Virginija Jacinavičiūtė
Poetas Rimvydas Stankevičius į gimtąjį miestą grįžo su jau vienuoliktuoju poezijos rinkiniu „Kartais sninga juodai“. Rašytojas atviravo, kad šis sugrįžimas buvo kitoks – per kiek daugiau nei metus palaidojus tėtį, brolį ir mamą, jis jau nebegali sakyti, kad grįžo namo. Nes namai – tai ta vieta, kurioje laukia brangiausi žmonės. Liūdniausio gyvenimo etapo mintys ir išgyvenimai sudėti į naująją knygą. Joje ypatingai daug Elektrėnų ir biografinių kontekstų. Klausant poezijos ir prisiminimų valanda su poetu tiesiog praskriejo, o mes dalinamės jaukaus susitikimo apžvalga.
Žodžiai tampa prisiminimais
Elektrėniškiams poetą R. Stankevičių pristačiusi Metodikos ir išteklių skyriaus vedėja Vida Baranauskienė kalbėjo, jog visada smagu sulaukti savų žmonių, grįžusių namo, džiaugėsi draugišku ir artimu bendravimu su bibliotekos svečiu. Poetą džiugino gražus pristatymas, bet jis atviravo, kad žodis namai nudilgino širdį – gimtųjų namų nebėra, kai juose nelieka brangių žmonių.
Knygą „Kartais sninga juodai“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Rašytojas sako esantis ja patenkintas, pats sugalvojęs knygos viršelį, ant kurio pavaizduotos bebaigiančios gesti žarijos. Pavadinime užkoduotos dvi prasmės. „Sninga juodai – suprask – smarkiai, bet ir spalva čia turima omeny. Atspindi sunkiausius metus. Juodas sniegas – dideli pergyvenimai“, – viršelio prasmę pristatė rašytojas.
Pasak R. Stankevičiaus, naujoji knyga yra liūdna, nes į ją sudėti sunkiausių ir liūdniausių metų išgyvenimai. Poeziją žmonės mėgsta, nes ji turi ypatingą galią perteikti jausmus. Kaip kitaip poetas galėtų išgyventi netektis, jei ne kuriant poeziją, kur žodžiai virsta prisiminimais, o gimstančios eilės tarsi sielos terapija.
Poetas akcentavo, kad naujausia knyga tarsi duoklė Elektrėnams – joje ypatingai daug Elektrėnų, nes į juos vis tekdavo sugrįžti juodosiomis gyvenimo akimirkomis.
„Kai iškeliavo tėtis, atvažiavau pas mamą. Pagyvenau kartu, kad jai būtų šviesiau ir stipriau. Pagyvenau gimtuosiuose namuose, turėjau progą vėl apeiti mėgstamiausias Elektrėnų vietas. Kai čia gyvenate, turbūt nepastebite, kaip Elektrėnai pasikeitę. Mano draugas ir poetas Aivaras Veiknys mane praveda ir papasakoja, kaip viskas buvo ir kaip pasikeitę“, – sakė R. Stankevičius.
Pasikeitę poetui ir gimtieji namai, kurie vaikystėje atrodė daug didesni.
„Kai mama sirgo, namuose pagyvenau vienas. Po daugel metų viskas tarsi taip pat, bet namai mažesni. Ir vonia, ir virtuvė atrodė didesnė, gal dėl to, kad pats mažas buvau. Tie daiktai… Pamatai ką nors iš savo vaikystės – graudulys širdį užgula. Paprasčiausi dalykai – šakutės, puodukai, kėdės. Visa tai buvo, o kur aš buvau?“ – dalinosi poetas.
Poetas pasakoja nenorėjęs, kad knyga būtų vien apie liūdesį, todėl eilėse išmeditavo visas vietas ir institucijas, kurios jį ugdė, dėl kurių tapo tuo, kuo yra. „Tai mokykla, Kietaviškių bažnyčia, kur ėjau Pirmosios Komunijos. Biblioteka, kuri buvo virš senojo pašto. Ten pirmą kartą atradau skaitymą ir knygas“, – pasakojo poetas.
