Julija Kirkilienė
Viena keliautoja, autobusu keliavusi į Lenkiją su Makaliaus įmone ir gide Jolanta, parašė atsiliepimus: ar begali būti geriau? Už trisdešimt eurų nuvyksti į kitą šalį, nereikia pačiam vairuoti, visko daug sužinai bei pamatai, pabendrauji, turi galimybę apsipirkti „Biedronkoj“ ir dar gauni vakarienę! Į tokią kelionę spalio 1 d. išvyko bendruomenės „Elektrėnų kraštas“ 18 narių, grįžo sužavėti bei dėkingi bendruomenės pirmininkui Vaidui Ratkevičiui ir gidei Jolantai.
Pakeliui iki Lenkijos sienos kelionė neužtruko. Gidė papasakojo daug įdomios informacijos apie Lenkiją, paįvairindama ją intelektualiais anekdotais, dėl ko informacija geriau įsiminė.
Pirmoji stotelė – Vygrių vienuolynas. Šis vienuolynas pastatytas 1667 metais, fundatorius – Jonas II Kazimieras Vaza, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Kažkada vienuolyne gyvenę kamaldulių vienuoliai duodavo tylėjimo įžadus ir prabildavo tik ypatingais atvejais, bet net tada – pusbalsiu ir trumpam. Šiame vienuolyne lankėsi popiežius Jonas Paulius II, o mes turėjome galimybę aplankyti kuklius Popiežiaus apartamentus, pamatyti, kur jis meldėsi, kur ilsėjosi. Apžiūrėjome eremas – kamandulių vienuolių gyvenamąsias patalpas. Šiuo metu vienuolyne vienuoliai negyvena, bet jų eremos nuomojamos turistams. Aplankėme bažnyčią bei kriptą jos rūsyje, kur eksponuojami atkasti kamaldulių palaikai ir žymusis paveikslas „Šokis su mirtimi“. Nepraleidome galimybės užkopti į apžvalgos bokštą ir pasigrožėti vaizdais į ežerą bei vienuolyno sodais.
Išvykę iš Vygrių, po pusvalandžio sustojome Augustave. Iki laivo išvykimo turėjome pusvalandį laiko, todėl suskubome aplankyti garsųjį prekybos centrą „Biedronką“. Gidė juokavo, kad Turkijoje tavernų darbuotojai turistus kviečia lenkiškai: pigiau nei „Biedronkoj“. Toje „Biedronkoj“ tikrai pigiau nei Lietuvoje, ypač alkoholiniai gėrimai, kurių pasirinkimas nuo alaus iki 95 laipsnių spirito.
Laivu Augustavo kanalais plaukėme į Studzieničnos miestelį. Svarbiausias kelionės laivu momentas – persikėlimas šliuzu. Tai tas momentas, kai visi skubėjome į laivo priekį, stebėjomės, kaip jis išsitenka siaurame kanale. Užtrunka keletą minučių, kol pakeliamas vandens lygis. Gidė pasakojo, kad šliuzuose vandens lygis keliamas nuo 0,8 iki 8 metrų. Augustavo kanalo ilgis – 101 km, bet mes išlipome Studzieničnoje.
Miestelio pavadinimas kilęs nuo žodžio „šaltinis“. Čia esantis šaltinis gydo nuo įvairių ligų, tad ir mūsų turistai nepraleido progos atsiprausti ar vandens įsipilti į butelius. Į Studzieničną laivu plaukė ir Jonas Paulius II, kurio monumentas stovi ant pakrantės. „Norite, kad išsipildytų Jūsų noras? Palieskite popiežiaus blizgančią ranką. Jei neturite noro, galiu pasakyti savo“, – juokavo gidė Jolanta. O lietuviai žino, kad bronzinio popiežiaus ranką palietę onkologiniai ligoniai pasveiksta. (Tokią galią turinti ir Vievio Jono Pauliaus II skulptūra). Vietovė labai religinė, čia stovi koplyčia, kurioje meldėsi popiežius, ir medinė bažnyčia, kurios apšvietimai papuošti briedžių ragais.
Iš Studzieničnos atgal jau ne laivu plaukėme, o važiavome autobusu. Seinuose, Švenčiausiosios Mergelės Marijos bazilikoje, patekome į lietuviškas pamaldas ir sutuoktuvių apeigas. Trumpam susėdome koplyčioje, kur patalpinta vertingiausia ir malonėmis garsėjanti figūra – Madona, išlikusi iš XV amžiaus. Kai talpykla su figūra uždaryta, ant durelių vaizduojama Marija su Kūdikėliu, atidarius dureles – stovi Marija su Šventąja Trejybe. Bazilikoje palaidotas lietuvių poetas ir Seinų vyskupas Antanas Baranauskas, kuriam 1998 metais pastatytas paminklas šalia bazilikos. Žemę paminklui sutiko parduoti Seinų klebonas. Aplinkos tvarkymą finansavo Seinų valdžia, paminklo pagaminimo išlaidas padengė Lietuvos Vyriausybė. A. Baranauskas mirė 1902 metais, nespėjęs iš lenkų kalbos į lietuvių išversti Šventojo Rašto.
Seinuose iš ekskursijai skirtų 35 eurų ekskursantai buvo nustebinti dar ir vakariene gražiame Seinų restorane.
Atgal kelias taip pat neprailgo. Pasidžiaugę kaimynų pigiu pragyvenimo lygiu ir mokėjimu pritraukti turistų, dėmėn priėmėme ir gidės Jolantos anekdotą, kad viena yra turizmas, kita – emigracija. Bet Studzieničnoje sutikti lietuviai, prekiaujantys tradiciniais lenkiškais meduoliniais pyragais, gyvenimu Lenkijoje nesiskundė, o už pyragą iš tautiečių paėmė tiek pat, kiek toks pyragas kainuoja Lietuvoje. Bet tai keliautojams nuotaikos nesugadino. Elektrėnų bendruomenė kelionėje buvo labai draugiška ir panašių kelionių norėtų daugiau.