Pedagogas ir miškų savininkas Kazimieras Šiaulys apie mokyklos užduotis, jaunų žmonių kūrybingumo ugdymą, kūrybą versle ir miškininkystėje

Daugirdiškėse gyvenantis Ka­­­zimieras Šiaulys, vienas stam­biausių miškų savininkų Lietu­voje, įmonės, kurioje dirba 30 žmonių, savininkas ir Lietuvos miško savi­ninkų asociacijos (LMSA) Valdybos narys, Valdybos pirmininko pavaduotojas, apie 13 metų yra dirbęs pedagoginį darbą, ilgiausiai – aštuonerius metus – Semeliškių vidurinės mokyklos direktoriumi. Su K. Šiauliu kalbėjomės apie kūrybingumo svarbą ugdant jaunus žmones ir versle, sodinant, auginant, eksploatuojant ir puoselėjant miškus.
Gal pradėkime nuo to, apie kokią ateitį svajojote būdamas moksleivis? Kaip rinkotės spe­cialybę?
Pedagogo specialybę pasirinkau visai atsitiktinai. Stojau į mediciną, neįstojau. Tą patį rudenį Šiaulių pedagoginis universitetas paskelbė papildomą priėmimą, nuvažiavau ten ir įstojau į matematikos ir fizikos mokytojo specialybę. Bet ji man nepatiko, perėjau į pradinių klasių specialybę ir ją baigiau.
Teko dirbti daug įvairių darbų, pereiti daug mokyklų. Paskyrimą ga­vau į Kaišiadorių r. Žaslių vidurinę mokyklą, tada pasiūlė dėstyti egzotinį dalyką – pradinį karinį parengimą. Nors nebuvau tarnavęs Tarybinėje armijoje, discipliną teko įsisavinti teoriškai. Ir porą metų dėsčiau tą dalyką, teko išmokti šaudyti, automatą išardyti ir to mokyti vaikus. Tada tapau Kaišiadorių r. Paparčių 8-etės mokyklos direktoriumi, dirbau komjaunimo darbe, išvažiavau statyti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, buvau vienos iš valdybos kadrų skyriaus viršininku. Tuo metu studijavau ir teisę neakivaizdiniu būdu, buvau pakviestas vadovauti Semeliškių vidurinei mo­kyklai – 1984–1993 metais buvau jos direktoriumi.

This slideshow requires JavaScript.

Kaip manote, kokia svar­biausia mokyklos užduotis?
Viena svarbiausių mokyklos už­duočių yra pradinėse klasėse išmokyti vaiką sklandžiai skaityti, rašyti ir dėstyti mintis, vėlesnėse klasėse suteikti žinių, kaip ir kur susirasti reikiamos informacijos, mokyti spręsti įvairias gyvenimo situacijas. Mokytojui svarbu turėti savo moralinį kodeksą, savo vertybių ir patirties dirvą.
Labai svarbus jaunų žmonių ska­tinimas būti aktyviems, tam tik­rų charakterio savybių ugdymas: žodžio laikymosi, griežtos die­notvarkės. Žmogui svarbu ugdyti savo charakterį. Darbas ir verslas reikalauja mokėti suvaldyti blogąsias charakterio savybes ir remtis tomis, kurios yra priimtinos aplinkai, kitiems žmonėms.
Kaip manote, kas lemia jau­­no žmogaus pasiruošimą gyve­nimui? Kas tam svarbiausia?
Manau, lemia šeima, mokykla ir prigimtinės savybės, taip pat ir Dievo ar Likimo (kaip kas supranta) numatytas gyvenimo kelias. Grūdai iš vienos sėjėjo saujos patekę į skirtingas dirvos vietas duoda skirtingą derlių, taip ir jaunas žmogus. Taip pat jaunuoliai turėtų suprasti, kad kiekviena profesija, kiekvienas darbas yra garbingi ir reikalingi, jeigu jie atliekami profesionaliai ir suteikia jo darbą nau­dojantiems teigiamų emocijų.
