Jeigu manęs paklaustų, kokį jaudinantį, svarbų gyvenimo momentą patyriau 2010 metais, atsakyčiau, jog tai – savanoris, per pūgą atklydęs į mūsų namus.
Elena KUBILIENĖ
Gruodžio 31 diena, jau pavakarys, berniukai kasa sniegą nuo laiptų, sninga, tiesiog pusto. Tolumoje pamatėme šviesas, įvažiavo į kiemą automobilis, išlipo vyriškis, rankose nešantis dėžutę, priėjęs padavė berniukui ir pasuko mašinos link. Išbėgau į kiemą, kaip stoviu, šaukiu: „užeikit, kas Jūs būsit?“. Pamojo ranka – nesvarbu – ir nuvažiavo. Paėmusi dėžutę pravirkau. Berniukai klausia: „Kodėl, teta, verkiate?“. Kartais byra ašaros ne todėl, kad skauda ar įžeistas, bet iš džiaugsmo ir dėkingumo. Dėžutėje buvo dideli, pabarstyti cukrumi, namuose kepti sausainiai. Kas tas žmogus, atvykęs per tokią pūgą su didžiule meile, dėmesiu ir pasiaukojimu? Tai buvo SAVANORIS. Kas jis? Jis išliko mūsų širdyse, namų istorijoje. Tai meilės lašelis į mūsų globojamų vaikų širdeles.
Kita trumpa istorija – apie savanorių šeimą. Atvyko svečias iš Baltarusijos, pavaišinome arbata, pasikalbėjome, jis pažadėjo atvykti dar kartą ir atvežti vaikams dovanų. Kitą savaitę atvyko su didele mašina, pilna naujų vaikiškų drabužių. Paaiškino, jog uždaro savo parduotuvę. Tuo metu Vaikų sodyboje gyveno 40 vaikų, visus aprengė gražiausiais drabužėliais nuo galvos iki kojų, padėkojęs, kad esame įkūrę tokius namus ir išvyko. Tai buvo pirmas kartas, kai sulaukiau padėkos, kad priimame dovanas.
Po 10 metų paskambino studentė ir paprašė pagalbos mergaitei, kuri kartu su šuneliu elgetauja mieste, prie parduotuvės. Apie tai mes jau buvome girdėję ir ne kartą bendravau su šia mergaite, kvietėme apsigyventi Vaikų sodyboje. Susitikome mieste su studente. Mergaitė, pamačiusi mane, nepasimetė, sutiko sėsti į mano mašiną kartu su šuneliu. Vaikų sodyboje pavalgydinome, pasikalbėjome, ji nusiprausė, persirengė, paprašė pamiegoti. Studentė paskambino savo tėveliams, paprašė, kad atvažiuotų jos paimti paaiškino, kad ji padarė viską, ką galėjo dėl mergaitės. Kai pamačiau tėvelius, iš karto supratau, kad tai – tas pats savanoris, atvežęs vaikams drabužėlių. Jų dukra studijuoja Anglijoje socialinius mokslus. Laisvalaikiu savanoriauja.
Praėjo 20 metų savanoriško darbo. Aš esu labai laiminga sutikusi daugybę savanorių iš kitų pasaulio šalių. Tai vokiečiai, olandai, anglai, italai, airiai, danai, amerikiečiai, švedai, suomiai, norvegai. Sutikau daug studentų iš kitų šalių, vėliau jie tapo savanoriais, su kuriais bendraujame ir šiandien. Galima labai daug pasakoti apie kiekvieną iš jų, kaip kartais jiems būdavo sunku toli nuo tėvynės, nuo artimųjų. Pasiguodžia – pavargau, nebegaliu, ir vėl glaudi prie širdies, ramini, mokai nepervargti. Savanoriaujant labai svarbu įsijausti, kad tu ne dirbi, o gyveni šalia tų žmonių, su kuriais bendrauji, ar su vaiku, ar suaugusiuoju.
Mūsų globojami vaikai jau suaugę (turime 53 anūkus) toliau tęsia patirtas savanorystės pamokas mokydami suprasti vieni kitus, o svarbiausia, jie pajuto, kad padėdamas kitam – padedi sau.
Šiandien mes savanoriškai padedame atsitiesti mamoms, kurių vaikai globojami globos institucijose: pakviečiame pasisvečiuoti, aplankyti vaikus, vėliau suteikiame galimybę pagyventi stovyklėlėje „Vaikai ir artimieji“. Kiek džiaugsmo vaikams, kai vėl mato mamas, o mamoms – kad gali dažniau pabūti su vaikais. Svarbiausia, čia jos tampa savanorėmis. Nesijuokite: naujai atvykusioms mamoms jos jau pačios padeda, suprasdamos tą džiaugsmą, jog padėdama kitai mamai, padeda sau. Mes turime pavyzdžių, kai mamos savo gyvenamoje vietovėje tęsia savanorystę padėdamos kitoms mamoms, kurioms grasinama, kad iš jų bus atimti vaikai.
Prie Vaikų sodybos turime nedidelį ūkį. Kartą kaimynas pamatęs, kad pamelžusi ožkas, grįždama iš pievos nešu nedidelį pieno kibirėlį, pasiūlė, atvesti karvutę: „Melžkite, per vasarą bus vaikams pieno“. Ir atvedė, o rudenį sugrąžinome ją šeimininkui.
Kažin, ar rastume panašų savanorį Lietuvoje? O gal net Europoje?
Nuostabūs mūsų kaimynai… Be vietinių savanorių neišsiverstume. Žymiausias ūkininkas kiekvienais metais atseikėja vištoms grūdų. Kitas kaimynas suarė lauką, padėjo pasodinti bulvių, vėliau jas apvagoti, o kartą, kai pritrūkome sėklinių bulvių, atvežė ir pasodino. Kiek kaimynai suaukojo šieno… Tai pati tikriausia savanorystė, nes niekada nieko neprašėme. Artimiausia mūsų kaimynė savanorė – bičiulė bitininkė, vaišina ir dar įdeda medaus, daržovių, vaisių, kai turėjo karvutę, negailėjo pieno, moko mus ir vaikus doros ir teisingumo, visų ūkio darbų. Už tai mes labai dėkingi. Geriausioji Gilučių kaimo mezgėja mergaitėms padovanojo pačios numegztų skarų, palaidinių.
O kiek vaisių, uogų ir gėlių parsineša vaikai grįždami iš mokyklos… Galėtume vardinti kas antrą sodybą ir dėkoti už tokią meilę vaikams.
Pamėginkime naujai pažvelgti į žmogų, pamilkime save, mylėkime vieni kitus.