Gausėjant onkologinių ligų susirgimų, Lietuvos medikai taip pat aktyviai prisijungė prie naujų gydymo metodų paieškų. Kitaip nebuvo niekada, tik viešąją erdvę dažniau užpildo pesimistai, skleidžiantys dezinformaciją, kaip Lietuvoje viskas blogai. O Lietuvoje onkologijos mokslo raida prasideda nuo 1951 metų. Paskutinį šimtmetį su žmogaus rykšte – vėžiu – Lietuvoje aktyviai dirbo ir tebedirba mūsų kraštietė, kilusi iš Maskoliškių kaimo Kazokiškių seniūnijoje, Nacionalinio vėžio instituto mokslininkė, profesorė emeritė Janina Didžiapetrienė. Lietuvos onkologų indėlį į onkologijos mokslą ji sudėjo pernai išleistoje knygoje „Onkologų mokslininkų kartos, asmenybės, jų darbai“.
Knygos autorė įžangoje rašo: „Daugiausia dėmesio knygoje skiriama onkologų kartai, dirbusiai Onkologijos mokslinio tyrimo institute nuo pat jo įkūrimo. Jie savo nenuilstamu darbu, savo atsidavimu mokslui ir onkologijai davė pradžią eksperimentinei ir klinikinei onkologijai, buvo atskirų onkologijos mokslų krypčių pradininkai ir puoselėtojai. Jų atlikti darbai šioje knygoje aptarti atsižvelgiant į institute vystytas mokslines kryptis. Tarnystė onkologijos mokslui ir pacientui jiems buvo svarbesnė nei asmeniniai interesai…“.
Šioje knygoje apžvelgti Instituto mokslininkų bei gydytojų onkologų moksliniai darbai, atlikti iki 1990 metų. Daugelis iš jų buvo knygos autorės mokytojai, su daugeliu ji kartu dirbo. Kaip knygoje apie prof. J. Didžiapetrienę rašo prof. dr.(HP) Kęstutis Sužiedielis, šio leidinio autorė puikiai pažįsta savo mokytojus, kolegas, mokinius. „Tai knyga apie mokytojus, parašyta su didžiule meile ir pagarba žmonėms, buvusiems prie lietuviškos onkologijos ištakų. Dabartinė onkologų karta mokėsi iš knygos autorės atsakingo požiūrio į mokslą ir šilto, nuoširdaus profesinio bendravimo“ įspūdžiais apie profesorė dalinasi Instituto epidemologė dr. Giedrė Smailytė.
Medicinos mokslų daktarė Živilė Gudlevičienė apie profesorę taip rašo: „J. Didžiapetrienės gyvenimas glaudžiai susijęs su onkologija. <…>Pagrindinės J. Didžiapetrienės mokslinės veiklos kryptys – onkofarmakologija bei eksperimentinė onkologija. <…> Medicinos mokslų daktarės disertaciją „Alkilinančių N-oksidų, acilaminorūgšių ir polimerinių junginių pasiskirstymas ir poveikis navikų augimui“ J. Didžiapetrienė Kauno medicinos instituto Mokslo taryboje apsigynė 1975 metais. Kaip eksperimentatorė J. Didžiapetrienė aktyviai dalyvavo vykdant naujų vaistinių priešnavikinių preparatų ikiklinikinius tyrimus, o vėliau tapusi Eksperimentinės onkologijos laboratorijos vedėja, ėmė vadovauti šiam darbui. Eksperimentuodama su gyvūnais J. Didžiapetrienė ištyrė 50 potencialių priešnavikinių junginių. <…> Greta naujų priešnavikinių vaistų paieškų J. Didžiapetrienės vadovaujamoje laboratorijoje buvo tyrinėjami nauji vėžio diagnostikos ir gydymo būdai. Už fotodinaminės navikų terapijos krypties darbų ciklą J. Didžiapetrienei ir bendraautoriams 1993 metais buvo įteikta Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininko Teodoro Maimano premija, o 2002 metais – Lietuvos mokslo premija. <…>Prof. J. Didžiapetrienė eksperimentinius tyrimus stengėsi susieti su klinikine veikla žmogui kiek profilaktiniu, tiek gydomuoju aspektu. <…> J. Didžiapetrienė, 2006 metais pateikusi habilitacijos procedūrai būtinų mokslo darbų apžvalgą „Priešnavikinių veiksnių sukeliami efektai: naviko ir organizmo tyrimai“ ir sėkmingai atlikusi šią procedūrą, gavo pasiūlymą Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikoje dėstyti vėžio biologiją, profilaktiką ir diagnostiką. Ji buvo šios katedros profesorė.
J. Didžiapetrienė yra 4 monografijų bendraautorė, 2 vadovėlių, 4 mokomųjų knygų, 11 metodinių priemonių, apie 250 straipsnių, publikuotų tarptautinėje spaudoje ir Lietuvoje, autorė ar bendraautorė. Gausybė perskaitytų pranešimų užsienio bei Lietuvos moksliniuose renginiuose liudija J. Didžiapetrienės ilgą mokslo kelią. <…>J. Didžiapetrienės organizaciniai gabumai bei platus interesų ratas lėmė tai, kad ji kelis dešimtmečius – Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Farmakologinio budrumo, geros laboratorinės ir geros klinikinės praktikos priežiūros komisijos narė, vadovavo darbo grupei perkeliant Europos Sąjungos direktyvas dėl Geros laboratorinės praktikos į Lietuvos nacionalinę teisę. Onkologijos mokslinio tyrimo institute ir jos darbus tęsiančiose institucijose daktarė dirbo 50 metų, nuėjo kelią nuo gydytojos iki Onkologijos mokslinio tyrimo instituto Tarybos bei Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Mokslo tarybos pirmininkės“.
Elektrėniškis mokslų daktaras Arūnas Kulboka apie profesorę J. Didžiapetrienę sako:
Profesorė Janina Didžiapetrienė yra puiki mokslininkė, visada pasiruošusi savo žiniomis pasidalinti su kolegomis, padėti, patarti. Ji buvo ir mano daktaro disertacijos gynimo tarybos narė. Ne vienus metus tenka kartu dirbti Nacionaliniame vėžio institute. Kiekvieną kartą sutikta profesorė būtinai pasiteiraus, kaip sekasi, kas naujo Elektrėnuose.
Biologas prof. Ernestas Kutorga sako, kad knyga tarsi laiškas ir pamoka dabarties ir ateities onkologams. Jos prasmė būtų saugoti visa tai, kas jau sukurta ankstesnių onkologų mokslininkų kartų, bei toliau vystyti onkologijos mokslą ir praktiką.
O profesorė šiuo metu jau palinkusi prie kitų darbų. Jos planuose išleisti knygos tęsinį apie naująją onkologų kartą ir jos darbus.
Knygą „Onkologų mokslininkų kartos, asmenybės, jų darbai“ prof. Janina Didžiapetrienė padovanojo Elektrėnų viešajai bibliotekai, todėl kiekvienas, kam įdomi medicinos istorija, kam reikalinga informacija moksliniams darbams, ją surasti gali ir Elektrėnuose, krašte, iš kurio knygos autorė kilusi.
Spaudai paruošė Julija Kirkilienė