Patarčiau tėvams negailėti gerų žodžių, apkabinimų vaikams, jeigu tik yra už ką – girkite, jeigu nėra – patylėkite daug nepriekaištaudami. Užaugę jūsų vaikai spinduliuos vaikystėje patirtas teigiamas emocijas, tai bus jų bendravimo su kitais žmonėmis algoritmas. Esu laimingas, kad mane vaikystėje supo tėvų meilė ir rūpestis. Tai davė labai daug. Ilgai galvojau, kad bloga linkinčių žmonių iš viso nėra.

Kaip suprantate jaunų žmo­nių kūrybiškumą?
Norint būti kūrybiškam reikia ne tik sumanymų, bet ir įvertinti savo galimybes, pagal tai užsibrėžti tikslus ir kryptingai jų siekti. Tikslus gali koreguoti įvairios aplinkybės, tada ir prireikia kūrybiškumo, kaip siekti koreguojamų tikslų vis kei­čiantis aplinkybėms. Svarbu žinoti, užsibrėžti sau raudoną liniją, ku­rios nevalia peržengti, o ji yra ties kito žmogaus interesų lauku, į kurį nevalia įžengti jėga, apgaule ar kitomis nederančiomis priemonėmis. Deja, Lietuvoje valdžia dažnai nesilaiko šių principų piliečių atžvilgiu…
Kaip manote, kiek mokinių kūrybingumui turi įtakos tėvai ir namų aplinka, o kiek mokykla ir mokytojas?
Jaunam žmogui tampant brandžiu svarbios visos minėtos sritys, bet prioritetas, manau, tenka šeimai ir namų aplinkai bei socialiniams tinklams – teigiama ir neigiama prasme. Mokykla ir mokytojai yra trečioje vietoje, gerai tik, kad kiek saugo nuo klaidingo supančio pasaulio veiksnių interpretavimo.
O kaip Jūs pasukote į verslą?
Daug lėmė susiklosčiusios ap­linkybės, prasidėjusios permainos. Te­ko rinktis – likti mokyklos vadovu ar plėtoti nuosavą verslą. Pasirinkau antrąjį variantą, nuo 1993 m. pasukau į verslą. Tada man buvo 38-eri metai.
Miškininkystėje taip pat reikia kūrybingumo?
Verslas yra rizika, kažkiek pri­lygsta šachmatų žaidimui – reikia laiku pastumti figūrą į reikiamą vietą. Gyvenimas, aplinka, konkurentai žengia atsakomąjį ėjimą, į kurį vėl turi reaguoti. Turi žengti pirmyn, kad laimėtum – išsilaikytum 10–20 metų tame versle, jog neišmestų iš balno, t. y. neišstumtų iš to verslo.

Galima gretinti vaiko auk­­lėjimą ir miško, medžio au­ginimą?
Tarp miško ir visuomenės gyvenimo yra labai daug paralelių. Kūdikis gimsta, yra nešiojamas, vėliau jo laukia vaikų darželis, mo­kykla, kur jį auklėja, ugdo. Vėliau jaunuolis pasiekia brandą, gauna brandos atestatą. Labai panašu ir miške. Jeigu įsivaizduosim žemę kaip motiną, o medį kaip tėvą, jo sėklos yra nuolat beriamos į žemę. Daigas sudygsta ir auga, jeigu kur nedygsta, sėjam sėklas į daigynėlį, vėliau daigus iš jo vežame į mišką. Ariame vagą, sodiname daigą ir auginame medį. Sėkla, motina, auginimas, ugdymas, priežiūra – tie patys terminai, tie patys etapai. Net sakoma – jaunuolyno ugdymas.
