Agnė Landžiūtė – kvalifikuota pedagogė, klasikinio gydomojo masažo specialistė ir sertifikuota Peterio Hesso (Peter Hess) garso metodo bei garso masažo praktikė. Jos kelionė į garsų pasaulį prasidėjo pirmą kartą išgirdus dainuojančių dubenėlių garsus jogos užsiėmime. Susidomėjimas garsų poveikiu žmogaus kūnui Agnę paskatino tyrinėti įvairius garsų ir vibracijų metodus. Jos filosofija – kad girdėtum savo širdį, turi leisti nurimti protui. O veikla su klientais, įskaitant vaikus ir paauglius, orientuota į emocinį ir fizinį sveikatingumą per gilų poilsį, atsipalaidavimą per garsus bei vibracijas.
„Atsitiktinai į gyvenimą atėjusi joga ir pirmoji jogos mokytoja pažadino pajautimą, kad garsas gali vesti kažkur giliau. Tas suvokimas, pajauta paskatino įsigyti pirmus dubenėlius. Tuo metu man tai buvo „vau“. Parsisiunčiau juos iš Nepalo. Su pirmaisiais dubenėliais groju iki šiol, nors dabar suprantu, kad jie tikrai nėra kokybiški – dvasine prasme jie man labai brangūs“, – sako Agnė.
Kaip toliau plėtėte savo žinias?
Prieš karantiną ieškojau, kas galėtų ir norėtų pasidalinti išsamiomis žiniomis bei turima praktine patirtimi apie garso masažą Lietuvoje, bet nepavyko. Perskaičiau daug mokslinių straipsnių apie garso bei vibracijų poveikį žmogaus fiziniam kūnui ir emocinei, dvasinei būsenai. Kaip dalyvė dalyvavau įvairiose garso sesijose, kūno judesio, sąmoningo kvėpavimo praktikose. Stebėjau bei analizavau, kas vyksta su mano kūnu, mintimis, emocine būsena garso sesijų metu ir po jų. Vėliau radau mokymus Kaune, tačiau jie nebuvo ilgalaikiai ir labai išsamūs. Tuo metu jau ieškojau studijų-mokymų Europoje. Taip noras pažinti garsų pasaulį nuvedė į Vokietijoje esantį Peterio Hesso institutą, kuriame studijavau 40 metų tobulinamą Peterio Hesso garso metodą ir garso masažą.
Nuo 1984 m. Peteris Hessas drauge su ajurvedos ir jogos mokytojais, kineziterapijos bei reabilitacijos specialistais, klasikinio gydomojo masažo praktikais, muzikos terapijos specialistais konsultavosi bei projektavo garso masažo metodus ir praktikas, kurios šiandien yra plačiai taikomos reabilitacijos, gydymo, pedagogikos, konsultavimo, taip pat prevencijos, sveikatingumo, paliatyvios slaugos bei priežiūros srityse Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, kitose šalyse. Pasaulyje šiuo metu veikia oficialios 29 Peterio Hesso akademijos. Šių metų gegužės mėnesį gavau man labai svarbią bei brangią dovaną – leidimą įsteigti Peterio Hesso akademiją Lietuvoje. Buvo vertinama daug kriterijų: mano kompetencijos, gebėjimai, mokymų organizavimas bei vedimas, komunikacija anglų kalba ir kt. Taip pat nuo gegužės mėnesio esu autorizuota Peterio Hesso garso masažo praktikų mokymų instruktorė. Tai reiškia, kad man suteikta teisė mokyti studentus pagal Peterio Hesso garso masažo praktikų rengimo metodą. Džiaugiuosi, kad Garso masažo praktiko programą registravome Lietuvos nacionalinės švietimo agentūros Neformaliojo švietimo programų registre ir lėtai judame prie garso masažo formalizavimo Lietuvoje.
Kas Jus paskatino gilintis į garsą?
Jausmas, kad garsas ir vibracijos daro kažką, ko protas negali suvokti. Kilo klausimai: „Kodėl monotoniškas, visiškai tylus garsas ir kūnu sklindančios vibracijos mus taip raminančiai veikia?“. Tai suteikė motyvacijos sužinoti daugiau.
Ką garsai Jums reiškia gamtoje?
Vasarą skatinu žmones eiti į gamtą ir įsiklausyti į vandens bangavimą, vėjo ošimą, paukščių čiulbesį ar nendrių šiurėjimą. Rudenį mėgstu klausytis lietaus lašų barbenimo į langus. Visa tai – aplink esantys gamtos garsai ir vibracijos, leidžiantys pajausti ramybę, sustojimo džiaugsmą, savęs pažinimą.
Ar dažnai būnate sesijų dalyve?
