„Kaskart, kai praskrendu ir pamojuoju, po to neretai man pasakoja, kaip žmonės tai vertina, kaip kitam net ašara nubėga. Po to, kai skridau su studentu, kuris, beje, taip pat ir VSAT dirba, Jokūbu, ir pamojavau sparnais, norėdama pasveikinti, o man atmojavo su Lietuvos trispalvėmis, tai jau namie po tokio skrydžio reikėjo gaudyti, kad man ašara nenubėgtų“, – sako iš Daugirdiškių kilusi Aušrinė Keršytė.
Deimantė Jančiūnaitė
Pirmą kartą apie puikią moterį – Aušrinę Keršytę, gebančią pilotuoti ir lėktuvą, ir sraigtasparnį, perskaičiau Viktorijos Aprimaitės ir Viktorijos Urbonaitės knygoje – „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms: 100 įkvepiančių istorijų apie Lietuvos moteris”. Tuomet pagalvojau, jog kaip gera, kai žmogus atranda savo pašaukimą, save bei kasdien gali daryti tai, ką labai myli. Šiemet, pamačiusi straipsnį apie liepos 6-osios šventę Daugirdiškėse, kai virš susirinkusiųjų vis suko ratus mažas lėktuvas, pilotuojamas Aušrinės, pamaniau, jog būtų įdomu pakalbinti ją ir pasidomėti apie jos gyvenimo būdą bei aistrą. Juk interviu pabaigoje pati pašnekovė juokauja, kad dėlto, jog jai labai patinka šis darbas, tai jo kaip ir nereikia dirbti. Kaip būtų smagu, kad vis daugiau ir daugiau žmonių galėtų tą patį pasakyti. Tikiuosi, kad šis straipsnis bus lyg įkvėpimas, jog dėl svajonės išsipildymo yra verta stengtis bei daug dirbti.
Nuo ko viskas prasidėjo, kuo Jus pakerėjo aviacija? Ar susižavėjimas kilo dar vaikystėje? Galbūt impulsą davė kokia nors skaityta knyga ar matytas filmas?
Iš tiesų, aviacija pakerėjo tada, kai ją pabandžiau. Jau prieš 19 metų atlikau savo pirmąjį skrydį Bekas X-32 lėktuvėliu Aleksote, Kaune. Tada pamenu, lėktuvo savininkas, mane pamatęs išlipančią iš lėktuvo, pasakė, kad nėra matęs tokio laimingo žmogaus. Ir dabar dar pamenu, kaip suskridom prieš pat artėjančią pūgą.
Sunku pasakyti, kas buvo tas pirminis impulsas vaikystėje. Močiutė sakė, kad stogų dažymas (na, vaizdai nuo stogų išties buvo nuostabūs, neneigsiu), bet buvo ir mokykloje epizodų dėl aviacijos. Pavyzdžiui, per vokiečių pamoką mokėmės profesijas ir mokytoja liepė pasakyti sakinį, kuo gi norėtum būti. Aš pasakiau vokiečių kalba, kad noriu būti pilote. Tada mokytoja pyktelėjo dėl mano pasirinkimo ir teko rinktis kitą profesiją, pasirinkau mokytoją. O štai dabar iš tų pasirinkimų kaip ir abu kartu – esu skrydžio instruktorė, egzaminuotoja.
Sakoma, jog 99% žmonių pasyviai svajoja, o tik vienas procentas siekia ir daro viską, kad ta svajonė išsipildytų. Kokie buvo pirmieji žingsniai, nuo mokyklos suolo iki tos akimirkos, kai įstojote į Aviacijos institutą?
