Kietaviškių mokyklai – 100 metų. O Kietaviškių mokykla, vis skambėki skardžiu varpeliu

Iš pilkų kasdienybės siūlų nuaustas mūsų buvimas ČIA, į kurį margaspalvėmis švytinčiomis gijomis įsipina šventės. (J. Ivanauskaitė)

Šiais metais Kietaviškių mokyklos kasdienybės juostoje ryš­kiaspalvėmis gijomis švyti įaus­tas mokyklos 100-asis jubiliejus. Ši šventė – tai galimybė sustoti nuolatiniame darbų sūkuryje, prisiminti mokyklos istoriją, mokyklos kūrimosi pradžią, pasidžiaugti dabartimi, pasvajoti apie ateitį.
Ką byloja mums praeitis, jau ne kartą aprašyta spaudoje, išleistose knygose, tačiau kiekvieną kartą tarsi naujai atrandama?
Kietaviškių mokyklos istori­ja, neminint pradžių pradžios – slaptojo daraktorių ir kunigų mokymo laikotarpio, pradedama skaičiuoti nuo 1922 m., kuomet Kietaviškėse įkuriama dvikomplektė keturių skyrių pradžios mokykla. Nei savo patalpų, nei žemės tuomet ji neturėjo, iki 1932 m. patalpos buvo nuomojamos ir tik po gero dešimtmečio, 1933 m., pastatyta medinė dvikomplektė mokykla su nedidele sale ir butu mokytojui, skirta 130 mokinių.
Bėgant metams mokykla kito – sudaromos sąlygos dar įdomesnei mokinių veiklai. 1937–1938 m. mokykla įsigijo knygrišyklos reikmenis, įrišinėjo knygas. Tuometis mokyklos vedėjas – Vladas Kablys. Nuo 1946–1947 m. mokyklos vedėja dirbo Sofija Marčilionytė.
1945–1950 m. Kietaviškėse jau progimnazija.
Nuo 1949 metų iki pat savo gyvenimo pabaigos šioje mokykloje dirbo lietuvių kalbos mokytoja, vėliau direktorė Stasė Zdanavičiūtė-Maleckienė. Nuo 1957 m. joje pradėjo dirbti direktorius Jonas Cibulskas, 1968 m. paskirtas mokyklos direktoriumi, ir jo žmona Joana Girnytė-Cibulskienė. Didelį indėlį į vietovės tyrinėjimus įnešė Kietaviškėse daug metų dirbusi direktoriaus pavaduo­toja, geografijos mokytoja Marija Leikauskaitė-Bacenskienė. Tai jos rašytos geografinės vietovės charakteristikos davė pradžią tolesniems kraštotyriniams tyrinėjimams.
1950–1951 m. Kietaviškėse vei­kia jau septynmetė mokykla. Įren­giama sporto aikštelė. Nuo 1955 m. prie mokyklos įrengtas bendrabutis, kuriame apsigyvendavo tolimesnėse vietovėse gyvenantys mokiniai.
1954–1955 m. mokykla ima sparčiai augti ir plėstis – jau yra ir aštunta klasė, po metų – devinta, dar vėliau – kitos klasės. Mokykla tampa vidurine. Išaugus mokinių skaičiui nuo­mojama vis daugiau patalpų. Mokiniai mokyti dviem pamainomis, o 1958 m. išleista pirmoji abiturientų laida. Tačiau vidurinė mokykla buvo neilgai. Išleidus keturias abiturientų laidas, sumažėjus mokinių skaičiui, vidurinė mokykla 1963–1964 m. perorganizuota į aštuonmetę. Tam įtakos turėjo 1961 metais pradėta statyti Lietuvos elektrinė. Elektrėnai sparčiai augo, duris atvėrė 1-oji vidurinė mokykla. Tuomet mokykla tilpo viename pastate – nuomoti patalpų jau nebereikėjo. 1977 m. į Kietaviškių mokyklos mokytojų kolektyvą, uždarius mokyklą Mijaugonyse, įsilieja mokytojos Elena Janavičienė, vėliau tapusi direktore, ir Jadvyga Slatkevičienė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui.
