Lietuvių kalba – konstitucinė vertybė

Nepriklausomybės dėka lietuvių kalba įgijo valstybinės kalbos statusą, garantuojantį viso jos paveldo apsaugą ir tautinį jo šiandieninį plėtojimą.
Tačiau šių metų balandžio 23 dieną Lietuvos Respublikos Seime įregistruotas labai pavojingas teisės aktas, pagal kurį į tapačią lietuvių kalbai rašybą siekiama įterpti rašmenų iš visų lotyniškos abėcėlės pagrindu savo raidynus susikūrusių tautų. Šį teisės aktą, jeigu jis būtų priimtas, turėtume vadinti antikonstituciniu, nes prieš dešimtmetį Lietuvos Konstitucinis Teismas paskelbė, jog „konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė“. Konstitucinis Teismas pabrėžė: „valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suverenumo raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą ir yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis.“ Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis, jog „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas.“
Politinis bandymas inicijuoti lietuvių raidyno pakeitimus reikštų visų pirma lenkiškų vardų, pavardžių bei vietovardžių kitatautės rašybos įteisinimą Lietuvos teritorijoje, o savo ruožtu – ir Lietuvos piliečių dezintegraciją bei teritorijos dalybą. Siūlomą teisės aktą galime laikyti beprecedenčiu lietuvių kalbos naikinimo programiniu dokumentu, nes per kalbai imanentiško raidyno deformavimą ateina ir kitos – sąmonės ir savimonės deformacijos.              
Kalbininkai įspėja, kad lietuvių kalbą niokoja prie jos fonetikos, rašybos ir morfologijos sistemos nepritaikomų kitakalbių tikrinių vardų – asmenvardžių ir vietovardžių – vartojimas. Įteisinus gausias svetimybes mūsų kalba netektų savo tapatybės, originalumo ir išskirtinio savitumo ir tolydžio taptų puskalbe.
Lietuvių kalba unikali ir brangi ne tik lietuviams. Žinant, kaip pasaulio mokslininkai traktuoja vieną iš seniausių indoeuropiečių kalbų, suvokiant lietuvių kalbai kylančias naujas grėsmes, pats metas siūlyti lietuvių kalbą įtraukti į UNESCO saugomų pasaulio paveldo objektų sąrašus.
Per visą nelengvą XX amžių lietuvių kalbai dar nebuvo kilęs toks didelis pavojus, kai politikai, pataikaujantys šiuolaikinėms konjunktūroms, siekia ją niokoti įstatymiškai.
Lietuvių kalba buvo, yra ir privalo išlikti konstitucinė nepriklausomos Lietuvos vertybė!
Kreipiamės į visus Lietuvos ir pasaulio lietuvius, ragindami siųsti laiškus, peticijas, protestus mūsų valstybės vadovams, politikams, aukštiems valstybės institucijų pareigūnams, deramai nesirūpinantiems valstybinės kalbos reikalais.
Su šūkiu „Lietuvių kalba – konstitucinė vertybė!“ telkimės pasipriešinti lietuvių kalbos naikintojams!