvo felčerė, tai tas labai ją tremtyje gelbėjo. Rusijoje trūko felčerių, tai ji iškart jau turėjo darbą. Mama manė, kad brolis tikrai mirs, jeigu ir toliau gyvens Sibire, nes ji jo nepajėgs išlaikyti, todėl nusprendė bėgti į Lietuvą. Pavyko. Parvežė brolį. Jam jau buvo trys metukai, du metus pragyveno Sibire. Mamos tėvai turėjo namus ir Kaune, ir Vilniuje. Tai jie tą pačią minutę pasiėmė vaiką, pro duris ir iškart išvažiavo į Vilnių. Mano mamą surado po savaitės. Ji du metus praleido Šilutės moterų kalėjime. Paskui atgal į Sibirą buvo grąžinta. Į Lietuvą grįžo 1959 metais jau su manimi ir mano tėčiu“, – apie mamos gyvenimą, tremtį, pabėgimą bei dar vieną tremtį pasakoja dukra Dalia Charūnienė.
Tėvų keliai susitiko tremtyje
Moteris pasakoja, kad jos tėvai susipažino Stolbove. Ten ir buvo įregistruota jų santuoka. Dalia Charūnienė sako, kad jos prisiminimai labai ankstyvi – nuo vienerių metų. Kartais net tėvai stebėjosi, kaip ji prisimena net tai, ko jie neprisiminė.
„Įdomi istorija. Pažinojau vieną ukrainietę, kurią vadindavau – teta Zina. Ji į Sibirą su savo močiute buvo ištremta, kai jai buvo kokie devyneri metai.Jos močiutė mirė, kai jai buvo keturiolika. Mano mama tą ukrainietę dar Sibire užaugino, išleido į mokslus. Zina tapo gydytoja. Ir jau mums grįžus į Lietuvą, ji vis atvažiuodavo mūsų aplankyti. Sibire mums buvo paskirtas namas, kur gyvenome su tokia babuška. Mamai, kaip felčerei, tekdavo kelioms dienoms išvažiuoti į kitus kolūkius. Šimtas kilometrų, sakydavo, šuniui ne kelias, tai ta babuška mane dviejų-trijų metukų prižiūrėdavo. Buvo rusė, bet geras žmogus, puiki moteriškė“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Lemtingas atsitikimas
Gyvenant Sibire, tremtyje, niekada nežinojai, ką likimas atneš toliau. Kartais atsitiktinumas galėdavo išgelbėti nuo dar didesnių ir baisesnių likimo žiaurumų bei sunkumų. Apie vieną iš jų pasakoja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Elektrėnų filialo pirmininkė Dalia Charūnienė: „Dar vienas atsitikimas. Mama buvo išsiųsta į kitą kolūkį, nes ten pirmininko vaikui ausyje buvo užsiveisusios kirmėlės. Tuo metu tėtė buvo išėjęs į žygį su mokiniais. Buvo ruduo, kaip tik kasė bulves. Atėjo, visus gyventojus „surinko“ ir išvežė prie Laptevų jūros – dar toliau. Neleido jiems nei derliaus nuimti, nei bulvių nusikasti. Gyvenvietėje liko tik keturios šeimos, kurių tuomet nebuvo namuose. Visa laimė, kad mūsų nebuvo.“
Grįžus į Lietuvą
„Kai grįžom į Lietuvą buvo labai sunku. Galėjau Ariogaloje gyventi, nes tėtė, kai grįžome į Lietuvą, ieškojo mokytojo darbo. Jis fizikas, o jų tikrai labai trūko, bet darbo susirasti tremtiniui mokytojui buvo misija neįmanoma Lietuvoje. Buvo gavęs pasiūlymą dirbti čia, Ariogaloje. Kaip ir viskas buvo gerai – atvažiavo, davė jam butą. Tėtė apsidžiaugė, bet vos tik pasakė esąs tremtinys, tai viskas – jo tą pačią minutę nebereikėjo. Labai sunkiai gavo darbą Garliavoje. Ten buvo vaikų internatas. Jis ten turėjo ir fotografijos būrelį. Tėtis labai daug mėgo keliauti, tai internate buvo suorganizavęs tokį keliautojų būrelį. Jis dirbo labai sunkiai – nuo ryto iki vakaro, už kapeikas, kadangi bijojo netekti darbo“, – apie nelengvą gyvenimą, grįžus į Lietuvą po tremties, pasakoja Dalia Charūnienė.