Eilės
Knygos pristatymai traukia žmones, nes tai puiki proga gyvai pamatyti mylimus autorius, gyvai išgirsti skaitomą kūrybą. Klausytis R. Stankevičiaus – tikras malonumas poezijos mylėtojams. Jo neskubi skaitymo maniera, aiškios pauzės leidžia įsijausti į žodžius ir jų prasmę, o intonacijos perteikia nuotaiką ir ritmą. Poezijos popietę R. Stankevičius pradėjo eilėraščiu „1973-ieji“. Tai metai, kai poetas išvydo pasaulį. R. Stankevičiaus mama pasakojusi, kad sausio 7-ąją žaibavo, griaudėjo ir lijo. Rimvydas esą gimęs su žaibo kirčiu į žemę. Pribuvėja tuomet pasakiusi, kad garsus žmogus gimė. Nesvarbu, ar tai išties buvo pasakyta, ar mamos sugalvota, bet poetui tokia pradžios legenda labai tinka ir patinka.
Poetas pasakojo apie savo vaikystės dienas, leistas Šviesos g. soduose, kurie buvo vaikystės prerijos, kur vaikai karstėsi po medžius, žaidė gaudynių ir slėpynių, mergaitės pynė pienių vainikus.
Žvelgdamas į pirmoje eilėje sėdėjusį vaikystės draugą Andrių, poetas pasakojo: „Ko tik su juo nepridarėm vaikystėj. Su čiužiniais plaukėm į marių salą, Andriaus tėtis valtimi mus pasitiko. Nežinau, kaip Andrius, bet aš gavau lupti. Perskaitėm Tomą Sojerį. Pagalvojom, jei jiems galima, kodėl mums negalima pabėgti į salą ir gyventi laukinio gyvenimo, medžioti paukščių ir kepti jų ant laužo. Andrius buvo pilnas idėjų. Ačiū tau! Gal aš dėl to ir poetas, kad su tavimi draugavau. Buvai pilnas poezijos žaidimuose“, – dėkojo draugui R. Stankevičius.
Susirinkusieji išgirdo jautrų eilėraštį „Raktas nuo niekur“, kurį poetas parašė savo vaikystės namuose likęs vienas, kai tėtis ir brolis jau buvo išėję Anapilin, o mama gulėjo ligoninėje.
Raktas nuo niekur
Kai iš čia išėjai, pripažink, daugel metų bijojai pareiti –
Ne dėl to, kad baugintų tamsa ar tamsa apsimetę pavojai.
Tu tiesiog nenorėjai klausyt, ką it sąžinė kalba daiktai tau
Apie tai, kad čia tavo namai, o tu šito ligšiol nežinojai.
Apie saulę pro langus vidun ir varlių palaimingą kurkimą.
Apie laikrodžius, prisuktus nakčiai – kad rytą rytojui sukurtų.
Apie Vaikišką Dievą lig šiol virš tavosios tikrovės parimusį.
Apie murkiančią prieblandą, amžiams prakvipusią kmynais ir burtais…
Įeini – ir praauga tave ūgio atžymos blunkančioj staktoj,
Sukas švytinčios dulkės, ir regis – prieš mirksnį čia judesio būta…
Vis dar tinka – įslysta tavin ir skausmingai pasisuka raktas –
Ir nušniokščia kriokliais tie laikai, tie balsai, tos Kalėdų eglutės…
Šypsos akys iš nuotraukų, tarsi visai nevėluotum į šventę,
Lyg nebūtum išdavęs nei jų, nei už mirtį stipresnio laukimo –
Šio vienintelio tikro pasaulio, kur meilės ir kraujo sroventa…
Bet vis tiek – ko besiektų ranka –
Tik saviplaka, žodžiai ir rimai.
Dar vienas gilus ir paliečiantis eilėraštis – „Šiurpė“. Kaip aiškina Visuotinė enciklopedija, šiurpė yra baisaus, destruktyvaus turinio pasakojimas, kuris dažniausiai baigiasi mirtimi. Pasak poeto, tai lietuvių liaudies tautosakos dalis – baisūs vaikų pasakojimai siekiant išgąsdinti, pavyzdžiui, juodoji ranka. R. Stankevičiaus šiurpė kitokia. Tai neišgalvota, juoda ir žiauri akimirka, kurią Rimvydas su broliu išgyvena sėdėdami virtuvėje po tėčio mirties.
