Kas išgelbėjo jauną inžinierių elektriką nuo darbo Archangelske arba kodėl per keturias dešimtis darbo metų Antanas Algis Adomaitis nepakilo karjeros laiptais

Antanas Algimantas Adomaitis

Virginija Šimkūnienė

Antanas Algimantas Adomaitis buvo 17-niolikos metų, kai tuo­metiniame Žalvarnių kaime prasidėjo Lietuvos elektrinės ­statybos. Kaip tapęs inžinieriumi-elektriku, jis atvyko į Elektrėnus, kodėl nesiekė karjeros ir dėl kokių priežasčių neieškojo darbo kitur – viską rasite šiame straipsnyje, kuris pagrįstas Algimanto nuomone bei prisiminimais.

Gimė Šilalės rajone, augo girininko šeimoje
Ona ir Julius Adomaičiai gyveno Šilalės rajono Tenenių kaime. Šio kaimo pavadinimas kilęs nuo pro jį tekančio upelio – Tenenys. Tuo pačiu vardu vadinosi ir miškas, kuriame šeimininkavo Julius Adomaitis. Jis buvo baigęs Alytaus miškų technikumą, mylėjo gamtą, miškus. Tačiau jo vyriausiasis sūnus Algimantas, kurį visi šaukdavo Algiu, nuo jaunystės domėjosi technika, elektra. Algis augo su dviem pametinukėmis seserimis – Gražina ir Laimute. Gerokai vėliau gimė brolis Vaidotas.
A. A. Adomaitis prisimena­ pokario laikus, kai jo tėtis pažinojo­ vietinius žmones, išėjusius į mišką partizanauti. Algimantas papasakojo vieną situaciją, kai jo tėtis buvo atsidūręs per plauką nuo mirties.
„Ankstų rytą į mūsų sodybą užsuko partizanai – su arkliais, karvėmis, savo buities daiktais. Pasisvečiavę girininkijoje jie patraukė į mišką. Po gerų trijų valandų atvyko „stribai”, kurie liepė tėčiui sėsti į vežimą ir rodyti, kur nukeliavo partizanai. Buvo rasota žolė, todėl gerai matėsi partizanų vežimų paliktos brydės. Laimei, pradėjo lyti, pėdsakai ėmė nykti. Kai ,,stribai” su tėčiu priešakyje atsidūrė miško keliukų sankryžoje, tėtis parodė į kairę, o partizanai, kaip vėliau paaiškėjo, pasuko į dešinę. Jei būtų pasivyta, būtų kilęs susišaudymas, tėtis pirmas būtų žuvęs“, – prisimena vieną vaikystės epizodą Algis.
Algis buvo šešerių, kai iš Bar­sukynės, kur stovėjo girininkija, šei­ma išvyko į Šiaulių rajone esantį Verbūnų kaimą. Tuomet girininkus dažnai perkeldavo dirbti į kitą vietą. Taip A. A. Adomaičio tėtis tapo Verbūnų girininku, vadovavo dviem dešimtims eigulių, tvarkė bei prižiūrėjo Gruzdžių ir Kuršėnų miškus. Mama šeimininkavo na­muose, augino vaikus ir rūpinosi gyvuliais. Verbūnuose buvo likę grafo Naryškino dvaro griuvėsiai, tai juo­se Adomaičių šeima laikė gyvulius. Kaip atsimena A. A. Adomaitis, mama buvo gera kulinarė, pagamindavo skanius sūrius. Ne tik juos, bet ir grietinę, ir sviestą veždavo į Šiaulių turgų.
Kadangi šeima gyveno ūkiškai, dar jaunystėje Algis išmoko šienauti, dirbti kitus ūkio darbus. Septynmetę mokyklą jis baigė Verbūnuose. Toliau mokytis jį tėvai nutarė leisti į Šiaulius.

Mokėsi Šiauliuose, gyveno pas pažįstamus
Aštuntos klasės duris A. A. Adomaitis pravėrė Šiauliuose, antroje miesto vidurinėje. Tuomet ji buvo ­vadinama Felikso Žemaičio vardu. Pas pažįstamus Algiui teko gyventi ne vienam, nes po kurio laiko čia apsigyveno seserys – Gražina ir Laimutė.