Vidutiniškai žmogus gyvena apie 80 metų. Panašus ir medžio vidutinis amžius iki jo brandos, kai jis arba miršta arba yra paimamas iš miško kaip išauginęs vertę, tai, ko reikia žmogui. Sakau oponentams, kovojantiems prieš medžių kirtimą, kad jie labai klysta. Medis nemiršta, jis reinkarnuojasi. Jei išauginome pušį, eglę, ąžuolą ir jį nukirtome, iš jo pagaminame stalą, kėdę, lovą – ir toliau žmogus ta mediena džiaugiasi. Kai ir tai tampa žmogui nereikalinga, įdeda į židinį, krosnį, sukuria šilumą, žmogus džiaugiasi ja. Medis niekada nemiršta. Į iškirsto vietą turim pasodinti kitą. Kaip vietoj mirusio žmogaus turi ateiti vaikai, anūkai, kurie turi būti geresni, gražesni, protingesni, taip ir medį turi keisti medelis. Tai yra nenutraukiamas procesas. Nekirsti miško yra kvailystė, jo vertės ignoravimas.
Kaip manote, kokia turi būti brandžių miškų, sengirių dalis miškuose?
Manau, kad žavėjimasis sen­girėmis yra perdėtas. Jų turi būti tiek, kad būtų galima parodyti mokyklų, darželių vaikams ir kitiems besidomintiems – po 1–2 ha apylinkėje. Jos yra kaip paminklas, juk nepristatom paminklų vienam žmogui kas keli kilometrai. Visa kita turi būti produktyvu ir duoti naudą.
Grįžkim prie Jūsų miški­ninkavimo. Kas lėmė, kad tapote vienas didžiausių miškų savininkų šalyje?
Iš fizinių asmenų pagal turimų miškų kiekį Lietuvoje esu trečias, o kartu su bendrovėmis – 19. Kas tai lėmė? Reikiamu laiku atsidūriau reikiamoje vietoje. Turėjau suprasti, kokią vertę kažkada turės miškai ir nuosavybė, nesižavėti trumpalaike prekyba, ką darė nemažai mano bendraamžių, važinėję į Lenkiją, Jugoslaviją ir užsiėmę verslu „pirk-parduok“. Kaupiant nuosavybę 15 metų teko visko atsisakyti: važinėjau labai pigia mašina, neturėjau jokių atostogų, laisvadienių. 15 metų, kol sukaupiau pagrindinį miškų kiekį, buvo juodas darbas. Reikėjo miškus eksploatuoti, sodinti, teko rizikuoti, imti ir kreditų, kuriuos pavyko jau atiduoti. Tuo metu kainos buvo visai kitokios, prasidėjo privatizacijos laikotarpis. Buvo išvados dėl teisių atkūrimo į turėtą nuosavybę. Pirkdamas jas įsigijau per 1000 ha miškų ūkio paskirties žemės ir juo­se ūkininkauju. Nuo 1995 m. veikia mano medžio apdirbimo įmonė. Pastebėsiu, kad miškai, žemė, visas nekilnojamas turtas turi tokių pačių požymių, kaip ir akcijos: pirkti reikia tada, kai maža kaina, parduoti, kai ji pakilusi. O kaina svyruoja priklausomai nuo aplinkybių, ekonomikos būklės.
O kaip tapote Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) Valdybos nariu, jos pirmininko pavaduotoju?
Miško savininkų asociacijos iniciatoriai susirado mane kaip vieną stambiausių miškų savininkų (iki 2000-ųjų buvau stambiausias). Asociacija gyvuoja nuo 1993 m., aš prie jos prisijungiau 1995 m. Drįstu sakyti, kad su A. Gaižučiu ir kitais aktyviais miškų savininkais ją kūrėm. Aktyviai įsiliejau į asociacijos veiklą: man buvo įdomu semtis patirties, manau, daviau naudos miškų savininkų būrimuisi. Tada važinėjo pas mus daug delegacijų, teko ir miškus rodyti, namuose priimti svečius. Vos ne visų Europos šalių miškų sektoriaus atstovai yra pabuvoję Daugirdiškėse per įvairius seminarus. Kadangi mano miškai yra netoli nuo Vilniaus, kas atvažiuoja miškų klausimais, užsuka ir pas mane – aš nei žurnalistų, nei svečių nevengiau, stengiausi pasimokyti iš kitų ir savo patirtį papasakoti.