Bėgant metams senasis mo­kyklos pastatas nebetiko šiuolaikinei mokyklai. Norėjosi erdvesnių patalpų, geresnių ugdymosi ir darbo sąlygų, tad 1999 m. lapkričio 8 d. direktorės Elenos Janavičienės pastangomis Kietaviškių pagrindinė mokykla įsikūrė Kareivonių kaime, buvusiame AB „Kietaviškių gausa“ administraciniame pastate, rekonstruotose patalpose. Nuo 1993 m. mokyklos vadove paskirta direktorė Elena Janavičienė sėkmingai vadovo mokyklai beveik 27 metus. Daug pastangų, energijos, meilės mokyklai bei kiekvienam darbuotojui ir mokiniui atidavė direktorė, puoselėdama žmogiškąsias vertybes ir gimtojo krašto tradicijas, burdama darnų kolektyvą, kad kiekvienam mokiniui, mokytojui ir darbuotojui mokykloje būtų gera ir saugu. Prireikė kiekvieno, esančio mokykloje, meilės ir darbo, kad supanti aplinka ir pastatas po rekonstrukcijos būtų toks, kokį jį matome šiandien: estetiškas, tvarkingas, maloniai nuteikiantis kiekvieną atvykstantį, sušildantis mokinių darbais ir šypsenomis. Tai ne tik pastatas, nes jis iškalbingai byloja apie čia esančią bendruo­menę, o kraštotyros muziejus pasakoja mo­kyklos istoriją.
Nuo 2020 m. rugsėjo 1-osios dienos Kietaviškių pagrindinė mokykla tampa progimnazija, kuriai nuo 2020 m. vasario 1 d. vadovauja direktorė Ramunė Matonienė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Beata Jocaitytė Bildziukienė. Šiandien progimnazijoje mokosi 146 ugdytiniai: 17 ikimokyklinio ugdymo grupės vaikų, 17 – priešmokyklinio, 52 1–4 klasių mokiniai, ir 60 – 5–8 klasių. Mokinių ugdymusi rūpinasi 26 pedagoginiai darbuotojai, 20 aptarnaujančio personalo darbuotojų nuo­­širdžiai atlieka savo pareigas, prižiūrėdami mokyklą, atliepdami mokykloje esančių poreikius. Šiuo metu čia įgyvendinamos ikimokyklinio ugdymo, priešmokyklinio ugdymo, pradinio ugdymo ir pagrindinio ugdymo I dalies programos. Mokykla tęsia pasirinktą etninės kultūros ugdymo kryptį: etninė kultūra dėstoma kaip pasirenkamasis dalykas, veikia etnokultūros centras, kraštotyros muziejus. Mokiniai lanko keramikos būrelį „Molinukas“, „Muziejaus amatai“, vokalinį ansamblį, įvairius sporto, meno terapijos, loginio mąstymo būrelius, informacinių technologijų ir kitus neformaliojo švietimo užsiėmimus, neatsilikdami nuo laikmečio mokosi technologinės kūrybos anglų kalba. Mokykloje įrengti informacinių technologijų, technologijų kabinetai, mokomosios dirbtuvės, sporto salė, veikia biblioteka-skaitykla, kraštotyros muziejus, Senųjų amatų dirbtuvės, valgykla, įrengtas sporto aikštynas, lauko klasė, mažieji džiaugiasi Kietaviškių bendruomenės įrengta žaidimų aikštele. Mokyklos bendruomenė aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose, organizuo­ja pradinių klasių mokinių vasaros poilsį.
1981 m. mokykloje įkurtas kraštotyros muziejus, kurio iniciatorė ir vadovė – nuo 1965 m. matematiką dėsčiusi mokytoja Danutė Gricevičiūtė-Gudelienė. Tai ilgiausiai Kietaviškių mokykloje dirbusi mokytoja – net 55 metus. Ji skiepijo meilę gimtajam kraštui, skatino pažinti savo krašto istoriją, rinkti vertingiausius Kietaviškių apylinkių eksponatus. Daug vertingos medžiagos surinkę kraštotyrininkai, kurie ne vienerius metus pelnę prizines vietas įvairiuose konkursuose. Ir šiandien į mokytojų parengtas kraštotyros muziejaus edukacines programas atvyksta svečių iš savivaldybės, šalies mokyklų.
Kietaviškių progimnazija – tai nuolat kintanti, naujovių ieškanti ir jas taikanti mokykla. Didelis dėmesys skiriamas ugdymo kokybei bei asmenybės augimui, mokymuisi vieniems iš kitų, naujovių taikymui.