Garso sesijose kaip dalyvė dalyvauju reguliariai. Neseniai lankiausi pas kolegą, gongų virtuozą Raimondą Binkauską. Jį pažįstu apie 5 metus. Dalyvavau jo garso sesijoje Abromiškių svirne kaip dalyvė. Nepaisant to, kad dainuojančių dubenų garsai ir vibracijos yra kasdieninė mano gyvenimo dalis, norisi leisti garsams „išmaudyti kūną ir sielą“. Valandą laiko leisti sau tiesiog būti, atidoje jausti savo kūną, perkrauti mintis. Garso sesijų patirtys kaskart vis kitokios, pojūčiai skirtingi. Nuostabu ir tai, kad kolegos pasidalina savo patirtimis, groja dar neregėtais instrumentais. Šį kartą susipažinau su balalaikos tipo instrumentu, pagamintu iš afrikietiško moliūgo kiauto ir žvejybinio valo. Beje, šį instrumentą gamino ir juo grojo sesijos metu perkusininkas, vienas iš Afrikos būgnų pradininkų Lietuvoje Martynas Sucyla.
Kaip susiformavo Jūsų požiūris į garsus ir instrumentus?
Mėgstu šalia dainuojančių dubenėlių garso sesijas praturtinti netradiciniais instrumentais: vandenyno būgnu, lietaus lazda, krištolo dubenimis, įvairiomis sėklomis pripildytais maišeliais ir kitais, kad sesijų dalyviai patirtų nenuspėjamus pojūčius. Kažkada susižavėjau dambrelio muzika. Tai paplitęs visame pasaulyje kaulinis arba metalinis lūpinis instrumentas su liežuvėliu. Nusipirkau du ir mokiausi groti. Iš pradžių man nepavyko. „Atmušiau“ savo dantis ir lūpas. Pusę metų buvau jį apleidus, bet kai paėmiau po pertraukos, nežinau kaip, bet pradėjau juo groti… Į garso sesijas įtraukiu ir Pitagoro monokordą, dviejų natų styginį instrumentą, panašų į kankles. Kaip apetitas auga bevalgant, taip ir mano instrumentų arsenalas plečiasi. Ilgą laiką prakalbinti didžiojo gongo nedrįsau. Gongas man atrodė labai vyriškas, gal net grubus instrumentas. Tačiau studijų metu Peterio Hesso institute turėjome praktikas su gongais. Todėl buvau priversta su juo susipažinti ir tai nebuvo taip baisu. Peteris Hessas teigia, kad negali prisėsti prie instrumento, jei esi susikrimtęs, sudirgęs ar pervargęs, nes „instrumentas kalba tavo sielos kalba“. Pirmiausia turi susitvarkyti su savimi, o tada ir gongas pradeda skambėti švelniai bei subtiliai.
Kokia Jūsų dienos rutina ir filosofija?
Stengiuosi dieną pradėti nuo trumpos meditacijos, tada darau jogą. Kūnas sensta, stabarėja, tad svarbu jį įdarbinti. Reguliarūs pratimai nuramina ir įžemina. Kas vakar atrodė chaotiška ar neįveikiama – ryte tampa aišku ir mažiau sudėtinga.
Kaip keitėtės per karjeros metus?
Anksčiau buvau greit užsideganti ir impulsyvi, pasiruošusi pakeisti pasaulį. Dabar į viską reaguoju paprasčiau: „Gerai, jei šiandien, bet bus gerai ir rytoj“, kaip angliškas posakis sako „Easy-peasy“ (vertimas: leisti vykti lengvai). Įsivaizduokite vandenį ir į jį įmestą akmenuką. Susidaro vandens ratilai. Mes kiekvienas esame tas akmenukas. Artimiausia mūsų aplinka – pirmasis ratilas, o tolimiausia aplinka – vos įžiūrima bangelė toliausiai raibuliuojanti nuo centro. Šis pavyzdys yra apie tai, kaip savo būtimi darome įtaką savo aplinkoje ir, tikėtina, nepastebimai keičiame visuomenę. Klientai po garso masažų ar garso sesijų dalinasi patirtimi, jog nenori garsiai kalbėti, praeina pyktis, jų šeimos nariai pastebi, kad pasikeičia net balso tembras (jis suminkštėja). Keičiuosi ir aš. Ar į gera, reiktų klausti mano artimųjų.
Kuo užsiimate laisvalaikiu?
Beveik dvejus metus fermentuoju įvairių augalų ir vaistažolių arbatas. Pavyzdžiui, darau moterų susitikimą, užplikau fermentuotą graikinio riešuto lapų arbatą ir paprašau paspėlioti, kokią arbatą mes čia geriame. O mano aistra – tai vaistažolių arba žolių giros raugimas, nes kiekvieną kartą viskas vyksta kitaip, skonis priklauso nuo pačių vaistažolių, temperatūros, drėgmės ir rūgimo laiko. Vaistažolių giras pradėjau raugti paragavus pažįstamos dovanotos giros ir iš smalsumo, noro rasti kuo natūralesnius būdus stiprinti savo šeimos narių organizmus, bet to, jos yra labai skanios. Vaikams sakau, kad tai naminis limonadas ir jie tiki, nes rūgimo procese susidaro angliarūgštė.
Ar turite mėgstamiausią vietą?