Nekyla minčių plačiau plėstis?
Jau nebe. Jeigu pasitaiko, 1–2 hektarus nuperku, bet dabar kainos yra labai pakilusios, o ir aš nematau didelio poreikio plėstis. Tiek, kiek jau turiu, reikalauja daug laiko ir pastangų sužiūrėti, tvarkyti. Nesu tas miško pirklys, kuris perka išsikirtimui. Aš labiau linkęs įsigyti mišką su žeme, kur iškirtus būtų galima atsodinti mišką, jį tvarkyti, prižiūrėti. Ir kad jis būtų arti mano gyvenamosios vietos, lengvai pasiekiamas. Nuo 1995 m. esu pasodinęs apie milijoną medžių – ne asmeniškai, su talkininkais, samdytais žmonėmis. 120 ha su ES parama esu apželdinęs žemės ūkio paskirties žemės, apie 180 ha – iškirstų biržių miške. Aritmetika paprasta: viename hektare sodinama apie 3000 medžių daigų, 300 ha dauginam iš 3 000 – apie milijonas.
Kaip atrodo Jūsų pasodinti miškai?
Daugiausia mūsų krašte sodinama eglių. Dar šiek tiek juodalksnių, pušų. Apie 100 ha žemės ūkio paskirties žemės su ES parama apsodinau liepomis, nes tai lengvai prigyjantis medis, pakenčia prastesnę žemę.
Kokio amžiaus, dydžio tie medžiai?
Nuo 1995 metų kasmet vis sodinu mišką. Tad pirmiesiems mano sodintiems medžiams – jau 27 metai, pernykščiams – vos dveji. Dauguma miškų, kuriuos esu įveisęs ar atkūręs šiuo metu, yra jaunuolynai, palyginus su visuomenės gyvenimu yra darželinukai arba pradinukai. Tiesa, 20 metų amžiaus medžiai jau nebesiskaito jaunuolynai, tampa retinamojo amžiaus medynais.

Skirtingo amžiaus medžių priežiūra miškuose labai ski­riasi?
Kaip ir skirtingo amžiaus vaikų, mokinių lavinimas. Pirmaisiais metais šalinama žolinė danga, iškertami smulkūs krūmeliai, kad nestelbtų medelių. Paskui – nuo 8 iki 20 metų – prasideda jaunuolynų ugdymas: jeigu per tankiai sužėlę, atsirado savaiminių medžių – juos šalinam. Mūsų krašte iškertami lazdynai, šermukšniai, ievos, sausmedžiai, o daugiausia – lazdynų. Mano požiūris kiek skiriasi nuo to, kaip valstybiniuose miškuose daroma: jeigu eglynas, tai augina tik egles, o aš prie eglių palieku ir vertingas lapuočių rūšis: berželius, ąžuoliukus, uosiukus, kurie iki tam tikro laiko augdami netrukdo eglėms. Jie kertami, kai pradeda trukdyti pagrindinei medžių rūšiai, tampa žaliava malkoms, biokurui. Nuo 20 iki 30 metų amžiaus eina retinimas, vadinami tūrio ugdymo kirtimai. Jeigu miško skalsumas yra geras, miškotvarkininkai atvažiavę nustato, kiek medžių galima iškirsti. Stengiamasi formuoti panašaus diametro medyną – atsiliekantys ir pernelyg sparčiai augantys medžiai iškertami. Iki brandaus amžiaus einamieji kirtimai atliekami du kartus. Ūkiniuose miškuose eglės brandos sulaukia būdamos 70, beržai – 60, drebulės – 40, pušys – 100 metų amžiaus. Tada kertami plynaisiais kirtimais.

Plynieji kirtimai skamba labai skausmingai?