This slideshow requires JavaScript.

Jau besimokydamas vidurinėje Algis rimtai ėmė domėtis mechanizmais ir mechanika. Kai tėtis nusipirko automobilį „Moskvič“, Algis jį remontavo, pats vairavo, nors dar neturėjo vairuotojo pažymėjimo. „Beje, mano mama teises išsilaikė anksčiau už tėtį ir puikiai vairavo, gal net geriau už tėtį“, – atsimena Algis.
„Kai  baigiau vidurinę, buvo Chruščiovo laikai, trūko darbo rankų, išsilavinusių žmonių. Po mokyklos baigimo visiems įteikdavo siuntimus įsidarbinti, kur pageidauji. Buvau ­nutaręs stoti mokytis į Kauno politechnikos institutą (KPI). Po stojamųjų egzaminų mane pasikvietė rektorius Kazimieras Baršauskas. Kaip tik tuomet Šiauliuose atsidarė KPI filialas ir reikėjo studentų. Aš buvau pasiųstas dirbti į Šiaulių ­elektros tinklus. Dienomis dirbau, vakarais mokiausi. Tikrai nebuvo lengva“, – pirmuosius darbo metus prisimena pašnekovas.

Aukštos įtampos brigados mokinys gaudavo 600 rublių 
Besimokančiam dabartiniam energetikui veteranui buvo patikėta dirbti mokiniu aukštos įtampos brigadoje. Kai buvo perskaičiuojami atlyginimai, po 1960 metų pinigų reformos, iš jo 600 rublių uždarbio liko tik 60. Po gero pusmečio Algis tapo elektromonteriu. Jis su kitais darbuotojais tikrindavo aukštos įtampos linijas. Tuomet atramos buvo medinės, į jas darbuotojai lipdavo geležinėmis nagėmis. Dažniausiai tekdavo pakeisti izoliatorių – užkabinus su gerve atitempti laidus, gervę atpalaiduoti ir pakeisti izoliatorių. 110 kilovoltų linijoje būdavo 6 izoliatoriai, o 330 kW turėjo net 18 izoliatorių. Algis prisimena vieną mokinį, kuris bijojo aukščio, nelipo į stulpus, tai ir darbą  jam teko keisti. 
Šiauliuose A. A. Adomaitis taip darbavosi 1,5 metų. Tekdavo vykti į Akmenę, Mažeikius ir kitur. Keliaudavo brigada sunkvežimiu su būda, joje  5-7 žmonės.
Dar vienas įdomus ir sunkus darbas tais laikais būdavo, kai tekdavo pakeisti supuvusias medines atramas. Jas keisdavo betoniniu stulpeliu. Medinę atramą tekdavo atkasti beveik iki 2 metrų gylio. Anksčiau buvo šaltos žiemos, kai įšalas siek­davo 1,5 metro. Tai atkasant atramą žiemą reikėdavo naudoti ne tik kastuvus, bet ir laužtuvus.
Pasak A. A. Adomaičio, jaunus vyrus, tokius kaip jis, darbovietė siųsdavo ir kloti kabelių – atkasti, o paklojus juos vėl užkasti.
„Manęs labai toli nesiųsdavo dirbti, nes žinojo, kad po darbo turiu eiti mokytis“, – sakė A. A. Adomaitis. Jis prisimena, kad išvažiavę į darbą vyrai neretai sugalvodavo pabaliavoti. „Viename tokiame baliuje vyrai susimušė, tik neatsimenu dėl ko. Tuo­met Šiaulių elektros tinklų vyr. inžinierius buvo Algis Viktoras Mekas (vėliau ilgus metus dirbęs Elektrėnų elektrinės vyriausiuoju inžinieriumi – autorės pastaba). Dėl muštynių niekas nebuvo atleistas iš darbo, bet įvyko draugiškas teismas. Atsimenu vieno vyro argumentą. Jis pasakė, jog žmogus ne stiklinė – nesimato, kiek įpilti. Taip viskas ir baigėsi“, – prisimena vyras.