O ką apie savo mokyklą sako čia besimokantys ar mokęsi mokiniai, buvę ir dabartiniai mokytojai, vadovai?

Kietaviškių mokykloje mokytojų dirba nedaug, bet jie patys geriausi ir nuostabiausi. Mokykloje vyksta gražūs renginiai, minime įvairias tradicines, progines šventes. Vykstame į ekskursijas, aplankome įžymias, gražias, istorines vietas.
Aš džiaugiuosi, kad Kietaviškių mokykla mane priėmė tokį, koks esu, ir mielai mokausi. Linkiu savo mokyklai daug ilgų, gražių, nuostabių metų!

Donatas Vyšniauskas, 6 kl.

Kietaviškių progimnazija. Mano nauja mokykla. Man Kietaviškių progimnazija tikrai labai patinka! Visos mokytojos ir mokytojai tokie malonūs. Džiaugiuosi, kad patekau į šią mokyklą. Kietaviškių progimnazijoje jaučiuosi saugi ir gerbiama. Mokytojai gerai aiškina, Direktorė labai maloni ir maistas mokykloje labai skanus!
Linkiu mokyklai daug naujų mokinių, daugiau pirmūnų, daugiau laimės, ir kad Kietaviškių progimnaziją žinotų beveik visa Lietuva!

Greta Startaitė, 6 kl.

Man ši mokykla atrodo išskirtinė. Ji ne tik, kad šimtametė, bet ir pasižymi savo jaukumu, paprastumu. Kartais nesinori net iš jos išeiti.
Mokydamasi šioje mokykloje jaučiuosi ypatingai, nes čia mokėsi kelios mano šeimos kartos. Mokyklą baigė senelis, čia mokėsi ir susipažino mano mama ir tėtis. Linkiu šiai mokyklai ir toliau gyvuoti dar daug metų!

Paulina Kirkilaitė, 6 kl.

Šią mokyklą lankau nuo trejų me­tų, kai peržengiau ikimokyklinės grupės slenkstį. Prisimenu žaislus, draugus, mylimas auklėtojas. Dvejus metus lankiau priešmokyklinę grupę. Niekad nepamiršiu savo pirmosios mokytojos Daivos Markauskienės, kuri buvo rūpestinga, gera, džiaugdavosi, kad noriu išsitaisyti testus, skaitau daug knygų.
Kietaviškių  mokykloje mokėsi mano mama Ina, tetos Erika ir Evelina, daug metų mokyklos direktore dirbo mano močiutė Elena.
Linkiu, kad mokykla gyvuotų dar daug daug metų.

Auksė Žigutytė, 6 kl.

Mes kas dieną daug išmokstam,
Skaitom, rašom ir skaičiuojam.
Nors ir mūsų čia mažai –
Mes visi geri draugai!

Čia visi kaip didelė šeima, 
Mokytojos visada šalia!
Ši nuostabi vieta –
Tai Kietaviškių mokykla! 

Aistis Cibulskas, 7 kl.

Ši mokykla man patinka, nes visi mokiniai labai draugiški, padeda vieni kitiems. Gyvenu netoliese, tad noriu garsinti šią mokyklą. Aš didžiuojuosi, kad čia mokausi. Tokių mokyklų kaip mūsų – reta, mažai Lietuvoje. Yra griežtų mokytojų, bet visi mokytojai išmoko vienodai gerai. Tikiuosi, kad mūsų mokykla gyvuos amžinai. Mano klasė yra gera ir draugiška.
Palinkėsiu savo mokyklai išlikti dar daug daug metų!

Laurynas Baranauskas, 7 kl.

