Greitas gyvenimo tempas, darbas, rūpesčiai, išbandymai ir besikeičiančios aplinkybės neretai įtraukia žmones į rutiną, nuo kurios sunku pabėgti. Vieni atsipalaiduoja skaitydami knygas ar žiūrėdami televizorių, o kiti – lošdami ir visai negalvodami apie galimas pasekmes.
Psichologas Oleg Mackevič detaliau pasakoja apie klastingą priklausomybę nuo azartinių lošimų ir sunkų jos gydymą.
Vienintelė prekė – „turtingas gyvenimas“
Azartiniai lošimai yra lyg parduotuvė, kurioje vienintelė parduodama prekė – „turtingas gyvenimas“. Šių žaidimų istorija skaičiuoja jau tūkstančius metų. Anuomet buvo lošiama retai ir nedidelėmis sumomis, tačiau tikslas toks, kaip ir šiandien, – pramoga, kurianti iliuziją, kad lošiant galima susikurti sėkmingą ir klestintį gyvenimą.
Pinigų trūkumas, nenuginčijamo lošimo fakto neigimas, nuotaikų kaita, melas ir augančios skolos greitųjų kreditų bendrovėms yra vieni pasitaikančių sutrikimo požymių, kuriuos pastebi lošiančiųjų artimieji.
„Anksčiau artimieji savo jėgomis bandė išgelbėti bėdoje atsidūrusį lošėją ir darė tai dažniausiai norimo rezultato nesuteikiančiais ir net netinkamais metodais. Paskutinius keletą metų stebime didesnį visuomenės sąmoningumą, kuomet prieš savarankišką artimojo gelbėjimą yra konsultuojamasi su specialistais. Patys lošėjai pagalbos ieško jau tuo metu, kuomet nekontroliuojamo lošimo stažas siekia 3–5, o kartais ir 10 metų“, – patirtimi dalijasi specialistas.
Priklausomybė nėra išgydoma staiga
Priklausomybės pasekmės gali būti psichologinės, socialinės, biologinės, materialinės – dažniausiai labai stipriai pakeičiančios asmens gyvenimą. Neretai lošėjai netenka finansinio pagrindo, praranda draugų ir artimųjų pasitikėjimą, jaučiasi vieniši, nereikalingi, suprastėja jų emocinė ir fizinė būsenos. Užsiimantieji azartiniais žaidimais kenčia nuo įvairių psichosomatinių sutrikimų, gali įsitraukti į alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą, galvoja apie savižudybę arba bando žudytis.
Svarbu suprasti, kad priklausomybė nėra medicininė problema, kurią galima staiga išgydyti. Tai ilgalaikio gijimo proceso reikalaujantis sutrikimas, kurio metu žmogus susipažįsta su savimi, išsiaiškina savo poreikius, mokosi atpažinti savo jausmus ir emocijas.
Priklausomybei nuo azartinių lošimų, kuri dar kitaip vadinama ludomanija, būdingi atkryčiai. Kiekvienam žmogui pasitaiko skirtingas jų skaičius. Šie atkryčiai sukelia skausmą ir priverčia jausti gėdos, savigraužos, savęs menkinimo ir nevilties jausmus. Dažniausiai lošiantys asmenys yra įsitempę, suirzę, juos kankina nerimas ir beviltiškumo jausmas, todėl pagerinti emocinę būseną yra siekiama gaudant savo „dozę“ jaudulio ir tariamos laimės lošimo proceso metu.
Lošimo neįmanoma „persivalgyti“
Svarbu suvokti, kad priklausomybė nuo lošimų yra kitokia nei priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų, kadangi nėra jokios išorinės medžiagos, kurią būtų galima „mesti“, kaip antai narkotines ir psichotropines medžiagas.
„Noras greitai susitvarkyti su problema priveda prie tokių savigydos priemonių, kurios labiau primena viduramžių raganavimą, o ne gydymą: kodavimai, „užšnabždėtų“ viralų vartojimas, nežinomų „specialistų“ pažadai pagydyti per vieną seansą. Anot specialisto, su lošimo priklausomybe susitvarko apie 15–20 procentų lošiančiųjų, tačiau tai vyksta tik todėl, kad didžioji dalis daro ne tai, ką rekomenduoja specialistai, o tai, ką nori patys.
Pasitaiko atvejų, kuomet dar yra nesusiformavęs priklausomas elgesys ir lošiantieji savo jėgomis sustabdo lošimą ir niekada prie jo negrįžta, bet tai apsprendžia lošimo trukmė ir asmeninės žaidėjo savybės. Kuo mažesnis probleminio lošimo stažas, kuo greičiau kreipiamasi pagalbos, tuo lengviau jį įveikti.
Žmogus – savo „gyvenimo architektas“
Lošėjai jaučia didelę kaltę prieš artimuosius, gėdą už savo elgesį ir jo padarinius, todėl dažnai jaučiasi skolingi, nori pakeisti požiūrį į save, dėl to ir siekia pasveikti ne dėl savęs, o dėl kito. Lošiančiojo artimieji dažniausiai slepia šeimos problemas nuo aplinkinių, nesidalija savo jausmais. „Psichologai yra tik pakeleiviai būtent šioje lošėjo ar jo artimojo gyvenimo atkarpoje, juk savo „gyvenimo architektas“ yra pats žmogus. Pats laikas kiekvienam mūsų peržiūrėti savo požiūrį į kitą žmogų, ugdyti savyje empatiją, atjautą, meilę ir rūpintis savo artimuoju, tik tuomet jam nereikės ieškoti paguodos, slepiantis priklausomybės sutemose“, – pasakoja O. Mackevič.
Užs. 1957