Tarp visų paveikslų ryškiausiai matomas pirmasis Romaldo paveikslas, nutapytas dar studijų metais. Teptuką savo kitiems paveikslams jis paėmė tik po 40 metų, ir nuo tada jo tapybos darbai matomi ne tik namų muziejuje, bet ir įvairiose parodose. Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Julija Kirkilienė
Neteisūs tie, kas pyksta, kad Šv. Valentino diena tapo švente ir švenčiama prieš dvi dienas iki Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimo. Neteisūs, sakau, nes abi tos šventės yra skirtos meilei: meilei Žmogui ir meilei Tėvynei…. O tėvynė juk yra ne tik kraštovaizdis, bet ir žmonės… Apie meilę tėvynei ir žmogui geriausiai supranta Pakalniškėse gyvenantys ir greitai šimtmečio sulauksiančią močiutę Leokadiją Jauniškienę prižiūrintys Irena ir Romaldas Skorupskai, todėl švenčių išvakarėse su jais ir kalbame apie meilę.
Skorupskų likimų gijos
Savo namus Romaldo darbų muziejui skyrę Skorupskai gyvena Pakalniškių kaime prie Skynimų ežero, ant kalnelio. Gamtos ramybę čia drumsčia tik paukščių čiulbėjimas, skulptoriaus kirvuko ar frezos keliami garsai. Tokią ramybę savo gyvenimuose Pakalniškėse kūrė kelios Skorupskų kartos.
Romaldo senelis Kazimieras Skorupskas, kaip ne vienas geriau gyventi norintis Lietuvos vyras, pinigų užsidirbti važiavo į Ameriką, dirbo kasyklose. Grįžęs ir pasistatęs namus, įsikūrė prie Skynimų ežero. Tuose namuose Kazimieras su žmona Michalina, Romaldo senele, užaugino Romaldo tėvelį Vincą ir dar du sūnus, Romaldo dėdes Joną ir Juozapą. Tuose namuose, kartu su trimis broliais ir seserimi užaugo ir Romaldas. Jis dabartinius namus pasistatė taip pat senelio žemėje, kurią tėvai, atkūrus nepriklausomybę, susigrąžino.
Seneliai iš mamos pusės Jonas ir Katrė Narkevičiai taip pat ūkininkavo. Jonas Narkevičius tarpukario metais ilgai dirbo Pakalniškių kaimo seniūnu, todėl kaip stambų ūkininką (buožę) ir dar valstybės tarnautoją sovietai ištrėmė į Sibirą, Vorkutą.
Romaldo tėvas Vincas vedė merginą iš Pakalniškių Eleną Narkevičiūtę, kuri pagimdė net šešias atžalas. Vincas, nors buvo baigęs vos kelis pradinės mokyklos skyrius, gerai rašė ir skaičiavo. Sovietiniais metais ilgai dirbo Pakalniškių fermos vedėju, vėliau – statybininku. Romaldas neretai nusistebėdavo, kaip tėvas, tebaigęs porą mokyklos skyrių, gali skaičiuoti atlyginimus žmonėms. Paauglys vis matydavo tėvą naktimis skaičiuojantį, pildantį įvairius žurnalus.
Tėvo brolis Jonas turėjo kalvę, buvo „visų galų meistras“: taisė ir radijo imtuvus, ir siuvimo mašinas, laikrodžius. Romaldas labai mėgo pas dėdę Joną svečiuotis ir iš jo daug ko išmoko. Kitas dėdė Juozapas buvo siuvėjas, vaikščiojo po kaimus siūdamas žmonėms įvairius drabužius, bet susirgęs, ankstyvoje jaunystėje mirė.