Plynieji kirtimai yra pati ekonomiškiausia, su mažiausiais kaštais atliekama kirtimų rūšis. Pakeisti juos atrankiniais galima tik ten, kur yra įvairiarūšis arba stiprus antro ardo medynas. Tačiau miškininkai žino – palikus išretintą medyną jis pasidaro neatsparus vėjovartoms, vėjolaužoms, eglynas – ir kinivarpoms. Plynuosius kirtimus pakeisti kitais galima tik išimtinais atvejais. Kitas argumentas – reikia kirsti brandžius medynus kuo greičiau, nes jie pradeda degraduoti ir išmeta atgal į atmosferą CO2, o anglies dvideginį sugeria ir uždaro jaunas našiai augantis medynas. Svarbiausia iškirtus atkurti mišką, sodinukus tinkamai prižiūrėti.
Jūsų veikla metams bėgant daug keitėsi?
Keitėsi, mes daug ką darėme, net sunku viską prisiminti. Kažkada turėjau ir miško kirtimo technikos, ja dirbau, dabar tuo neužsiimu. Yra jaunų, energingų vyrukų, kurie sukūrė miško kirtimo brigadas, turi miško darbų techniką ir tuo užsiima, samdau juos kaip rangovus. Mano įmonė gamino medžio ruošinius, dabar jau daug metų pagrindinis mūsų produktas yra mediniai padėklai. Iš pradžių jų nekalėme, gaminome tik lenteles ir jų elementus, eksportavome, paskui pradėjome gaminti labiau išbaigtą produktą. Gaminam apie 50 rūšių padėklų – pačių įvairiausių, skirtų įvairiausioms prekėms.
Medienos versle kūrybin­gumo reikia daug?
Žinoma, versle reikia kū­ry­bingumo, medienos verslas nėra išimtis. Žmogus ir verslas gy­vena dinamiškame pasaulyje, konkuren­cinėje erdvėje. Ypač dabartiniu etapu, kai keičiasi verslo aplinka, žaliavų, energijos kainos. Padėklas yra tokia prekė, kuri yra vienoda visame pasaulyje, mes ant savo padėklų dedam spaudą, kuris atpažįstamas bet kurioje šalyje. Jeigu kiti sugebės pagaminti pigiau, su mažesnėmis sąnaudomis, būsi išstumtas iš rinkos. Turi ieškoti būdų, kaip savo produktą atpiginti arba neteksi pirkėjų. Tam ir reikia kūrybiškumo. Mes naudojam gana daug rankų darbo. Kainos kyla, turim tai nuolat įvertinti, kad žmonės būtų motyvuoti dirbti – užsidirbti atlyginimą sau, uždirbti įmonei, savininkui pelno – jo reikia atsinaujinti, būna nenumatytų išlaidų. Reikia suderinti darbininko, savininko, valstybės interesus, tik tada įmonė bus gyvybinga. Jeigu kuriai nors grandinės daliai neužteks lėšų – laukia įmonės mirtis, tarsi žmogui netekus kraujo. Tada tektų atleisti žmones, atsiprašius, kad nesugebėjai vadovauti. Mano versle didžiausias turtas yra žmonės. Įrenginius, pastatus gali nusipirkti, o žmones reikia pritraukti, išlaikyti, jiems reikia sudaryti motyvaciją dirbti, uždirbti sau, darbdaviui, valstybei. Kiekvieno žmogaus darbas turi būti pastebėtas, skatinamas ir atitinkamai įvertinamas.

Kokios savybės svarbiausios įmonės vadovui?