Iš Šiaulių – į Kauną , po Kauno laukė Rusijos šiaurė
Mokslai, ypač matematika, chemija, Šiauliuose A. A. Adomaičiui sekėsi gerai. Tėvai nuomavo jam butą, kad toliau galėtų mokytis Kauno ­politechnikos institute. Elektrotechnikos fakultete mokslus jaunas vy­ras krimto 4,5 metų. Čia studijos buvo sudėtingesnės. Labiausiai pašnekovas atsimena matematikos dėstytoją Joną Matulionį, kurį studentai vadino „kirviu“. Viename kurse matematikos egzamino neišlaikė pusė grupės. Jie tuomet atėjo į Algimanto grupę tęsti mokslų. Po studijų, tapęs inžinieriumi-elektriku, būtų išsiųstas į Archangelską, nes tuomet būdavo sąjunginis inžinierių skirstymas. Nuo darbo tolimoje šiaurėje jį išgelbėjo Pranas Noreika, atvykęs iš Elektrėnų. Jau tada sparčiai statėsi elektrinė, kuriai reikėjo specialistų. P. Noreika atvykęs paprašė rektoriaus Kazimiero Baršausko skirti jam 7-8 inžinierius. Elektrinės vadovo žodis buvo svarbus. Netrukus Algis su keliais bendramoksliais atvyko į Elektrėnus.

Pirmos pareigos, pirmas būstas
A. A. Adomaičiui atvykus į Elektrėnus, jis buvo paskirtas blokinio pulto budinčiu elektriku. Pasak jauno specialisto, elektrinėje jau buvo paleisti 4 blokai. Jis pats dalyvavo penktojo bloko paleidime. „Man teko dirbti pamainomis ir reguliuoti reaktyvinį galingumą, užtikrinti, kad blokas neprarastų elektros saviems reikalams bei sinchronizuoti bloką su sistema jam atsijungus. Reikėjo reaktyvinės energijos pagalba palaikyti įtampą sistemoje“, – taip savo kasdieninį darbą prisimena vyras.
Įdarbintas elektrinėje, A. A. Adomaitis gavo ir kur gyventi. Tiesa, pirmą naktį nakvojo senajame pašte, paskui gyveno kultūros centro II aukšte (dabar ten choro kabinetas). Patalpoje stovėjo 5-6 lovos. Čia jis gyveno su buvusiais bendramoks­liais. Buvo statomi daugiabučiai, tad po pusės metų A. A. Adomaitis persikėlė į Draugystės gatvės 12-ąjį namą. Trijų kambarių bute po vieną kambarį turėjo vedęs darbuotojas, vienas žadantis kurti šeimą ir mūsų pašnekovas. 1968 metais Algis vedė savo išrinktąją Ireną, tad po kamba­rį turėjo kiekviena jauna šeima.
A. A. Adomaičio sutuoktinė Irena Batarūnaitė – kaunietė. Ji – metais jaunesnė už vyrą, studijavo mediciną. Kai baigė studijas ir tapo pediatre, gavo paskyrimą į Krekenavą, Panevėžio rajone. Kadangi Algis ir Irena buvo susituokę, vyko pas Sveikatos ministrą prašyti, kad Ireną skirtų arčiau sutuoktinio. Taip jaunoji I. Adomaitienė pradėjo dirbti Trakų rajone, Vievyje. Po poros metų jai atsirado darbo vieta ir Elektrėnuose, kur gydytoja dirbo iki 2015 metų.

Karjerai trukdė vienas niuansas
Antanas Algimantas Adomaitis elektrikų pamainos viršininku dirbo apie 18 metų. Darbas buvo pamaininis, įtemptas. Žmona dirbo ne tik poliklinikoje, bet naktimis budėdavo ir ligoninėje. Jie pakaitomis su vyru augino savo tris dukras, rūpinosi jų priežiūra.
Algis prisimena, kad kai žmona Irena ėmė lauktis pirmagimės, jis nuėjo pas elektrinės direktorių prašyti erdvesnio būsto. Dviem šeimoms – Adomaičių ir Vaičiūnų buvo skirtas butas Sodų gatvėje. Du kambariai priklausė Adomaičiams, vienas Vaičiūnams. Šios gatvės daugiabutyje Irena ir Algis užaugino tris dukras. Dabar jos gyvena atskirai, visos yra Lietuvoje.