Jauniškių likimai
Irenos Skorupskienės-Jauniškytės seneliai tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės, gyveno skirtingose vietose. Seneliai iš mamos pusės Juozas ir Sofija Grigoniai buvo įsikūrę Balceriškių kaime prie Vievio ežero, ten, kur kažkada stovėjo senasis vienuolynas ir spaustuvė. Senelis Juozas Grigonis tarpukariu taip pat buvo išvykęs dirbti į Ameriką. Amerikoje jis savo žmonai nupirko dovanų vestuvinį žiedą. Šis žiedas, kaip brangi relikvija, pirmiausiai puošė Sofijos ranką, vėliau jos dukros Leokadijos, o dabar tą žiedą saugo Irena. Senelis po karo sunkiai susirgo ir 1950 metais mirė. Juozo ir Sofijos namuo-se augo gražuolė dukra, šiuo metu šimtmečio belaukianti Irenos mama Leokadija, dar viena sesuo ir du broliai. Leokadija iš savo jaunystės gyvenimo prie Vievio ežero prisimena, kad pas kaimynus atostogaudavo ministro šeima, kurių dukros buvo labai draugiškos ir Leokadiją pavaišindavo saldainiais. Leokadija dar prisimena, kaip karo metu į Vievio ežerą krisdavo bombos, o ištiškęs vanduo į krantą išmesdavo daugybę žuvies, kuria žmonės maitindavosi. Senolė prisimena vokiečių laikus ir vokiečius, kurie vaikus vaišindavo saldainiais. Prisimena ir rusų okupacijos laikus, kai rusai maistą vogdavo, nors tėvai juos ir pamaitindavo. Seneliai iš tėčio pusės Juozas ir Pranė Jauniškiai užaugino keturis sūnus. Senelis Juozas buvo savanoris, už tai gavo žemės Zarasų krašte ir iki sovietmečio ūkininkavo. Deja, už tą žemę Juozas sumokėjo gyvybe. O gal ir kitokių, sovietams netikusių nuodėmių turėjo, artimieji apie tai kalbėti vengė. Juozas pokario pradžioje buvo areštuotas ir daugiau artimieji žinių apie jį turėjo tik tiek, kad kalėjo Utenoje. Artimieji jo nei palaidojo, nei kur jis ilsisi nežino. Irenos tėtis, irgi Juozas Jauniškis, karo pabaigoje buvo paimtas į kariuomenę. Grįžęs iš kariuomenės trumpai Zarasuose dirbo taupomojoje kasoje, bet dėl tėčio arešto jam grėsė tremtis, todėl teko slapstytis. Juozas išsiruošė pasaulyje laimės ieškoti. Kadangi į Vievį iš Vilniaus kursavo traukinys, tai Juozas ir išsiruošė į Vievį. Tiesa, išlipo jis ne Vievyje, o Lazdėnuose ir iš ten Vievį pėsčiomis pasiekė. Kažkieno parekomenduotas jis pas Irenos senelius Juozą ir Sofiją Grigonius išsinuomojo kambarį. Įsidarbino Vievio taupomojoje kasoje, nes dirbdamas taupomojoje kasoje buvo įgijęs patirties. Leokadija Vievyje dirbo prekybos kooperatyve buhaltere, tai kartu su Juozu į Vievį į darbą eidavo… Susidraugavo jaunuoliai ir sukūrė šeimą. Toje šeimoje ir gimė vienturtė dukra Irena.
Kas ta meilė
Nors Romas pokalbio metu sakė nežinantis, kas yra ta meilė, vėliau jau raštu apie meilę taip kalbėjo: „Vienas iš būdų, kaip išreikšti meilę emociniame lygmenyje, yra kalbėti pakylėjančius žodžius. Senųjų hebrajų išminties knygos autorius Saliamonas rašė: „Mirtis ir gyvenimas yra liežiuvio galioje“. Daugelis porų dar nesuvokė, kokią milžinišką galią turi vienas kito palaikymas žodžiais. Saliamonas pabrėžė: „Liūdesys žmogaus širdyje slegia jį, o geras žodis pralinksmina“. Komplimentai arba įvertinimo žodžiai puikiai perteikia meilę. Meilės tikslas yra ne savo norus vykdyti, o ką nors padaryti dėl savo mylimojo gerovės. Girdėdami palaikymo žodžius esame nepalyginti labiau skatinami atsakyti tuo pačiu. Norint drąsinti reikia įsijausti ir pamatyti pasaulį sutuoktinio akimis. Pirmiausia turime suprasti, kas jam svarbu. Jeigu norime palaikyti artimus santykius, turime žinoti vienas kito troškimus. Jeigu trokštame mylėti vienas kitą, turime žinoti, ko nori kitas“.
