Virginija Jacinavičiūtė
Dalyvavusieji parodos „Senųjų koklių rekonstrukcijos – nuo Gotikos iki Baroko“ pristatyme, tikiu, ilgėliau stabtels prie koklinių krosnių, lankydamiesi Valdovų rūmuose. Elektrėnų krašto muziejuje eksponuojama paroda atskleidžia, kad kokliai – tai ne tik dailios molinės plytos, bet ir įstabūs meno kūriniai, pasakojantys apie istorinius įvykius, reiškinius bei pristatantys žymias asmenybes.
Gegužės 9 d. vykusiame parodos atidaryme lankytojai išgirdo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų vyresniosios rinkinio kuratorės, lektorės Mildos Samulionytės-Zikarienės paskaitą „Penkių juslių kokliai“. Vėliau vyko Vilniaus puodžių cecho meistrų parodos „Senųjų koklių rekonstrukcijos – nuo Gotikos iki Baroko“ pristatymas. Šis Elektrėnų krašto muziejaus renginys buvo įtrauktas į 2025 m. Lietuvos muziejų kelio programą.
Susirinkusieji iš pirmų lūpų sužinojo, kaip vyksta koklių restauravimo procesas. Į visus klausimus atsakė ir parodą pristatė meistrai: Elena Aleksejeva, Laura Sodeikaitė ir Dainius Strazdas. Žemutinėje pilyje rasti kokliai mena gotikos, renesanso ir baroko laikotarpius – jie išsiskiria itin aukštu meniniu ir technologiniu lygiu. D. Strazdas plačiau papasakojo apie puodyninius koklius ir tai, kaip jie būdavo išdėstomi krosnyse renesanso laikotarpiu. Lankytojai sužinojo ir apie koklių matricų – pirminių modelių – gamybą. Renesanso laikotarpiu dažniausiai naudotos degto molio ir medinės matricos, o kai kurios jų būdavo sudėtinės, sudarytos iš dviejų dalių.
Lietuvoje ir LDK daugiausia naudotos degto molio matricos. Jų pagrindu buvo gaminami glazūruoti kokliai su herbiniais ženklais (pvz., Vytis, Gediminaičių stulpai), biblinėmis ir alegorinėmis scenomis (tarp jų – penkios juslės: rega, klausa ir kt.) bei renesansine ornamentika (girliandos, gvazdikų motyvai ir kt.).
Paskutinę pristatymo dalį keramikas skyrė Nacionalinio muziejaus portretinių koklių serijai. Sužinojome, kad labai dažnai kokliuose buvo vaizduojamos valdovų poros. Rasti būsimojo imperatoriaus Ferdinando I ir jo žmonos Onos Jogailaitės, Liudviko II Jogailaičio ir Marijos Habsburgaitės, protestantų vado Jono Frydricho I ir Sibylės iš Klevės bei kitų valdovų atvaizdai. Deja, Lietuvos valdovų portretų koklių fragmentuose kol kas nerasta. Kaip šmaikštavo D. Strazdas, keramikos degimo krosnys suvesdavo net didžiausius priešus – katalikus ir protestantus.
Apie penkių juslių koklius plačiau papasakojo Milda Samulionytė-Zikarienė. Pirmasis penkis pagrindinius pojūčius – regėjimą, klausą, uoslę, skonį ir lytėjimą – išsamiai veikale Apie sielą (De Anima) pristatė Aristotelis. Pagrindinės žmogaus juslės užkoduotos ir Valdovų rūmų teritorijoje rastuose kokliuose. Pagal graviūras pagaminti kokliai detaliai atpasakoja biblines bei alegorines scenas, o simbolių gausa reikalauja nemenko žinių bagažo. Kaip pabrėžė lektorė, pirmasis šią juslių koklių seriją aprašė archeologas Adolfas Tautavičius.
Penkių juslių koklių serija išsiskiria menine kokybe ir ikonografiniu turtingumu, atspindinčiu Renesanso epochos kultūrines tendencijas. Kokliai ne tik puošė interjerus, bet ir perteikė simbolines žinutes apie žmogaus pojūčių svarbą pažinimui ir pasaulio suvokimui. Jie atspindi renesanso laikotarpiu vyravusį susidomėjimą žmogaus prigimtimi ir jusliniu pažinimu.
Susipažinę su šia simbolika, lankytojai patys ėmė ieškoti ženklų ir simbolių parodoje eksponuojamuose kokliuose. Tuo metu vieviškis, Elektrėnų krašto istorijos mėgėjas, Eugenijus Petrauskas į renginį atsinešė dėžutę su Vievio apylinkėse rastais koklių fragmentais. Kaip pasakojo, radinius aptiko netoli savo namų, kur, kaip manoma, kadaise veikė Vievio spaustuvė. Kaip pasakojo E. Petrauskas, daug duženų išmeta Vievio ežeras. Radinius apžiūrėjo ir pakomentavo D. Strazdas. Viena iš stambesnių šukių keramikui paliko didesnį įspūdį – buvo sunku nuspėti, kuriai krosnies daliai ji galėjo priklausyti.
Paroda Elektrėnų krašto muziejuje bus eksponuojama iki birželio 15 d.