Su tuometine elektrinės valdžia jis nelabai sutarė. Dėl to, kad nestojo į Komunistų partiją, Algiui karjeros galimybių nebeliko. Taip sako buvęs energetikas: „Aš komjaunuoliu buvau, kaip visi, bet į partiją nestojau. Tik Nepriklausomoje Lietuvoje vienas pirmųjų tapau konservatorių partijos nariu“.
Jam besidarbuojant Elektrė­nuose, Vilniuje buvo pastatyta TEC, reikėjo darbuotojų. Algis galėjo ten pereiti, bet pasirinko likti Lietuvos elektrinėje. Vilniuje, jo sutuoktinei Irenai, buvo sunku rasti darbo vietą. Be to, jie su žmona džiaugėsi, kad Elektrėnuose vaikams ir darželis, ir mokykla yra netoli. Mergaitės augo, visos lankė muzikos mokyk­lą, tik ­pasirinko skirtingus muzikos instrumentus. Neringa valdo smuiką, grojo Jurgio Gaižausko kapeloje „Galvė“. Giedrė pasirinko kontrabosą bei groj­o vietos simfoniniame orkestre, o Rūta muzikos mokykloje baigė pianino klasę. Tiesa, nei viena iš dukrų profesionalia muzikante netapo.

Išskirtinis skirstyklos projektas
Po beveik aštuoniolikos metų A. A. Adomaitis buvo paskirtas elektrinės skirstyklos meistru. Tuo metu elektrinėje, esančioje Kaliningrado srityje, įvyko avarija – lūžo centrifuguotos betoninės šinų tilto traversos ir šinų tiltas nukrito. „Ten, kur dirbau aš, ėjo 330 kilovoltų aukštos įtampos laidai. Mes patikrinome savo skirstyklą, pamatėme, kad ir pas mus panaši padėtis. Reikėjo remontuoti, keisti skirstyklą“, – atsimena pašnekovas. Tai buvo jau Nepriklausomos Lietuvos laiku. Energetikas su kitais vyko mokytis į Vokietiją, Švediją, Šveicariją. Specialistai sutarė, kad reikia įrenginius išmontuoti ir keisti naujais, modernesniais. Senosios skirstyklos projektą darė latviai iš Rygos TEP, bet naujovių jie nežinojo. Tad lietuviai mokytis į užsienį vežėsi ir latvius. „Mes vieninteliai pritaikėme kietas šinas – ant izoliatorių tvirtinosi vamzdžiai. Taip pat panaudojome žirklinius skyriklius. Juos nusižiūrėjome Švedijoje. Įsigijome jungtuvus eledujinius – juose dujos, kuriose elektrinis lankas labai staigiai gęsta lauko temperatūroje. Visas skirstyklos atnaujinimas truko 4 metus. Tiek elektrinės vyr. inžinieriui A. V. Mekui, tiek direktoriui P. Noreikai patiko senoji skirstykla, bet jie buvo įtikinti, kad nereikia rezervinės šinų sistemos – galima turėti 1 rezervinę jungtuvo fazę. Jungtuvas atsijungia, kai įvyksta gedimas“, – pasakoja energetikas.
Skirstykla yra viena didžiausių Lietuvoje, net ir dabar specialis­tams jos projektas kelia pasigėrė­jimą. Griaunant elektrinės blo­kus, skirstykla ir toliau lieka reikalinga.