Jaukius Irenos ir Romaldo Skorupskų namus puošia ne tik Romaldo tapybos darbai, bet ir Irenos karpiniai. Tame ramybės kampelyje, atrodo, meilės vardo nė klausti nereikėtų, bet belaukiant dviejų švenčių – valstybinės ir meilės – nekalbėti apie tai negalima… Beje, juk meilė ir yra pagrindinis pamatas, ant kurio laikosi Lietuva. Meilė – tai gausios šeimos, tai užaugę vaikai, vertybes perimantys iš tėvų, tai žmonių kartos, vienaip ar kitaip, vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu visados su meile, prisidedantys prie šalies klestėjimo… Irena ir Romaldas pagrindines vertybes atsinešė iš savo namų. Nei vienas, nei kitas sakė neprisimenantis, kad tėvų namuose būtų nesutarimų, barnių, vienokių ar kitokių pykčių, galėjusių paveikti jaunus žmones. Bet abiejų tėvai, tiek penkis vaikus auginusi ir vieną sūnų palaidojusi Skorupskų šeima, tiek vienturtę auginę Leokadija ir Juozas Jauniškiai savo vaikus užaugino savarankiškais, darbščiais ir gerais tėvais savo vaikams. Romaldas, paklaustas, kas yra meilė, iš karto atsakė nežinantis, kas ta meilė, bet paėmęs Irenos jaunystės nuotraukas ilgai į jas žiūrėjo, paskui nusišypsojo ir sako: „Pažiūrėkite, kokia ji buvo graži…Kaip kokia artistė“. Irena apie meilę savo filosofiją turi: „Meilė nėra trumpalaikis susižavėjimas, visiems apie tai pranešus. Mūsų laikais apie meilę net knygų nebuvo, todėl jos mokėmės iš tėvų ir laukėme savojo“. Skorupskai pirmą kartą susitiko Vievio autobusų stotyje. Romaldas važiavo iš studijų Vilniaus inžineriniame statybos institute, Irena – iš studijų Kauno politechnikos institute, kur kartu mokėsi su Romo pussesere Aldona. Taip susiklostė, kad Aldona netrukus ištekėjo, o porininkais į vestuves pakvietė ir draugę Ireną, ir pusbrolį Romaldą. Bet iki Irenos ir Romaldo vestuvių praėjo dar pora metų. Jaunuoliai baigė mokslus, įsigijo specialybes, abu paskyrimus gavo į Vilnių. Irena dirbo Vilniaus baldų kombinate, o Romaldas – statybose, todėl jauna šeima sostinėje greitai gavo ir vieno kambario butelį. Ten gimė pirmagimis Ričardas, žinomas Lietuvos geografas.
Jaunoji karta
Šeimai iš Vilniaus persikėlus gyventi į Elektrėnus, kur Romaldui einant statybų vadovo pareigas, Elektrėnuose pastatyti buvo Trakų ir Saulės gatvių daugiabučiai, Irena taip pat darbo susirado Elektrėnuose. Lengvosios pramonės inžinierė persikvalifikavo, tapo buhaltere ir ilgus metus dirbo Elektrėnų vaistinėje. Elektrėnuose gimė duktė Loreta, kuri baigusi vidurinę mokyklą, Vilniaus kolegijoje įgijo drabužių dizainerės specialybę. Šiuo metu dirba drabužių konstruktore lietuviško kapitalo įmonėje, savanoriauja „Jaunimo linijoje“, domisi psichologija, menais.