Mūsų mokykla nedidelė, bet labai jauki. Turi didelį stadioną, lauko klasę ir žaidimų aikštelę, kurioje smagu praleisti pertraukas. Mūsų mokykla garsėja tuo, kad ji yra labai autentiška ir puoselėja tautiškumą. Dėl to mokykloje mus moko senųjų amatų ir tautinių šokių. Mes džiaugiamės turėdami galimybę susipažinti su senosiomis tradicijomis. 

Ermeta Aleknavičiūtė, 8 kl.

Galbūt kažkam ji pasirodys kaip paprasčiausia progimnazija, bet mums – mokiniams, mokytojams, darbuotojams – ji yra ypatinga.
Ypatinga savo gamta, patalpomis, dorais žmonėmis, nuoširdžiais mokiniais. Šios progimnazijos mo­kytojai taip pat yra išskirtiniai! Jie išsiskiria savo draugiškumu, mokymo būdais, nuoširdumu, kantrybe, meile… Mokyklos aplinka taip pat yra labai graži!
Esu dėkinga už visus metus, praleistus kartu su geriausiais klasės draugais šioje mokykloje, už jaukią aplinką.
Gerbkime ir saugokime savo mo­kyklą! Su šimtmečiu, mano mokykla!

Adriana Tamošaitytė, 8 kl.

Yra viena tokia graži ir jauki mokykla – Kietaviškių progimnazija. Nors jai jau 100 metų, ji nenustoja džiuginti besimokančių mokinių gerais rezultatais, aktyviu dalyvavimu įvairiose olimpiadose ar konkursuo­se. Šioje mokykloje mokytojai tave išklausys, padės sunkioje situacijoje, apsaugos, patars. Čia tu gali jaustis saugiai. Visada būsi išklausytas, paguostas, nuramintas.

Aurita Jusevičiūtė, 8 kl.

Šioje  mokykloje pritampa ir jaučiasi saugus kiekvienas mokinys. Mokykla yra nedidelė. Tad joje labai jauku ir malonu mokytis bei  praleisti linksmas pertraukas su draugais.
Džiaugiuosi, kad galiu eiti į šią mokyklą. Tai yra mano mokykla! Su gimtadieniu!

Austėja Nedzveckaitė, 8 kl.

Mokykla turi būti gyvenimas. Žinių pasaulio labirinte mokytojas išlieka niekuo nepakeičiamu vedliu savo mokiniams. Būtent tokie ir yra mano mokytojai. Jie tarsi tapo mano antraisiais tėvais, mano ramsčiu. Ugdyti – reiškia kurti. Štai tokie yra mano mokytojai. Neapsakomai didžiuojuosi savo mokykla. Myliu ją ir savo mokytojus, draugus, mokyklos turtą ir jos gilią įsišaknijusią istoriją.
Todėl noriu pasveikinti savo mokyklą su 100-mečiu ir linkiu jai ilgai išlikti. Dar ne kartą minėti 100 metų sukaktį ir kad ją prisimintų ne viena jaunų žmonių karta.

Kristupas Baltrušaitis, 8 kl.

Kiekvieną rytą į mokyklą skubu su šypsena veide, nes manęs laukia smalsios ir žingeidžios akys, kurios nori suprasti, pažinti, išbandyti, patirti. Su mokiniais kiekviena diena pilna netikėtumų, atradimų, iš­gyvenimų, pažinimo džiaugsmo ir gyvenimiškų pamokų. Mokykloje visi kartu mokomės, kartu kuriame ir kartu augame. Vertinkime ir branginkime tai, kad švęsdami Kietaviškių mokyklos 100-metį, turime gražią, šiltą, jaukią, draugišką, mokyklos bendruomenės širdžių šiluma ir nuoširdžiu darbu, kūrybiškumu ir aktyvia veikla puoselėjamą mokyklą. „Gyvenimo grožis priklauso nuo to, kokie laimingi yra kiti dėl to, kad mes esame“. Džiaugiuosi, kad esu šios mažos kaimo mokyklos mokytoja. Ir drąsiai galiu pasakyti: „Aš myliu savo mokyklą!“