Eilėraštyje „Kietaviškių Švč. Trejybės Bažnyčia“ gražiai išreikštas poeto požiūris į Dievo namus, kuriuose lankydavosi vaikystėje.
Poetas pasakoja, kad šioje bažnyčioje įvyko daug mažų stebuklų, kurie padėjo tapti tuo, kuo jis yra šiandien. Anuomet bažnyčioje kunigavo Petras Valatka, Sibiro kankinys, nuostabus kunigas, kuris mylėjo vaikus. Poetui jis padėjo suprasti, kaip galima prisijaukinti bažnyčią. „Dabar sako Dievo reik bijot, o jis sakydavo Dievą reik mylėt. Jis prie vargonų nusivedė, leido pamint pedalus, pakėlė mane už pažastų link tabernakulio, klausdamas, ar noriu pamatyti, kur Dievulis gyvena? Ten gi toks nameliukas… Klausiu, ar Dievulis toks mažas. O kunigas sako: „Ne, Dievulis begalinis, bet neužima daug vietos, kaip šviesa ar meilė“. Koks gražus atsakymas. Man to atsakymo lig šiol užtenka“, – jaukiai pasakojo poetas. Kunigas leidęs ir klausykloje pasėdėti, bet mamai tai nepatiko. „Mama stovi už kunigo ir grūmoja, maždaug „Pareisi tu man namo“. Jai nesvarbu, kad kunigas leido, ji geriau žino už kunigą, kas galima, o kas ne“, – su šypsena pasakojo R. Stankevičius ir pridūrė, kad reikia išmokti bažnyčioje jaustis kaip namie, nes ten esi laukiamas.
Poetų draugystė
Į kovo 17-ąją vykusį knygos pristatymą elektrėniškiai atvyko išgirsti vieno poeto iš Elektrėnų, bet kaip sakoma patarlėje, vienu šūviu, pagavo du zuikius. R. Stankevičius paskaityti savo kūrybos pakvietė ir salėje sėdėjusį draugą, dar vieną talentingą poetą iš Elektrėnų Aivarą Veiknį.
R. Stankevičius sakė esantis dėkingas Aivarui, nes jie draugai ne tik gyvenime, bet ir poezijoje. „Vos parašę vienas kitam siunčiame eilėraščius ir iškart atsiliepiam. Ir kritikos vienas kitam pasakom, ir pagiriam. Didžiulė dovana turėti tokį draugą. Kai esi rašymo šiše, gali parašyti kokią nors nesąmonę ir jos nepastebėti. Žvilgsnis iš šalies labai gerai mato“, – su dėkingumu kalbėjo R. Stankevičius.
Gražių žodžių draugui negailėjo ir A. Veiknys: „Džiaugiuosi, kad esi mano gyvenime. Prieš 18 metų Rimvydas ištraukė mane iš statybų. Dirbom petys į petį žurnalistikoj. Gerai tą petį jausti, nes gyvenimas vis tiek yra sunkus. Tai nuolatinė kova. Turėti tokį draugą, su kuriuo ir pasijuokiam, ir pasitariam, gera“, – kalbėjo Aivaras. Jis paskaitė eilėraštį iš knygos „Mamuto medžioklė“ bei keletą eilėraščių iš ciklo apie Elektrėnų dambą.
Kai poetai pasakė viską, kas buvo svarbu, kalbėjo renginio dalyviai. Gražių žodžių paskyrė ir dovanėlę savo auklėtiniui įteikė pirmoji mokytoja Danutė Grigonienė, už mielą vizitą dėkojo V. Baranauskienė. Vėliau prie poeto išsirikiavo eilė, laukianti autografų. Knygą „Kartais sninga juodai“ turi ir Elektrėnų viešoji biblioteka, ją skaitytojai galės skolintis nuo balandžio vidurio.