Kadangi aš į profesijos pasirinkimą žiūrėjau kaip į labai svarbų dalyką, tai pirmiausia norėjau pabandyti, kas tas skrydis, ar tinka, ar patinka. Tad nuvykau į Kauno aeroklubą ir ten baigusi, privataus piloto licencijai reikalingą teorijos kursą, pradėjau skraidyti ultralengvuoju lėktuvu. Po to stojau į AGAI (Antano Gustaičio aviacijos institutą). Dabar, kai pati mokau kitus skaidyti, tai taip pat labai dažnai pirmiausia skrendame tiesiog pažintinį skrydį, papasakoju, kas kaip vyksta, atsakau į klausimus ir tada žmogus sprendžia, ar nori mokytis, ar ne. Šiais metais dar neturėjau tokio, kuris per pažintinį skrydį pasakytų, kad mokytis nenori.
Ar specialiai ruošėtės studijoms tiek fiziškai, tiek morališkai, siekdama svajonės?
Fiziškai specialiai nesiruošiau, bet tuo metu pirmą kartą laikant stojamąjį testą, esant virš 30 laipsnių karščiui, kai reikėjo nubėgti ant įkaitusio asfalto kelis kilometrus ir prabėgus kelis ratus pamačiau, kad jau bėgu viena, nes kita mergina jau „atsijungė“. Tai nebuvo labai lengva užduotis, bet kadangi labai daug mūsų fizinių galimybių išties yra galvoje, tai mano tikslas vedė tolyn.
Po tokio testo jau daugiau per karščius treniruodavausi ir dideli karščiai vis mažiau reikalavo papildomų jėgų.
Pagrindinis ruošimasis studijoms buvo stengimasis kuo geriau išlaikyti mokyklos baigimo egzaminus, kad užtektų balų įstoti į norimą specialybę.
Papasakokite apie patį pirmąjį savo skrydį. Kokio tai modelio / tipo buvo lėktuvas? Ar stipriai jaudinotės, o gal labiau norėjote skristi nei bijojote?
Nors nuo mano pirmo skrydžio jau prabėgo 19 metų, bet vis dar prisimenu, kaip pilotas-instruktorius skubėjo greičiau pakilti, nes artėjo pūga, o pakilus virš aerodromo ji po truputį ir atėjo. Buvo nuostabūs vaizdai ir be galo daug džiaugsmo. Išties esu labai dėkinga savo instruktoriui. Labai daug teigiamų emocijų, patyrimų.
Dabar, kai pati paskraidinu žmones, kuriems tai neretai būna pirmas skrydis, stengiuosi, kad jie taip pat patirtų kuo daugiau teigimų emocijų. Jei keleiviai ar studentai bijo, tai sakau, kad tai nėra blogai, blogiau būtų nebijoti, juk nebūtų saugu skristi su bebaimiu pilotu. Nereikia su ta baime kovoti ar ją įveikti, ją reikia išmokti valdyti.
Kokie buvo tie penkeri mokslo metai Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Antano Gustaičio aviacijos institute? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai ypač daug užsispyrimo ir sunkaus darbo reikalaujančios studijos.
Pirmi ketveri metai yra tiesiog studijos, kaip manau, daugumoje universitetų, tik skirtumas gal tas, kad jau antrą vasarą yra praktiniai skrydžiai. O štai penktame kurse reikėjo labai daug mokytis, tiek, kad išėjus į lauką, pasijausdavau kaip koks vampyras saulės nematęs (šypsosi). Paskutiniame studijų kurse turėjai pasiruošti universiteto egzaminams, parašyti baigiamąjį darbą ir dar išlaikyti tarptautinius egzaminus anglų kalba komercinio piloto licencijai įgyti. Tai dauguma studentų tik būdami penktame kurse suprato, kad piloto studijos ne jiems.
Turite ir komercinės sraigtasparnio pilotės licenciją. Gauti ją buvo natūralus sprendimas / žingsnis? Kas jums arčiau prie širdies: lėktuvo ar sraigtasparnio pilotavimas?
Man iš tiesų labai patinka pilotuoti ir lėktuvą, ir sraigtasparnį. Sraigtasparnis gali kyboti, nutūpti mažoje aikštelėje ar ant stogo, dirbti kalnuose, stebėjimui, desantavimui, transportavimui, sužeistų žmonių, organų gabenimui, tačiau negali skristi didelių atstumų, ką gali lėktuvai – ir greičiau, ir toliau.