Net nemąsčiau… Manau, svarbiausia vadovui matyti veiklos strategiją. Bent 5 metus į priekį. Jei užsibrėži, kad įmonė gyvuos dar 10 metų, jau dabar būtina daryti tam tikrus veiksmus. Reikia būti maksimaliai teisingu savo žmonėms, doru ir sąžiningu savo partneriams. Įmonės vardą tenka kurti ilgus metus, vėliau jis labai gelbsti bendraujant su žmonėmis ir partneriais. Viskas susiveda į autoritetą, kurį turi užgyventi kaip verslo subjektas. Turi gyventi tuo verslu. Mūsų kompleksinėje veikloje darbą su miškais esu pasilikęs sau, o gamybai vadovauja kiti žmonės, yra įmonės administracija, aš tiesiogiai tuo neužsiimu, bet esu „prisijungęs“. Jeigu prireiks, skambutis, ir turiu spręsti strateginį klausimą. Važiuoju į įmonę ar telefonu sprendžiu, ieškau išeičių.
Priminsiu kažkada konferencijoje Jūsų pasakytus žodžius: „Problemų didelių nėra: miškas auga, ariam, sodinam, auklėjam, retinam, kertam. Lūkesčių – per akis, jie, kaip visada, – nesipildo“…
Negaliu prisiminti, ką tada turėjau mintyse. Daug žmonių lūkesčių neišsipildo, todėl svarbu suformuluoti juos realius. Dabar turbūt to nesakyčiau, nes su amžiumi išmokau užsibrėži realius lūkesčius. Dalis jų išsipildo, dalis – ne, kai kas net viršina lūkesčius. Gyvenime yra baltoji ir juodoji, pilkoji zonos. Galiu save vadinti sėkmingu žmogumi – daug dalykų pavyko numatyti intuityviai. Nežinojau, kuo tai baigsis, bet jutau, kad taip reikia daryti, kad tai teisinga kryptis, strategija.
Taip ir gyvenime?
Gyvenime klaidų turbūt esu pa­daręs daugiau negu versle. Esu girdėjęs, kad protingas žmogus moka išeiti iš sunkių situacijų, o išmintingas į tokias nepatenka. Protingu man nemažai kur pavyko būti, o išmintingu – nelabai. Gyvenime, ypač šei­myniniame, turėjau rimtų problemų, daug klaidų pridaryta. Bet pavyko rasti iš jų išeitis.
Detalizuoti galite?
Du kartus vedžiau ir išsiskyriau. Užaugo trys puikios dukros, kurioms teko patirti šeimos griuvimą… Džiaugiuosi, kad dabar mus sieja puikūs santykiai, tačiau išoriškai nematomų auklėjimo spragų nepilnoje šeimoje buvo. Vaikams augti pilnoje tvarkingoje šeimoje didelė vertybė, kurios niekuo nepakeisi.
Likimas pametėjo ir kitą bėdą – priklausomybę nuo alkoholio. Kitąmet bus 30 metų nuo to laiko, kai išgėriau paskutinę taurę alkoholio. Esu abstinentas, tai žino visa mano aplinka. Skleidžiu apie tai žinią ir kitiems, norėdamas padėti spręsti tą bėdą.
Esate naujų miškų įveisimo skatintojas?
Labai gerbiu tam pasiryžusius žmones. Ne tik darančius daug, įveisusius nors vieną hektarą miško. Įžengėm į tokį etapą, kai kiekvienas pagaliukas turės kainą, kad apsimokės jį užsidėti ant pečių, atsinešti ir pasidėti į sandėlį ir pasiūlyti pirkti. Greitai mediena, ir ta paprasta, skirta kurui, šilumai gaminti, turės didelę vertę. Aš tuo labai džiaugiuosi. Ne tik dėl to, kad esu stambus miškų savininkas.

Esate ir didelis medžioklės entuziastas. Ką ji Jums duoda?
