Apie save rašyti visuomet nemėgau ir kiekvieną kartą gavusi šią užduotį stengiuosi ją įvykdyti kiek įmanoma taupydama popieriaus lapą. Gimiau 1989 m., kurti pradėjau būdama 12 m. Tuomet tai buvo tarsi emocinio negatyvumo atvira išraiška, tad nesunku atspėti, kokia buvo mano pirmoji kūryba. Darbai, kuriuos ir šiuo metu mielai paskaitau, atsirado kur kas vėliau, gal po 5 ar 6 metų, kai literatūra sudarė kokių 90 procentų mano gyvenimo ir savyje talpino kur kas gilesnę prasmę.
Šiuo metu esu 23 metų Baudžiamosios teisės ir kriminologijos magistrantūros studijų studentė, dirbanti baudžiamosios teisės srityje, ir gaila prisipažinti, tačiau jau daugiau nei metai esu apleidusi kūrybą. Tiek, kiek prie jos sugrįžtu šiuo metu, galėčiau apibūdinti kaip pomėgį, kuriuo tik kartas nuo karto smaguriauju.
Labai tikiuosi, kad šį kartą mano darbais smaguriaus ir laikraščio skaitytojai.
Margarita Matvijenko
Apie atradimus
Mano batuose pūgos mielasis
Kiaurai per odą šalčio iliuzijom
Barstai save snieguotu delnu
Linijom prieš vėją lyg pašvaistes
O mano rankos šąla ir lieku
Giedru veidu tavyje paskendus
Laiką nokinu kol paslėpti keliai
Patys savo sergėtoją randa
****
Teptukai nemoka tapyti.
ir aš nemoku.
Tik mano pirštai
sunoksta kas rytą, kai
nuraškyta malda mus
dalina į skirtingus
dažų flakonėlius,
o bejausmėse drobėse
vis maldauju
išlikt nuodėmingais:
– mielasis mano
Mano s
Leisk išlikt į tavo
Šviesą įsirėmus
Įleisk naktimi
Įsileisk
Mano s
Tapau mūsų dieną ir
Joje išraukytus lietimus,
Kuriuos dar pernai
Išmėtei pro langą ir
Žadėjai, kad juos
Išnešios gatvės katės,
Tu žadėjai juk man,
Nors ir neprašiau tavęs
Dovanoti mano savo geltonos:
– mielasis mano
Nemeluok akimis
Susilietęs
Mano vyzdžiai per
Daug artimi
Mano mielas
Per daug
… nenusuk dar mūsų
rytojaus – aš nemoku
tapyti laimingai išeinančių,
aš nemoku tapyti
iš nugaros.
Apie ilgesį
Žodžiais, taškais ir tarpais
Tarp akių, tarp kraujagyslių,
Puošiančių sąnarius,
Barstosi ir mėto save:
Pameta, randa, pameta
Ir niekur nieko niekam
Neskolingas – tuščiai delnus
Į viršų, raukšlėmis į veidą,
Ir išteka linijomis, gatvių
Plytelėmis, šaukiasi dievo.
Dieve, dieve, kur rast tą
Tarpeklį, kur niekas lig šiol
Nepaskendo? Apglėbsi
Galvą, rankomis orbitas
Išlankstęs, ir slėpsi save
Iki ryto, apsigaubęs vakaro
Vėjais, o rytas ateis, ir ateis
Jis ne vienas – bučiuosi žemę,
Akmenis ir duobutes ties riešu
Maldaudamas dar vieną.
Dar vieną rytą leiskit išjausti.
Sušalęs neliesiu plytelių oda
Ir nedunksėsiu galva į preivius.
Tik vieną, dar vieną rytą, dieve.
*****
Iškuoptose gatvėse
lapais išteka
upės, kapsi
liūdesingos minos –
nežiūrėk, mano mielas,
po kojom,
kur pamiršę mylėt
net ir liūtys…
Ten, kur noksta raukšlėm mano
sodai, ten, kur maišosi šiaurė
ir lietūs, aš žadėjau niekada ne-
papulti, bet žinai, mano mielas,
tai mūsų legendos…
iš beginklių
raidžių surašytos, iš pamiršusių
vienumas miestų
ir žibintais nuplikytų gatvių.
Iškuoptose gatvėse
lapais išteka upės ir visi
susisukę išeina.
Nežiūrėk, mano
mielas, po kojom –
visos griūtys vienodos,
visos gelia taip pat.
******
Dvi aklos pelės*.
Savo įspaudus ties tilto
viduriu paliko.
Visai be tikslo. Be krypties
ir be iliuzijų.
Tik vėjo šuorai su
lietum pakrantėje
sumaišė du į vieno miglą.
Dvi aklos pelės.