Vyko parsivežti senelio palaikų
Pašnekovė netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo, 1991 metais, važiavo į Sibirą atsivežti ten palaidoto senelio palaikų į Lietuvą. „Tuomet dar nevyko „Misija Sibiras“. Važiavome septyniese: skridom lėktuvu, paskui važiavom traukiniu, plaukėm dvi dienas Obe ir dar važiavom, kol pasiekėm tuos kapus. Tėtis, prieš pat jau gaunant amnestiją, tuomet senelis buvo jau miręs, iš kažkur gavo cemento, užpylė jį ant kapo, „užtvėrė“ jį tokiomis lentomis. Laukė, kol tas cementas pradės stengti, kad užrašytų senelio vardą, pavardę, gimimo, mirimo metus. Pagal šį kapą dar žinojo ir kitus devynis kapus, kas ten sulaidoti. Kai mes atvažiavome, radome senelio ir kitus kapus. Dirbome, tvarkėme juos apie dvi savaites. Mes ten ir pagiedodavome. Ėjo žiūrėti gyventojai, klausė, ką mes čia darome, kokiu tikslu. Radome ir ligoninę, kur mama dirbo. Tame kaime aš papuoliau tarsi į 1950 metus – parduotuvėje asla, yra botai, žibalas, duona“, – pasakoja D. Charūnienė.
Dalios profesinis kelias
Paklausus apie profesinį kelią, gyvenimą, moteris pasakoja: „Mano brolis buvo rusų kalbos dėstytojas – rusistas. Aš irgi norėjau tai studijuoti, bet pramiegojau egzaminą. Stoti į Kauno medicinos institutą pabijojau. Mokiausi medicinos mokykloje, felčere. Baigiau mokslus po 3,5 metų. Tik negalėjau dirbti. Pasirodo, aš esu labai alergiška antibiotikams. Atlikau praktiką Kauno trečioje ligoninėje, Neurochirurginiame skyriuje. Čia buvo sudėtinga dirbti – visi po traumų, avarijų, operacijų. Man reikėdavo antibiotikus leisti. Dėl alerginės reakcijos, man pradėjo nuo veido, rankų luptis oda. Aš netgi galėjau pasakyti (kadangi buvo tokie virinami švirkštai) kokiame autoklave, kokie švirkštai virinasi netgi iš kvapų. Važiavau į Vilnių, gavau leidimą nedirbti šio darbo. Po to pradėjau dirbti malūne. Jį privatizavus, ėjau į darbo biržą Elektrėnuose. Joje prabuvau lygiai pusę dienos, kadangi nuvažiavome į Dūkštas ir aš sekančią dieną ten jau dirbau prie mėsos. Buvau brigadininke, vėliau meistre.“
Sąskrydžiuose dalyvauja nuo pat pirmojo karto
Dalia Charūnienė dalijasi, jog kasmet, pirmąjį rugpjūčio šeštadienį, organizuojamame Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydyje dalyvauja nuo pat pirmojo karto. Gal tik tris ar keturis suvažiavimus yra praleidusi. Pašnekovė sako, kad aktyviau įsitraukė į Elektrėnų filialo veiklą, išėjus į pensiją, kadangi atsirado daugiau laiko bei buvo įdomu. Moteris įsitraukusi ne tik į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veiklą, bet ir dalyvauja Trečiojo amžiaus universiteto veikloje, moterų klube.
Pašnekovė sako, kad buvę tremtiniai yra išmokę džiaugtis kiekvienu menkniekiu bei niekada neišmeta nors ir gabalėlio ar trupinėlio duonos. Dar šie žmonės ir ilgaamžiai – Dalia Charūnienė pasakoja, kad jos tėčio ligos istorija tilpusi į kelis puslapius.