Ne vienerius metus esate Valstybės sienos apsaugos tarnybos Aviacijos valdybos Skrydžių skyriaus orlaivio vadė. Kaip nusprendėte sieti savo karjerą būtent šioje tarnyboje? Kokie reikalavimai, ar labai griežti, buvo taikomi, norint patekti į šią darbo vietą?
Šiuo metu esu atostogose, bet taip, esu VSAT Aviacijos valdybos Eskadrilės orlaivio vadė. VSAT yra taikomi griežtesni reikalavimai nei civiliams pilotams. Pirmiausia, reikia atitikti ne tik pilotams, bet ir VRM nustatytus medicininius reikalavimus, kurie yra griežtesni nei civiliams pilotams. Taip pat civiliams pilotams nėra taikomi jokie fizinio pajėgumo testai, kas yra VSAT, nes čia turi būti ne tik pilotas, bet taip pat ir pareigūnas, išmanyti ginklo valdymą, taip pat išlaikyti sraigtasparnio pilotų išgyvenimo vandenyje mokymus (HUET).
Kas labiausiai įsiminė esant VSAT orlaivio vade? Papasakokite plačiau apie šio darbo kasdienybę, atsakomybes?
Man vieni įsimintiniausių skrydžių buvo, kai pavyko rasti kelis pasiklydusius žmones, taip pat užkardyti vykdomus nusikaltimus, transportuoti donoro organus, dirbti kartu su ARAS pareigūnais. Įsiminė ir darbas Graikijoje, saugant Europos sąjungos sienas.
Skrendant sraigtasparniu, kiek žinome, gali būti atliekamos specifinės misijos: skraidinami donorų organai, vykdoma žmonių paieška, gaisrų gesinimas ir taip toliau. Tokie dalykai yra stiprūs ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Kaip pavyksta išlaikyti šaltą protą bei nepasiduoti emocijoms?
Aš labai vertinu, kad pati ne tik dirbu VSAT AV, bet taip pat ir mokau kitus pilotuoti. Kadangi mokau dirbdama Vilniaus aeroklube, tai ten ateina žmonės, kurie tiesiog nori išmokti skraidyti ir nėra praėję jokių atrankų, tik turi medicinos pažymėjimus. Būna ir tokių, kurie nori išmokti skraidyti, bet labai bijo. Pakylam ir jei lėktuvą supurto vėjo šuoras, tai garsiai dūsauja ar šaukia. Mokydama tokius žmones išmokstu daugiausiai: gilinuosi ir į streso valdymą, ir kokios būna reakcijos, kaip jas suvaldyti. Taip pat, egzaminuodama kitus, suprantu ir matau, kad instruktorius studentui yra pavyzdys ir norisi būti geru pavyzdžiu.
VSAT AV darbas yra komandinis. Tam, kad pasiektum norimą rezultatą, pavyzdžiui, rastum dingusį žmogų, tai neužtenka tik gero piloto. Reikia, kad gautum kuo tikslesnę informaciją iš budėtojų, kad technikai laiku apžiūrėtų orlaivius, operatorius būtų pakankamai pailsėjęs, pasirengęs ir kabinoje būtų gera komunikacija, tinkama įranga.
Aviacijoje griežtai aprašyta, kaip yra valdomas orlaivis, tad skrendant reikia laikytis procedūrų, o kai kyla emocijų, jas aptarti po skrydžio, ant žemės. Tarpusavio bendravimas ir bendradarbiavimas yra labai svarbus, tam pilotai papildomai baigia įgulos išteklių valdymo mokymus (CRM).
Pati studentus mokau, kad skrendant laikomės procedūrų ir jas vykdome, o kai skrydis baigiasi, o jis baigiasi tada, kai orlaivį pastatome į angarą ir užpildome skrydžio dokumentus, tada galime aptarti emocijas ir reikėtų jas aptarti, kad neliktų nesusikalbėjimo ir pan., nes vis vengiant tą padaryti, gali kito skrydžio metu būti nereikalingų įtampų ar paprasčiausiai rankomis per smarkiai spaudžiami vairai.
