Julija Kirkilienė
Pasaulinė kultūros diena minima kiekvienais metais balandžio 15 dieną. Ši data pasirinkta siekiant pagerbti renesanso genijų Leonardą da Vinčį, gimusį būtent tą dieną. Kalendoriuje rašoma, kad tai muzikos, meno, teatro, dailės, muziejų, bibliotekų, kultūros vertybių apsaugos ir kitų kultūros srities darbuotojų bei mėgėjų šventė, kurios metu iškeliama Taikos vėliava. Bet Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, į Seimą išrinktas Trakų-Vievio apygardoje, sako, kad kultūra yra viskas, ką sukūrė žmogus.
J.K. Savivaldybės gyventojai geriausiai Jus pažįsta kaip kultūros žmogų. Jūs vesdavote renginius, vaidinate Trakų Karališkajame teatre, šokate tautinius šokius, rašote eiles. O kaip kultūrą Jūs galėtumėte apibūdinti plačiau?
K.V. Aš manau, kad kultūra yra viskas, ką sukūrė žmogus. Aš pats kultūrinėje veikloje reiškiuosi nuo pat gimimo Vilūnų kaime, Kaišiadorių rajone… Kiek save prisimenu, mane kultūra aplinkui tarsi oras supo. Pirmiausia Vilūnų biblioteka, kur bibliotekos vedėja įskiepijo meilę knygai ir net kartu su broliu buvome apdovanoti diplomais kaip daugiausiai skaitantys bibliotekos lankytojai. Aktyvus buvau nuo vaikystės, kultūrinės veiklos daug buvo tiek mokykloje, tiek studijuojant. Buvau 1987 metų „Dainų šventės“ dalyvis, o 2024 metų „Dainų šventė“ man buvo jau dešimtoji.
Pirmoji „Dainų šventė“ buvo tuo metu, kai kūrėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, atrodė, net oras persunktas nepriklausomybės siekio, ir aš, būdamas jaunas žmogus, jaučiau, kad per kultūrą, tradicijų žinojimą ir puoselėjimą galime kažką pakeisti.
J.K. O kas Jums kultūra dabar, tapus Seimo Kultūros komiteto pirmininku?
K.V. Kelias buvo ilgas, bet tikslingas. Man atrodo, kad žmogus, turintis idėjų, kūrybinės saviraiškos, visada suras vietą būti reikalingam. Seimo Kultūros komitete galiu realizuoti savo žinias, supratimą ir tai panaudoti valstybės kultūros auginimui. Juk sakoma, kad valstybė prasideda nuo kultūros ir ne veltui kare Ukrainoje siekiama sunaikinti kultūrinį paveldą. Ne visada galiu sutikti su žmonėmis, manančiais, kad dirbtinis intelektas ar plagiatas atima talentingų žmonių kultūros galias. Aš manau kitaip – Lietuva maža, bet čia gyvena daug talentingų žmonių. Ypač džiugina jaunimo įsitraukimas ne tik į kino, teatro, kitas meno veiklas, bet ir į etnokultūrą. Didžiausias to pavyzdys – jaunimo veikla universiteto folkloriniame ansamblyje „Ratilio“. Tai pavadinčiau etnokultūros renesansu.
J.K. Jūs aktyviai dalyvaujate savivaldybės kultūriniuose renginiuose. Gal, Jūsų nuomone, savivaldybės renginiai kuo nors skiriasi nuo kitų Lietuvos regionų renginių?
K.V. Man atrodo, kad Elektrėnų renginiai iš kitų visada išsiskyrė savo intelektu. Tokia nuomonė liko nuo Aldonos Pulauskienės laikų, kai savivaldybė šalyje garsėjo savo chorais. Gerai, kad chorinio dainavimo tradicijos savivaldybėje atgijo ir yra puoselėjamos.
J.K. Kultūros darbuotojai norėtų, kad Kultūros komiteto pirmininkas ne tik renginiuose lankytųsi, bet ir ramesnėje aplinkoje jų rūpesčius išgirstų.
K.V. Taip, kultūriniuose renginiuose apie rūpesčius užsimename nepakankamai. Kultūra – plati sritis, valstybingumo pamatas, bet valstybės dėmesio jai tikrai per mažai. Gal valstybė kultūrą primiršta ir todėl, kad kultūros darbuotojai niekada neorganizuoja mitingų, streikų. Pavyzdžiui, nuo pedagogų streikų jiems atlyginimai pakelti buvo 14,5 proc, o kultūros darbuotojams – tik 8,5 proc. Kultūros darbuotojai niekada neskaičiuoja savo darbo laiko, nors taip pat turi šeimas, kurias reikia išlaikyti. Seimo komitete jau svarstoma apie išvažiuojamuosius susitikimus su kultūros darbuotojais. Susitikimuose kartu su Kultūros komiteto nariais dalyvauti pakviesti ir Kultūros ministerijos atstovai. Dabartinė valdžia turi siekiamybę kultūros darbuotojų atlyginimus suvienodinti su pedagogų atlyginimais.
J. K. O ko Pasaulinės kultūros dieną palinkėtumėte savivaldybės kultūros darbuotojams?
K.V. Menas žmoniją lydėjo nuo pat jos lopšio. Skirtinguose istoriniuose laikotarpiuose menas buvo suprantamas skirtingai. Kas jis yra, turbūt, negalime paaiškinti ir dabar – kiekvienas jį jaučiame ir suprantame savaip. Kartais mums atrodo, kad kasdieniams rūpesčiams išblaškyti mums pakanka pramogų. Galbūt. Tačiau kai norime susitelkti – atskleisdamas giliausias žmogiškos būties gelmes, giliausius ir slapčiausius jausmus, mintis, klaidas – mums į pagalbą ateina menas. Sudėtingame šiandieniniame pasaulyje gali atrodyti, kad karas ir menas visiškai nesuderinami – „kai žvanga ginklai, mūzos tyli“. Bet žvangant ginklams, mūzos turi kalbėti. Kalbėti labai garsiai. Nes menas yra ir ginklas. Šiandien Pasaulinės kultūros dienos proga Jums, kultūros darbuotojai, noriu palinkėti laisvės. Laisvės mintims, darbams, laisvės būti savimi. Ačiū, kad esate. Ačiū, kad kuriate.
J.K. Ačiū Jums už sutruktą laiką ir mintis.