Karina Panina: Kūryboje daug kalbu apie buvimą momente

Praėjusiais metais K. Paninos kolekcijos „Ne savo batuose“ pristatymas vyko legendinėje Teleloto studijoje

Deimantė Jančiūnaitė

Kartais imi ir pritrūksti žodžių apibūdinant savo pašnekovę gerąja prasme. Taip atsitiko su dizainere, kilusia iš Elektrėnų – Karina Panina. Jos darbai, sukurti drabužiai kalba patys už save – garsiai bei užtikrintai. Ne vienas jos įvaizdis yra įsirėžęs į mūsų atmintį: Teleloto bilietėlių dizainu sukurti drabužiai, modeliai, apsiavę žmogaus kojos dydžio „Lego“ batais, ir taip toliau. Jei kas iki šiol dar nebuvo susipažinęs su šia perspektyvia dizainere, tai šiemet tikrai ją pastebėjo, kai grupė „Katarsis“, dėvėdami jos sukurtus įvaizdžius, atstovavo Lietuvą Eurovizijos dainų konkurse. Karina sukasi mados pasaulyje it viesulas, nestokodama naujų idėjų bei tuo pačiu kurdama ne vien drabužį, bet ir istoriją, kontekstą, kviesdama žiūrovus mąstyti, galvoti, analizuoti. Metų pradžia pašnekovei buvo ypač kupina veiklos, darbų: darbas su grupe „Katarsis“ Eurovizijoje, magistrinio darbo rašymas, naujausios kolekcijos pristatymas. Susitikus pasikalbėti interviu formatu, laikas prarado vertę, atrodė, jog tiek paklausta, o vis dar begalė klausimų kirba. Viena aišku, jog tai tikrai nepaskutinis interviu. Šiandien kviečiu likti ir pasinerti į mados pasaulį, nors kalbėjome ne vien apie tai.

Nuo ko viskas prasidėjo? Kas vaikystėje, paauglystėje domino: mados žurnalai, organizuojami drabužių kūrimo konkursai… Gal tiesiog čia prigimtis – turite akį madai?
K. P. Mada nedaug domėjausi mokykloje. Piešiau gal nuo penkerių metų. Elektrėnuose lankiau meno mokyklą, ją baigiau. Visą laiką, kai likdavau viena namie, būdavau savo pasaulyje – su pieštukais ir popieriaus lapais. Paauglystėje turėjau „bandos jausmo“ etapą, kur būti kitokiu buvo tarsi gėda. Tuo metu savo meninę pusę labai slėpdavau. Vienu momentu man pasidarė smalsu, kaip piešimas galėtų pereiti į naują lygmenį. Viską, ką piešdavau lape – kažkokius personažus, žmogeliukus ir taip toliau, buvo įdomu pamatyti, kaip tai atrodytų trimačiame lyg­menyje – realybėje. Įstojau į mados dizainą, pradėjau kurti drabužius. Kažkada pajaučiau, kad drabužis yra pakankamai ribotas perteikti visas idėjas, kurias dirbdama per metus sudedu bei išgyvenu į jį. Dabar daugiau dėmesio skiriu kolekcijų pristatymams – pereinu į tokį spektaklio-performanso formatą. Mane labiausiai ir domina konceptuali ir idėjinė pusė madoje. Aš vis stengiuo­si papildyti savo veiklą, kad labiau atsidurčiau tame taške, ką man pačiai įdomu daryti.

Po mokyklos kelis metus studijavote Vilniaus universi­te­te, filosofijos fakultete so­cio­logiją. Kodėl pasirinkote šią studijų kryptį, ko iš jos ­tikė­jotės?
K. P. Šios studijos davė man stiprų pagrindą, gal net savo pačios mintis suprasti. Atrodo, visą gyvenimą galvojau apie tai, bet gal iki tol manęs nelabai buvo pasiekusi būtent ta literatūra ir tinkami žmonės, su kuriais galėčiau apie tai pašnekėti. Visa tai man labiau padėjo suprasti save ne egoistine prasme, bet kaip vienetą visuomenės apsuptyje. Baigus mokyklą, man atrodė, jog reikia kažką rimto studijuoti. Pasirinkau Vilniaus universitetą, kaip patį rimčiausią. Žiūrėdama programas, daug mąsčiau, kas man būtų įdomu. Pirmo pasirinkimo nė kiek nesigailiu. Man atrodo, jog aš dabar visai kitaip kurčiau, jeigu nebūčiau būtent ten pastudijavusi. Kūrybai mėginimas suprasti, kaip veikia pasaulis ir visuomenė labai padeda, nes kitu atveju ji gali būti labai ­egoistiška.