Vietoje darbo aukštumų pasirinko dainuoti
1965 metais Elektrėnuose buvo įkurtas vyrų choras. Ten dainavo apie 60 vyrų – daugiausia elektrinės darbuotojų. Jam vadovavo dzūkas Julius Jurgaitis. Jis buvo ir pirmasis Elektrėnų kultūros namų direktorius.
„Supratęs, kad karjerai kelias užda­rytas, pasirinkau dalyvauti kultūri­nėje veikloje. Tai yra tam tikras gyvenimo būdas – sveikas siekimas atitrūkti nuo kasdienybės rutinos, darbų, rūpesčių bei įtampos. Tai yra įdomi žmonių tarpusavio bendravimo forma, dvasinė šviesa, kuri reikalinga kiekvienam, kas mąsto apie gyvenimo prasmę. Be dvasinių vertybių gyvenimas netenka prasmės. Žmogus visiškai laisvas yra tada, kai išsivaduoja iš materialinių vertybių kaupimo, kai mintis, protą, sugebėjimus nukreipia kūrybiniam tikslui, gėriui, grožiui, šviesai. Kas, jei ne daina, ­muzika, šokis, tautinių tradicijų iš­laikymas, per ilgus okupacijos gniaužtų dešimtmečius mums leido išsaugoti ir išlaisvinti tautinį savitumą“, – teigia pašnekovas.
Chorui 1981 metais suteiktas vardas – „Energetikas“. A. A. Adomaitis ilgus metus buvo šio choro tarybos pirmininkas. Su juo jis aplan­kė daug šalių. Tuo metu elektrinėje buvo kapela, vyrų ir moterų chorai, šokių kolektyvas. Elektrinės direktorius P. Noreika kviesdavosi į Elektrėnus kitų šalių elektrinių saviveiklininkus. Paskui leisdavo ir saviškiams vykti į svečius. Viena įdomiausių ir įsimintiniausių kelionių – į Ukrainą, kai buvo keliaujama į Burštyno elektrinę, prie Karpatų. „Energetikams, apie 120 žmonių, buvo užsakyti iš Vilniaus du lėktuvai. Skridome į Lvivą, paskui autobusu vykome iki vietos. Tuo­met daugeliui buvo nuostaba, kaip be Maskvos leidimo Lietuvos energetikai taip skraido. Kritikuodamas šią kelionę, apie ją savo straipsnyje rašė „Izvestijų“ laikraščio korespondentas“, – sakė A. A. Adomaitis.
Kiekvienais metais elektrinės saviveiklininkai vykdavo į koncertines keliones. Pradžioje po TSRS elektrines, o Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, vyko į Švedijos Gotlando salą, Daniją, Norvegiją, Vokietiją, Suomiją ir kitas valstybes. Nuo tada A. A. Adomaitis labai pamėgo ke­liones. Jomis džiaugiasi ir dabar.

Garbingoje vietoje – nuotrauka su Dalia Grybauskaite
Algimantas Lietuvos elek­trinėje dirbo ir pasiekęs pensinį amžių, iki 2010 metų. Dabar jis priklauso Lietuvos energetikos veteranų klubui, vadovauja Elektrėnų energetikos veteranų draugijai. Nors draugijos narių sąraše yra 95 pa­vardės, aktyvių narių, pasak pašnekovo, yra kelios dešimtys.

Savo darbo kambaryje, garbingoje vietoje, veteranas laiko nuotrauką su Prezidente Dalia Grybauskaite,­ kurioje įsiamžino po apdovanoji­mo, kai jam buvo padėkota už aktyvią veiklą Sausio 13-ąją.
„Aš buvau aktyvus sąjūdietis, buvau išrink­tas į Trakų savivaldybės Elek­trėnų tarybą. Kai išgirdome apie užimtą TV bokštą, su Aleksandru Klumbiu rinkome žmones gynybai, budėjimams. Dirbau organizacinį dar­bą, prie bokšto pats nebuvau“, – apie savo darbą kukliai pasakoja vyras. 
Dabar Algimantas toliau gyvena aktyviai. Jis mėgaujasi kelionėmis, džiaugiasi septyniais anūkais. Ir toliau dainuoja. Tik dabar jis yra Elektrėnų bažnyčios bažnytinio choro „Salve“ narys. Su choru kasmet vyksta į atlaidus vis skirtinguo­se šalies miestuose ar miesteliuose.
„Esu laimingas, kad galiu džiaugtis sveikata, kelionėmis ir daina. Dai­navau dar studentiškais metais, vėliau vyrų chore „Energetikas“, dabar dainuoju su „Salve“. Elektrėnai tapo mano namais, giedojome bažnyčioje per iškilmes, skirtas miesto 65-mečiui ir savivaldybės 25-mečiui. Ši veikla mane skatina jaustis reikalingu, džiaugiuosi, sulaukęs laimingo, solidaus amžiaus“, – sako gruodį 83 metų sukaktį pažymėsiantis ­energetikos veteranas.

Autorės ir asmeninio archyvo nuotr.