Mokytoja Gražina Žalienė

Kaip greitai bėga laikas…
Atrodo, pati neseniai buvau mokinė, mokiausi Kietaviškių mo­kykloje nuo 5 klasės, baigiau ją. Vėliau studijos aukštojoje mokykloje ir darbo pradžia savoje mokykloje, tik kitame pastate (kur dabar yra kultūros namai ir biblioteka). Buvau jauna, be patirties kūno kultūros mokytoja, tačiau puikiai sutariau su mokiniais, nors jie jaunesni buvo tik 5–6 metais. Sporto salės nebuvo, tad teko sportuoti koridoriuje, kuriame kabėjo daug stendų su stiklais, aplinkui buvo klasės, kuriose vyko pamokos, mokiniai rašė kontrolinius darbus, dainavo dainas, o mes sugebėjome netrukdyti, netriukšmauti ir sportuoti.
Kadangi mokykloje nebuvo valgyklos, o buvo mokinių, gaunančių nemokamą maitinimą, tai budinčiam mokytojui reikėdavo paruošti daug sumuštinių, išvirti arbatos. Žinoma, padėjo ir kitos mokytojos. Tuomet visi draugiškai valgydavo pietus.
Vėliau mokykla persikėlė į kitas patalpas, kurioje jau yra sporto salė, žaidimų aikštelė, stadionas, valgykla, daug kabinetų ir t. t. Dauguma mokinių visada labai mėgo ir mėgsta sportuoti, dalyvavo ir dalyvauja įvairiose varžybose. Buvo nemažai pergalių, bet patyrėme ir pralaimėjimų – juk sporte būna visaip.
Džiaugiuosi, kad dirbu šioje mokykloje, kurioje jauku, saugu, gera. Linkiu mokyklai kantrių mokytojų, gerų mokinių, gyvuoti dar daug daug metų.

Mokytoja Aušra Taparauskienė

Bėgant metams supranti, koks puikus, bet kartu negailestingas tas laikas… Nešasi nusineša metus ir tik nuo tavęs paties priklauso, kokius prisiminimus išsaugosi, pasiliksi širdyje nešiotis, – daugiau gerų ar slegiančių.
Nuo pat mažumės stengiuos pasilikti tuos, kurie pakelia ūpą gyventi ir džiaugtis, kurie ateičiai suteikia optimizmo, įkvepia nepasiduoti išbandymams.
Imi suvokti, kad tai neatsiranda iš niekur, kad dar augant saugi, nuo­širdi, meilės, šilumos ir rūpesčio skli­dina aplinka išugdo pasitikėjimo savimi jausmą, o svarbiausia – neleidžia prarasti žmogiškųjų vertybių suvokimo.
Labai džiaugiuos, kad užaugau, mokiausi būtent Kietaviškių pagrindinėje mokykloje. Ir ne todėl, kad dar būdama darželyje galėdavau nubėgti pas kitapus kelio mokytojaujančią mamą. Kartu su prieš rugsėjį dažais ir naujais vadovėliais kvepiančiomis mažytėmis klasėmis, rudenį pašalusiais, bet neįsivaizduojamo skonio obuoliais viliojančiu sodu, ar liepų pavėsiu, kurio glėby buvo atskleista tiek daug mažų mergaitiškų paslapčių, ši mokykla buvo ir antri namai, kuriuose gavome daugiau nei tik žinias. Jomis drąsiai galėjome didžiuotis miestų vidurinėse, pro­fesinėse, aukšosiose mokyklose. Tačiau šioje mokykloje išmokome meilės ir tarpusavio supratimo, atjautos ir dar kažko, ką žodžiais sunku aprašyti, bet kas lydi tave visą gyvenimą ir ką gali vadinti pagrindu, nuo kurio atsispiri užklupus sunkumams.
Labai džiaugiuos, kad mano vaikai taip pat čia mokosi. Dar labiau džiaugiuos, kad čia jie rado tuos pačius antruosius namus, kuriuos prieš beveik 25-erius metus palikau aš. Išgražėjusi, pasikeitusi, technologiškai išmani, išdidžiu progimnazijos vardu pavadinta dabartinė mūsų mokykla, tačiau nepraradusi sa­vo bendruomenės stiprybės, sa­vo puose­lė­jamų iš kartos į kartą perduodamų vertybių. Didžiąja dalimi pasikeitęs mokytojų kolektyvas garsina Kietaviškes visoje savivaldybėje ir už jos ribų naujomis idėjomis ir projektais, tačiau tęsia ir anksčiau dirbusių pedagogų darbus, toliau kursto tą patį žinių, meilės ir pagarbos, žmogiškumo židinį.
Sveikinu visą mokyklos bendruo­menę su garbingu 100-uoju Mo­kyklos Jubiliejumi! Aukite, klestėkite, džiuginkite savo pasiekimais ir niekada niekam neleiskite užgesinti visų mūsų, jau išėjusių ir esančių mokinių širdyse rusenančios rūpesčio, supratimo, nuoširdumo ugnelės!