Baltais balsais viena
kitos akis pašaukia.
Be kelių. Be praradimų
ir be laiko.
Nubyra skruostais raidės.
Cypdamos tik
trukteli pečiais.
Kas žino kur link
jos ėjo ir ties
kur sustojo.
Dvi aklos pelės.
Tamsoj graibstydamos
odos nupilkintą artumą nežino.
Kuri kuriai neranda ryto.
*****
Kai miesto žiburiai
supanašėja su saulėtekio
paliktomis gijomis
danguj it praeities
vaiduokliai savo
atspaudus ore palieka,
o tau po kojomis ištirpsta
gatvės šviesos
lyg rūke mirtingai
nemirtingas kūnas
dingsta it sudegusio
degtuko pelenai,
ant kurių pieši taškus ir
linijas ir perbrėži jas
tvirtu mostu,
nepalikdamas kitiems dar
vietos atgaivint,
suteikti vilties arba sukalti
naują kryžių
tuščio gūsio ar kai vanduo
atšaldo kojas lyg pranašas
rimties, lyg pranašas,
kad laikas būti nukryžiuotu –
susupęs gultą susmunki
jame kaip obuolio žievė,
kaip ilgamečio medžio
šerdies atminimas,
raukies ir traukies susukęs
žiburius, supanašėjusius
į raides, kurias dėlioji po savim
kaip laišką artimiesiems:
aš išeinu, sakytum,
ir po manęs dangus
išeina, palikęs atilsius ore.
Tik klausi
pats savęs,
kada kryžiuotis
verta, ir pats
po savo kojomis
it vergas ištirpsti,
bučiuojant smėlį
ir dūstant jame
save paslėpusiais balsais.
Rimtis visų ateina,
tik ne visiems
ant kryžiaus
lemta rimt.
*****
Akmenim dūsuoju ir gervėmis
nuo medžių širdplėšą renku lyg
mimikas praeivių
nulytėtom kojom
grindiniais prie lūpų ir bet
nes moterys
neverkia vandeniu
ir nemiršta
kryželiu sudėtos
kai po nakties
iškranktas rytas
atilsius dalina
o tu apglėbęs
akmenis lyg
našlaites beglobes
nuometu paslėpęs sakydamas
kad nuodėmės
joms tinka
nes bet dėl to ir
mes abu akim
apgraibstę juoką
dalinsim jį už
dyką valkatoms
prie miesto
bedunksint ritmams
tarp skirtingų
luotų dūsuosim akmenim
užkrėsdami vienas kitą
ir nes be to
ataušta virduliai
delnuose ir moterys
lyg gervės
nustoja šaukt
prieš vėją
migla akyse daug
saldesnė nei
pirštuose išnykęs
polytis * dviejų
ir nes bet jei kada
norėsi akmenim
užmėtyt dūsuok į
delnus šiluma
besvore kol rūdis
nuo akių nupūtęs
veido linijų visų
vienodai negalėsi
prisiminti
****
Ant liepto, purvinai išsagstyto
lietum, sužvejosiu tau dugną
ir dar puslitrį šilto vandens –
dėl tavęs nors ir orą po saują
kasdien supakuosiu,
tik pasakius:
čia ruduo jau praėjo,
čia ruduo nebeaugs.
Išakėjusi delnus po
vagą, po veną, pasislėpsiu už
veido apgaulingų vagysčių ir
šnabždėsiu prieš vėją:
akyse – mūsų žiemos…
apsnigsiu namus
net tavęs išlydėt nesuspėjus.
****
Kai vanduo kalkėja
kaltėja
užanka
parpuolu ant
kelių ir pasineriu į
bejėgystę
už mus abu
už mus po vieną
kai tamsoje apsimetam
apsiverkiam
apankam
mušu sau į krūtinę
prisiekdama kad
tai ne dėl manęs
ne per mane
kai medžiai daužosi į
langus ir jų balsai
keistai iškrypsta
suprantu jog mano
atminty
bevardės raidės
bevardžių mimikų
skaudi dejonė
už mus abu
už mus po vieną
Rauda į mano gūdumą
mano gūdumoj
slepiasi mįslės
mūsų mįslės
kurias vienas kito
užnugary
kas kartą
užduodavom
išeidami
skirtingais
kryžkelių keliais
ir viską gaubdavo migla
savo gūdumoj
tave randu
tave kurį
sutikusi kas
kartą lepinu
akių žaidimais
juos visad gaubdavo migla
Nusvirę beržų
lapai sugėrė mano
ilgesį
pavargau jų
klausytis
aš žinau
aš žinau
kad tu dabar po
žemėmis skaičiuoji
aš žinau
kur tu slepies
tad nebijau miglos
mano gūdumoj
mano sunkumas