Sarmata kaimui ir seni papročiai

Julija Kirkilienė

Lietuvoje esą nuo seno buvęs toks paprotys: jei gyvulys ateina į svetimą kiemą, jis tampa to kiemo savininko nuosavybe: gali kirsti galvą ir dėti į puodą. Beižionyse papročiai kitokie: jeigu šeimininko gyvuliai nueina į kaimynų kiemą, šeimininkui kaimyną reikia mušti. O gal ten buvo ne taip?

Aiškinosi kumščiais

Nerašysiu konflikto dalyvių pavardžių. Beižioniškiai juos pažįsta, o kitiems ši informacija reikalinga tam, kad žinotų, kaip svarbu savo gyvulėlius saugoti ir su kaimynais draugiškai sugyventi.
Du ūkininkai Beižionyse laiko gyvulius ir iš to gyvena patys bei jų šeimos. Gyvulius, kaip žinia, reikia prižiūrėti, o tai yra sunkus ir atsakingas darbas. Praėjo tie laikai, kai piemenys su botagais karves ganė, o šios į kaimynų laukus nuei­davo tik piemeniui užmigus. Dabar gyvulius saugo elektriniai piemenys, kuriuos pertraukti gali tiek žmogus, tiek gyvulys. O nutraukus elektrinį piemenį, gyvuliukai laisvę greitai pajunta. Taip atsitiko ir Beižionyse, kai vieną vakarą Petro 7 karvutės išėjo pasivaikščio­ti per kaimynų daržus, kol atėjo į Ritos ir Vytauto ganyklas. Kaimynai suskubo karvutes saugoti, kad mažiau žalos pridarytų, ir skubiai pranešė Petrui. Pasak Ritos ir Vytauto kaimynų, Petras atvažiavo su darbininkais, kurie žvalgėsi į karvutes, o Petras iš mašinos net nelipo. Tada Rita priėjusi prie mašinos ir apibarusi Petrą, kad karvių nežiūri, kad nešeria, todėl jos maisto ieško per elektrinį piemenį pabėgdamos į laisvę. Tada jau Petras supyko. Išlipęs iš mašinos ne gyvulius namo ginė, o nuo Ritos kalbų kumščiais gintis mėgino. Kai pagyvenusi kaimynė jį gėdinti bandė dėl rankos kėlimo prieš moterį, tada ir tą močiutę pastūmęs, o Vytautui nuo akių akinius numetė. Vieni beižioniškiai to konflikto išspręsti nebegalėjo, todėl pasikvietė policiją, pareiškimą ant Petro parašė. Vėliau visas kaimas po ganyklas ieškojo Vytauto akinių, nes šis blogai mato. Po konflikto Vytautas labai susijaudino, net priepuolis ištiko – važiavo į ligoninės Priėmimo skyrių pagalbos prašyti.

Sarmata kaimui

Petras apie šį konfliktą turi savo nuomonę ir savo liudytojus. Kodėl karvės pabėgo iš aptvertos ganyklos, Petras nesupranta: galėjo žmonės tyčia elektrinį piemenį nutraukti, galėjo ir koks žvėris laidą sugadinti. Karvės pabėgusios iškart po vakarinio melžimo. Pas kaimyną karvių žiūrėti Petras atsivežė ir darbininkus: jie dar nesą įdarbinti, tik mokosi dirbti. Jei išmoks, įdarbins. Bet tie darbininkai dabar liudys teisme prieš „susimokiusius kaimynus, kurie kartu kavą geria“. Petras sako, kad jis smurto prieš nieką nenaudojo, atvirkščiai. Vytas esąs labai agresyvus buvęs, jį puolęs vytis, kad net akiniai nukritę. Petras sako, kad Vytas esąs Beižionių pasikėlęs žemvaldys, o konfliktas tarp jų jau ne pirmas – konfliktuoja dėl 10 ha žemės, kurią tai vienam, tai kitam naudoti duoda kaimynas.
Darbininkas Rytis sakė esąs vietinis, bet dirbti pas Petrą atvažiavęs iš Kauno. Jis viską matė ir teisme antrins savo šeimininkui Petrui.
Beižionių seniūnas Mindaugas Makūnas sako, kad dėl tokio kaimynų konflikto sarmata yra visam kaimui. Petras esą yra buvęs Beižionių žemės ūkio bendrovės pirmininkas ir dabar niekaip negalintis susitaikyti su mintimi, kad jis nebėra viršininkas. O Vytas ir Rita – tai taikūs žmonės esą, sąžiningai ūkininkauja, visada kaimo šventes remia.
O kas iš tiesų kaltas ir kam sarmata turėtų būti, spręs teismas… nebent kaimynai iki teismo susitaikytų.