Su pagarba Vida Binkulytė-Baranauskienė,
buvusi mokinė, mokyklos himno žodžių autorė

Mokykla – toks trumpas žodis, turintis tiek daug reikšmių.
Tai pagarba, atsakomybė, kūrybiškumas,
Vaikų šurmulys, darbštumas, aktyvumas,
Tėvynės meilė, tautiškumas ir pilietiškumas,
Darbinga aplinka, etnokultūra,
Šilta, jauki atmosfera.

Mokykla, mokytojai, mokiniai –
Tariu šiuos žodžius nuoširdžiai
Ir stipriai daužosi širdis,
Perskaičius jūsų visų žodžius, mintis.
Gražiausių žodžių šitiek man paskyrėt,
Tikiu, kad visa tai patyrėt
Būdami drauge, šalia.

Kaip gerai, kad jus gyvenimo kely aš sutikau
Ir taurę sklidiną Meilės, Tikėjimo, Vilties nešiau.
Kantriai ragavome iš jos mes po truputį
Ramybę, Išmintį, Kantrybę ir Viltis,
Visi svajojome mes išmintingais būti,
Savo žinias, džiaugsmus su šypsena dalinti,
Mokiniui savus sparnus auginti…

Prisiminimai
Kaip gražus sapnas –
Viskas greit praėjo…
Rugsėjai kardeliais ir rožėmis žydėjo.
Palangėse jurginų žiedai sviro,
Vaikų šurmulys ir juokas gaivino ir svaigino.

Elena Janavičienė, buvusi direktorė

Laikrodis tiksi, ir laikas mo­kykloje metus skaičiuoja… Skaičiuo­ja užrašytomis formulėmis, atliktais bandymais, istorijos datomis, vandenynų gelmėmis. Skaičiuoja nuveiktais darbais, ugdymosi pasiekimais, parašytais rašiniais, išmoktais eilėraščiais, sudainuotomis dainomis, nutapytais piešiniais, ištartais ir nutylėtais žodžiais… Žmonėmis skaičiuoja. Buvusiais ir esamais mokiniais, mokytojais, darbuotojais, vadovais. Kiekvienas darbas – atliktas su meile. Kiekvienas žodis – tartas iš širdies, išjaustas, pasvertas. O! Kokia šviesa iš čia sklinda, kokios spalvos liejasi!..
Šiandien, nuolatinių pokyčių epochoje, mokykla turi suteikti ne tik žinių, bet ir ugdyti gebančias mokytis, iniciatyvias, pilietiškas, atviras, kūrybingas asmenybes. Šiuolaikinės mokyklos pagrindas yra motyvuoti ir profesionalūs mokytojai. Todėl be galo džiaugiuo­si, kad Kietaviškių progimnazija yra ne tik šiuolaikiška, tačiau ir išskirtinė savo maža bendruomene, turinčia tvirtas pamatines vertybes, kurios skiepijamos mokiniams, joje nuoširdžiai savo darbą atliekančiais žmonėmis, po vienu stogu vykdomomis keturiomis programomis, kur vaikas nuo mažų dienų pradeda savo didelį kelią į mokyklą, kelią į pasaulį. Puoselėkime, saugokime ir džiuokimės savo mokykla, būkime verti jos!

Progimnazijos direktorė Ramunė Matonienė

Straipsnyje panaudota mokytojos Danutės Gudelienės parengta medžiaga