Nežinau, ar turiu mylimiausią ar mėgstamiausią vietą. Esu vandens žmogus. Man vanduo bet kokia forma yra tarsi gyvybės pradas, todėl geriausiai jaučiuose šalia vandens telkinių, lyjant, sningant. Manau, jog vietas susikuriame patys. Pavyzdžiui, ateina žmonės į sesiją, prašo paliesti dubenį ir klausia „ar jis yra sakralus ?“. Tai yra septynių arba dvylikos metalų lydinys, pagamintas ir apdirbtas ajurvediniais principais. Aš visąlaik sakau, kad dubenyje sakralumo yra tiek, kiek jo įdedame, kiek su mintimis paleidžiame per garsą linkėdami gėrio, taikos, ramybės. Dubuo yra tik daiktas, lygiai taip pat, kaip ir vieta. Vieta tampa svarbia ir unikalia tiek, kiek į ją įdedame (idėjų, buvimo, kūrybos, jausmo). Sunku jaustis visapusiškai gerai vietoje, kurią sukūrei kopijuodamas interjerų pavyzdžius, ar todėl, jog kaimynas kažką turi, o ne iš vidinio pajautimo, savęs ir savo šeimos pažinimo. Kažkada paklausiau pažįstamo, ar dažnai užsikuriate pirtelę, kurią pasistatėte kieme. Atsakymas nustebino. Nedažnai, nes aš nemėgstu pirties. Man vieta tai jausmai: saugu, ramu, artima, savita.
Su kokiais iššūkiais susiduriate?
Vis dažniau sulaukiu tėvų prašymo leisti į garso sesijas atsivesti ir vaikus. Suprantu ir žinau, kai sesijoje mama bus su sūnumi ar dukra, norom nenorom ji negalės visapusiškai atsipalaiduoti, atsiduoti savistabai, nes visą sesijos laiką jaus atsakomybę už jaunąjį dalyvį. Pabandau tai paaiškinti, bet tėvai geriau žino, ko reikia jų vaikams. Pradžioje buvo neramu, nes neturėjau pakankamai patirties, bet po truputėlį likimas pratina mane prie to, jog garso praktikose nepabėgsiu nuo vaikų, paauglių draugijos.
Prieš metus turėjome ir projektą su pirmų klasių mokiniais. Gal ne visai nauja patirtis, bet dirbti ne su vienu ar keletu vaikų, o beveik 20 vienu metu tikrai buvo iššūkis. Iššūkis, nes kiekvienas vaikas – unikali istorija, patirtis, vertybės, pasaulėžiūra. Vieniems reikia nesibaigiančios informacijos ir veiksmo kaitos, kitiems gi – lėto pateikimo ir pauzių. Vieni, gavę galimybę susipažinti su dainuojančiu dubeniu, kuokele jį trankė iš dūšios, kiti jį vos lietė pirštų galiukais, tarsi tyrinėdami kažką paslaptingo. Vieniems garsas ir vibracija „kuteno nugaras, ausis ir galvą“, kiti supykę tvirtino, kad nejautė nieko.
Žaidėme garsų orkestrą, kurio metu dalis vaikų klausėsi, kiti groja, o aš buvau jų dirigentė.
Kitas iššūkis – visuomenės požiūris į dainuojančius dubenis, garso masažus, garso sesijas, šių praktikų mistifikavimas arba visiškas subanalinimas. „Pasišpilkavimai“ apie moteris, verdančias žmones metaliniuose bliūduose. Skeptikams pasakoju, kad tai yra toks pat rimtas masažas, kaip gydomasis masažas rankomis, reikalaujantis be galo daug žinių, praktikos, supratimo ir patirties. Todėl garso masažo praktiko mokymų trukmė yra 1,5 metų.
Dar….
Daugiau nei 10 metų aktyviai dalyvauju bendruomenės „Aktėvystė“ veiklose. Esu kviečiama į vaikų ugdymo, socialines įstaigas supažindinti jų lankytojus su garso, meno, saviraiškos formomis. Jei turiu galimybę – vykstu ir dalinuosi. Paprašyta kelių jaunų merginų, vedžiau merginų vakarus, kurių metu diskutavome joms aktualiomis temomis. Apie savęs priėmimą, savižalą, panikos atakas, santykius, emocijų kilmę ir kt. Džiaugiuosi, kad tos merginos dar ir šiandien mane aplanko. Su kolege, jogos mokytoja, sąmoningo kvėpavimo instruktore, kūno judesio praktike Lina Bernatavičiene organizuojame moterų dienas. Tikime, jog moterų emocinė būsena yra neatsiejama nuo to, kokioje visuomenėje gyvename.
Na, o mano kasdieninis darbas vaikų dienos centre rodo gana liūdną nūdienos realybę, kad vaikai yra pervargę nuo greičio, informacijos gausos, mirgančių ekranų ir pauzė yra tiesiog būtina kiekvienam jų.
Ką norėtumėte pasakyti skaitytojams?
Klausykite visais savo pojūčiais. Jie veda ten, kur jau esi pasiruošęs būti.