Medžioklė yra daug platesnė sąvoka negu žvėries nušovimas. Nau­jos technologijos daug ką leidžia. Pastatom kameras, matom žvėrių judėjimą miške, žinom, kur jie eina valgyti, gerti, juos šeriam, vežam druskos. Planuojama, kiek reikia žvėrių, o kiek galima nušauti, kad nedarytų žalos pasėliams, miškui. Viskas yra sureguliuota. Yra trofėjiniai žvėrys, užauginę gražius ragus, juos sumedžiojus būna ragų apžiūros. Visame pasaulyje medžioklė yra labai gerbtinas užsiėmimas, o Lietuvoje medžio­tojai laikomi siaubu. Žvejys žuvį gali paleisti, medžioklėje – kitaip, svarbu sumedžioti kuo greičiau, tiksliau, humaniškiau, nes žvėrių skaičių reikia reguliuoti. Šernų buvo labai privisę, atėjo maras, iškrito, tuo pačiu kilo pavojus kiaulių kompleksams. Tas pat su elniais, kanopiniais žvėrimis – yra kempinligė, jų išliesėjimo liga. O medžioklė yra ir laisvalaikio praleidimas, sveikatos pasisėmimas kaip sportas.
Žvėriena yra labai eko­logiška sveika mėsa?
Mėsos valgau labai retai, dažniau žuvį. Paukštiena, stirniena – dar dar, tai labai sveika mėsa.
Ką darote savo sveikatos labui?
Namuose turiu treniruoklių, kasdien ryte treniruokliams ir mankštai su svareliais skiriu bent valandą. Ir mėgstu maudytis ežere, kai tik tai leidžia vandens temperatūra, daug būnu miškuose. Kol kas to užtenka.

O ką manote apie medžio, miško sveikatinančią galią? Japonai įrodė, kad vietovės miškingumas ir net greta na­mų esantys parkai, pavieniai medžiai turi daug teigiamos įtakos žmogaus sveikatai ir pasitenkinimui gyvenimu.
Jie turi kalnus, vulkanus, vandenynus, o miškų mažai. Mes turim labai daug miško, jo mums užtenka ir mūsų vaikams užteks visoms reikmėms – grybams, uogoms, medienai, sveikatinimuisi. Lietuva yra viena palankiausių miškui augti klimatinių zonų. Jeigu dabar šylant klimatui vienoms medžių rūšims – eglėms – sunkiau gyventi, kenkėjai labai puola, tačiau lapuočiai klesti, jų prieaugis yra didžiulis. Kone fantastinis, drebulės per metus duoda iki 3 metrų prieaugį. Jeigu netrūks kritulių, mūsų lapuočiai augs kaip eukaliptai šiltuose kraštuose.
Turbūt kaip sėkmingas verslininkas gaunate daug prašymų paremti įvairias iniciatyvas, padėti žmonėms?
Prašymų gaunu dažnai, tačiau juos kruopščiai „filtruoju“.
Kaip sprendžiate, kam pa­dėti? Atrankos kriterijus turite aiškius?
Būna tiesiog noro gauti pinigų be aiškaus tikslo, pinigų kontrolės mechanizmo. Kartais prašoma ne­adekvačių sumų. Pasitaiko labai abe­jotinų fondų ir visuomeninių organizacijų iniciatyvų, ypač kai atvažiuoja tartis impozantiška mergina su šampano buteliu… Būna ir kitokių pavyzdžių. Neseniai kreipėsi Semeliškių gimnazijos mokinių komitetas dėl paramos įkurti poilsio zoną. Paprašiau susitikti ir plačiau papasakoti apie projektą. Buvau maloniai nustebintas, kai pakvietė į mokyklą, parodė objekto vietą, paklausė patarimų ir užsitikrino paramą mediena maždaug už 1500 eurų. Puikus pavyzdys, kaip turi elgtis paramos gavėjas. Verslas tam ir yra verslas, kad kiekvienas išleistas ar paaukotas euras turėtų tikslą, prasmę. Ir kad galėtum įsitikinti, kad parama panaudota nurodytiems tikslams.
Kaip vertinate miškinin­kystės perspektyvas?