Ką Jūs veikiate, kuo užsiimate šiandien? Kaip atrodo Jūsų profesinis gyvenimas dabar?
Kadangi vasara, pats skraidymų sezonas, tai daug mokau skraidyti. Taip pat su studentais ir pasidžiaugiame vaizdais. Jau tris kartus buvau nulėkusi lėktuvu į Nidos aerodromą.
Turite skrydžių instruktoriaus kvalifikaciją. Mokote žmones skraidyti. Įdomu, nuo kelerių metų galima mokintis pilotuoti lėktuvą? Kokia tai yra patirtis? Kaip atrodo visas mokymo procesas? Koks yra jausmas, kai jūsų mokinys pirmą kartą į dangų pakyla savarankiškai?
Mano jauniausias savarankiškai paleistas skristi studentas yra 16 metų. Licencijos įgijimo egzaminą galima laikyti nuo 17 metų. Tai, kai paleidau studentą skristi į Kauną, juokavau: „Su automobiliu negali lėkti pas panas į Kauną, tai su lėktuvu skrendi.“
Kiekvienam patirtis yra visiškai skirtinga, dažniausiai visiems labai įsimina jų pirmas savarankiškas skrydis, bet yra buvę ir tokių, kurie labiau apsidžiaugė po savarankiško skrydžio gavę puodelį, nei pačiu skrydžiu. Kiekvieno ir kelionė iki savarankiško skrydžio yra kitokia, vieniems užtenka papasakoti techninius dalykus, vairų veikimą ir jie jau patys tupdo lėktuvą. Su kitais būna, kad paaiškinus techninius dalykus, jiems nepavyksta, tada, jei žmogus nori, aiškinamės psichologines priežastis, kas jį riboja priimti naujas žinias. Mokymasis skraidyti tai labai didelis savęs pažinimas.
Instruktoriui kiekvieno studento pirmas savarankiškas skrydis taip pat yra ir šiek tiek streso, ir džiaugsmo.
Vienaip gamtos peizažai atrodo ant žemės, kitokiomis spalvomis jie atsiskleidžia iš „paukščio skrydžio“. Kuriuo metų laiku skristi Jums įsimintiniausia dėl atsiveriančių gamtos vaizdų? Kokie vaizdiniai Jus labiausiai žavi? O galbūt ne visada išeina pasigrožėti gamtos vaizdais dėl darbo atsakomybės?
Kažkaip, kad ir kiek atsakomybės reikalauja skrydis, bet jo metu vis tiek randu laiko pasigrožėti gamtos vaizdais ar pasidžiaugti žmonėmis, kurie yra kabinoje. Kad ir, pavyzdžiui, skrendam su ARAS pareigūnais ar medikais, užduotis tikrai labai rimta, bet vis tiek randam minutę ir iš galo pilotams „skrenda“ keli telefonai, nes nori bendros nuotraukos. O bendrystę aš labai vertinu (šypsosi).
Lietuvos gamta yra nuostabi, tiek auksinis ruduo, žiemos baltumas, vasaros spalvotumas, pavasario žaluma. Po kiekvieno skrydžio atsiranda naujų nuotraukų.
Kokios asmeninės savybės labiausiai praverčia kasdieninėje Jūsų veikloje, susijusioje su aviacija?
Čia geriausiai atsakytų mano studentai. Dažnai parašo man: „Ačiū, už kantrybę.“ Man atrodo, kad dar turiu kur tobulėti. Tai tada gal tas noras tobulėti (šypsosi).
Viename interviu minėjote, jog pilotai mokosi visą gyvenimą – visą laiką reikia tobulinti kvalifikaciją, laikyti egzaminus. Kas kiek laiko reikia atnaujinti kvalifikaciją?