Sūnus Ričardas Vilniaus universitete baigė geografijos mokslų studijas, apsigynė daktaro disertaciją tema „Kraštovaizdžio struktūros geoekologinio optimalumo metodologija“ ir iki šiol dirba Vilniaus universitete dėstytoju, eina universiteto Geomokslų instituto docento pareigas. Dr. R. Skorupskas yra geografas, kraštovaizdžio ir želdynų ekspertas, kraštotvarkininkas, turintis daugiau kaip 18 metų praktinio darbo patirtį rengiant nacionalinio, regioninio bei vietinio lygmens teritorijų planavimo dokumentus, o taip pat – įgyvendinant teritorijų tvarkymo, apželdinimo bei ekologinio optimizavimo projektus.
Jo mokslinių-praktinių interesų sritys – tvarus teritorijų naudojimas, įvairių tipų kraštovaizdžio ekologinis optimizavimas, gamtinio karkaso sistema, miškai ir agromiškininkystė, miestų žalioji infrastruktūra, kraštovaizdžio estetika. Jis yra vienas iš Nacionalinio kraštovaizdžio tvarkymo plano (2015), Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano gamtinės ir rekreacinės dalies vadovas bei autorius (2018–2023), Gamtinio karkaso nustatymo ir praktinio taikymo metodikos (2016) autorius, itin prisidėjo rengiant eksperimentinį Žalumo indeksą, tvarių miestų gaires, taip pat pagrindžiant Vilniaus gatvių humanizavimo kodeksą, nuolat pasisako miestų želdynų tvarkymo, natūralesnės miesto pievų ir parkų priežiūros klausimais.
Mūsų kraštietis Ričardas yra aktyviai įsitraukęs į aplinkosaugos advokacijos veiklą (Aplinkosaugos koalicijos ir Girių spiečiaus veikloje atstovauja Lietuvos geografų draugijai), kurios pagrindinė kryptis susijusi su ekologiškai, socialiai bei ūkiškai pagrįsto miškų naudojimo ir apsaugos probleminių klausimų sprendimu. Jis yra Lietuvos geografų draugijos narys, Lietuvos gamtos draugijos pirmininkas, Lietuvos bepiločių orlaivių naudotojų asociacijos steigėjas ir valdybos pirmininkas, Sengirės fondo rėmėjas ir konsultuojantis mokslininkas. Be to, jis dar ir talentingas kelionių vadovas, žmogus, ekologinėmis nuostatomis grindžiantis savo asmeninį gyvenimą.
Todėl graži Tėvynė
Jau ne kartą esame rašę apie tai, kaip Romaldas savo darbines ir mokslo žinias pradėjo nuo profesinės mokyklos ir pagalbinio darbininko statybose iki inžinieriaus specialybės, vadovo darbo statybose, darbo Statybos ministerijoje ir vadovo darbo savo įmonėje.
Savo namus Pakalniškėse Skorupskų šeima kūrė visi kartu ir su meile. Pagal Romaldą, žmogus save sukuria mintimis. Gražių minčių vedama šeima aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio judėjimą, stovėjo Baltijos kelyje.
Dabar, vaikams iš namų išsiskirsčius po savo lizdus, jų namuose gyvena Irenos mama, šimtmetį bebaigianti Leokadija Jauniškienė. Kas yra meilė, ji irgi atsakyti negali. Ji nieko daugiau nemylėjo tik savo dukros tėvą, dukrą, sutiktus žmones, savo namus, o tai, pasak senolės, yra ir meilė žmogui, ir meilė tėvynei. Nors ji užaugino vienturtę dukrą, bet dabar džiaugiasi dviem anūkais ir keturiais proanūkiais, kurie Skorupskų namuose yra dažni svečiai. Jie žino, ką seneliams dovanoti: anūkė Viltė dažnai surengia koncertus, groja fleita, gitara, pianinu, anūkas Rapolas seneliui dovanojo savo pieštą paveikslą, kuris vietą rado tarp Romaldo paveikslų. Paveiksle vaizduojami Irenos ir Romo Skorupskų namai, kurie visada yra pilni meilės ir išminties… Ir jei kiekvienas lietuvis turėtų tiek išminties ir meilės, mūsų tėvynė Lietuva, šiais metais Vasario 16 mininti 107-uosius Valstybės atkūrimo metus, būtų dar gražesnė.