Miško naudos šiandien mes dar nelabai suprantam, bet, ačiū dievui, ateinam į tokį laikmetį, kai miško vertė bus aiškiai suprasta, kai, tikiu, visi svaičiotojai apie miško nekirtimą, besaikį tausojimą pradės kalbėti kitaip. Baigsis raginimai apsikabinti kiekvieną medį, saugoti 60–70 proc. šalies miškų. Man atrodo, kad tai būtų Lietuvos ūkio griovimas. Sovietiniais laikais miškai buvo tvarkomi gerai, bet plyni kirtimai buvo. Praėjo 25 metai mūsų nepriklausomybės, viskas buvo sudėliota teisingai, plyni kirtimai buvo. O dabar – plyni kirtimai žaloja, naikina šalį. Saugokim savo miškus tam, kad Rusija galėtų dujas ir naftą pardavinėti? Tikiu, Žaliųjų judėjimai sukurti tam, kad griautų ekonomiką ir pasaulis laikytųsi ant Rusijos dujų ir naftos. Juk ką rodo Vokietijos pavyzdys?
Žaliųjų judėjimus laiko­te tiksliniu dariniu, o ne pri­gim­tinių jausmų gamtai iš­raiška, susirūpinimu klimato kaita?
Kaip gali tokia Lietuvėlė mažinti klimato kaitą, kai kinų tokia ekonomika, lenkai milžiniškas katilines anglimi kūrena. Sveiku protu pagalvokim, kalba „Nekirskim miškų, išgelbėsim gamtą“ yra politika, o ne ekonomika. Kertam kasmet 8 milijonus kubų medienos, o supūdome per metus apie pusantro milijono kubinių metrų. Dauginkim kiekvieną kubinį metrą iš 50 eurų vidutinės stataus miško kainos – 75 milijonus eurų kasmet prarandame miške. Visuomenėje vieni nesidomi, kiti girdi tik tai, ką nori girdėti, yra suklaidinti. Dar prieš keliolika metų, kol žalieji judėjimai nebuvo gavę tokio finansavimo, miškai kirsti, sodinti, naudoti protingai. Dabar atsirado svieto gelbėtojai, viena pusė žalia, kita – raudona. Lietuvoje turėtume atsipeikėti ir nelaikyti miško žemės šventa, o leisti viską, kas būtina mūsų energetinei nepriklausomybei pasiekti. Nedelsiant turėtų būti priimti įstatymai, leidžiantys bet kurios paskirties žemėje, kur tik yra elektros perdavimo tinklų infrastruktūros, steigti saulės elektrines.
Nors mane gąsdina plyni kirtimai, esu žaliųjų judėjimų šalininkė, nedrįstu su Jumis ginčytis. Kaip galėtume už­baigti mūsų pokalbį?
Žaliųjų judėjimai Europoje sustiprėjo maždaug nuo 2000-ųjų, kai Rusijoje į valdžią atėjo Putinas. Mūsų valstybėje nuo to laiko taip pat pasikeitė visų valdžios institucijų požiūris į miškų, vandens ir žemės nuosavybę, prasidėjo puolimas prieš privačią miškų nuosavybę, buvo pasirinktas kursas į suvaržymus, apribojimus ir draudimus, įvestos drakoniškos baudos už pažeidimus (t. y. nepaklusimus valdžios nuomonei). Miško savininkams peršasi mintis apie šių organizacijų kenkimą Lietuvos valstybei ir ekonomikai. Tad žmonėms siūlyčiau nebūti žaliems visomis prasmėmis. Nes gamta ir visuomenė yra įvairių spalvų. Vis prisimenu dramaturgo H. Ibseno vienoje pjesėje pasakytą frazę: „Dauguma niekada nebūna teisi“. Susimąsčiau, kodėl. Atsakymą radau tokį – dauguma turi jėgą ir galią, bet pažangą kuria ir visuomenę į priekį veda mažuma arba asmenybės. Dauguma paskui juos nespėja, todėl neišvengiama nuolatinė priešprieša. Ačiū Dievui ir Likimui, nesu daugumoje.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Asmeninio albumo nuotr.