Be to, kad reikia išsilaikyti kvalifikacijai skirtus egzaminus, tai jau ją turint, kiekvieną reikia prasitęsti, pvz. kiekvieną turimą sraigtasparnio tipą, skrydžių pagal prietaisus kvalifikaciją – kas metus; kitas, kas du, tris metus – instruktoriaus, egzaminuotojo, vienmotorio lėktuvo piloto; ar dar rečiau, kaip priklausomai nuo gauto lygio – anglų kalbos. Bendrai pasakius, tai kasmet turiu laikyti ne mažiau kaip keletą egzaminų kvalifikacijoms palaikyti.
Galbūt yra dar koks nors orlaivis, kurį norėtumėte pilotuoti? Jeigu taip, papasakokite plačiau.
Daug yra orlaivių, kuriuos būtų įdomu išbandyti, nuo sklandytuvo iki naikintuvo (šypsosi).
Esate kilusi iš Daugirdiškių. Liepos 6-ąją atskridote su lėktuvu pasveikinti bendruomenę. Jaudina ir tai, jog skrisdama su mokiniais, pro gimtuosius kraštus, visuomet pamojuojate ne tik savo tėvams, bet ir vietiniams, o jie atmojuoja Jums. Tai kažkas magiško. Koks jausmas apima Jus, tuo metu sėdint lėktuvo kabinoje ir jį pilotuojant?
Kaskart, kai praskrendu ir pamojuoju, po to neretai man pasakoja, kaip žmonės tai vertina, kaip kitam net ašara nubėga. Po to, kai skridau su studentu, kuris, beje, taip pat ir VSAT dirba, Jokūbu, ir pamojavau sparnais, norėdama pasveikinti, o man atmojavo su Lietuvos trispalvėmis, tai jau namie po tokio skrydžio reikėjo gaudyti, kad man ašara nenubėgtų. Labai vertinu bendrystę, labai džiaugiuosi, kad gimiau Lietuvoje.
Pilotuojant susitelkiu į prietaisus, parametrus, nes, kad skrydis būtų saugus juos visada reikia išlaikyti, o emocijos būna po skrydžio. Skraidymas ta prasme yra vienas iš būtų pailsėti, nes visos mintys skrydžio metu turi būti apie skrydį.
Minėjote, jog prieš pusmetį grįžote gyventi į Elektrėnų savivaldybę. Kas labiausiai Jums čia patinka?
Kai kelis kartus grįžimas iš darbo į Vilnių man truko dvi valandas bei po to dar neradau kur pastatyti automobilio, o ir ne visur galima, nes net pjaustydavo padangas ir pan., tai supratau, kad nebenoriu daugiau tam švaistyti laiko ir rinkausi sklypą, kuris būtų didelis ir žalias, bei netoli mokykla, darželis. Nesitikėjau, kad Elektrėnų sav. darželyje tokios eilės, bet po daugiau kaip pusmečio laukimo visgi turėtume gauti darželį. Labai patinka žaluma, erdvė. Dabar ne tik savo automobilius statome, bet ir nuolat priglaudžiame ekskavatorius ir kitą techniką. Taip pat turime sklype gandrą, kuris kasdien rankioja sau maistą pievoje, kartais ir draugelių prisikviečia. Būrelį stirnų, jos labiausia žiemą, pavasarį lakioja per kiemą, kartais taip arti, kad atrodo, jog tuoj į namą bumptels. Dar turime lapę, na kaip Lapiakalnis be jos (juokiasi). Dabar galų gale, kai atvažiuoju namo, man yra atgaiva – gamta, paukščiai, laisvė. O iki darbo yra gal kokie keturi keliai, tai niekada nebūna kamščių, kiek toliau, bet greičiau.
Labiausiai skrydžiams tinkamas laikas yra vasara, tad mano vasara yra kupina skrydžių. Man labai patinka mano darbas, tad tam tikra prasme man nereikia dirbti (šypsosi).
Ačiū, Aušrinei, už skirtą laiką. Linkiu dar daug puikių skrydžių bei jog meilė aviacijai niekada neblėstų!