Kas paskatino mesti moks­lus ir pradėti kitas studijas? Ar buvo lengva apsispręsti? Ką patartumėte jaunam žmogui, da­­bar esančiam tokioje pat si­tua­cijoje, kai kažkada buvote jūs.
K. P. Aš siūlyčiau išbandyti daug dalykų, kad galėtų atsirinkti, kas jam geriausia. Mano bėgimas nuo savo kūrėjos vaidmens galiausiai mane pasivijo. Aš tarsi mokiausi, tarsi viskas ir patiko. Gal tuo metu buvau tokiame etape, kur mąstai, vertini dalykus, gerai ar blogai, tokia bendrine prasme, bet pamiršti, kad pagrindinis kriterijus yra kas gerai tau.

Įstojote mokytis į Vilniaus dailės akademiją – Mados dizaino studijas. Kaip ruošėtės stojamajam egzaminui? Kaip viskas vyksta, kokie yra už­kulisiai? Ar iškart supratote, jog ši sritis jūsų?
K. P. Iš tikro aš neplanavau ten studijuoti. Kai pajaučiau, kad mane slegia tai, jog aš kažkiek esu užgožusi savo kūrybinę pusę, pradėjau lankyti Dailės akademijoje savaitgalines pamokas / mados kursus. Juos daugiausia lankė tie žmonės, kurie ruošėsi stojamiesiems. Atrodo, lyg katedros vedėja, netyčia pamačiusi mano darbus, paragino taip pat stoti. Aš sakiau, kad neplanuoju, o tik šiaip lankau. Vėliau pagalvojau, kad gal ir reikia nueiti į egzaminą, bendrai išbandyti savo jėgas. Atsimenu, kad iš stojamojo egzamino gavau 100-tą balų. Pradėjus studijas, nebuvo nei dienos, kad būčiau sudvejo­jusi. Papuoliau kur ir turėjau būti.

Papasakokite apie pirmąją savo kolekciją. Kaip viskas sekėsi? Juk yra daug techninio organizavimo – surinkti komandą, išsirinkti vietą ir taip toliau. Viską reikia sustyguoti.
K. P. Turėjau visai nemažą patirtį, nes gal ketverius metus dirbau su dizainere Agne Kuzmickaite. Daug išmokau iš jos. Pirmas mano pristatymas buvo bendrame renginyje, jei neklystu Klaipėdos mados savaitėje. Kalbant apie pirmus žingsnius kūryboje, tai dabar man jau šiek tiek už juos gėda, bet tuo pačiu tai padėjo suburti tam tikrą publiką, įgauti matomumo. Dabar noriu daryti tai, kas man asmeniškai rūpi ir galvoti, kaip tai palies žiūrovus.

Kolekcija „Jei pasiseks – pasakysiu“ laimėjo pagrindinį „Mados injekcijos” prizą, ja ap­sigynėte ir bakalaurą. Kolekcija susilaukė daug dėmesio – Te­leloto vedėjai buvo apsirengę kolekciniais drabužiais, tai peraugo į Jūsų bendradarbiavi­mą. Gal galėtumėte papasakoti, kaip gimė mintis, ar ilgai užtruko pasiruošimas?
K. P. Jie („Teleloto“) manim patikėjo dar atrankos metu į „Mados injekciją“. Po to sekė ilgalaikis bendradarbiavimas. Sekančiais metais jie padėjo ir prisidėjo, suteikdami lokaciją kolekcijos „Ne savo batuose“ pristatymui. Ir į filmavimus kvietė, kažkaip faina, jog jiems patiko.
Viena mano mėgstamiausių pjesių – Samuel‘io Becket‘o „Belaukiant Godo“, apie tai, kad žmogus nuolatos laukdamas kada bus laimingas praleidžia tą galimybę būti laimingam čia ir dabar, šio­je akimirkoje. Aš mąsčiau, kaip ši mintis atrodo šiuolaikiniam kontekste, kur žmonės nuolatos tarsi patys atidėlioja savo sėkmę, ypač dėl socialinių tinklų įtakos – visi ten gražūs, turi namus, mašinas, antras puses. Tada žmonės galvoja, jog kai turės automobilį, namus, ar dar kažką, tai tada bus laimingi. Vienas dalykas, kurio aš nedarau kūryboje – nebūnu kategoriška. Man nepatinka pateikti vieno dalyko kaip gero ar blogo. Tai turbūt perėmiau iš sociologijos. Siekiu, kad žmonės patys susimąstytų bei nuspręstų, ką jie apie tai mano, kas jiems yra gerai, ar ­blogai.

Po bakalauro tęsėte mokslus toliau įstojote – į Skulptūros magistro studijų programą, iš to išaugo ko­lekcija  „Ne savo batuose“. Kuo ši kolekcija skyrėsi nuo anks­tesniųjų? Skulptūros magistro studijų programa skamba labai įdomiai. Gal galėtumėte plačiau apie ją papasakoti?
K. P. Kolekcijoje „Ne savo batuose“, nors ir labai minimaliai, bet pridėjau režisūros komponentų – kūriau jai kontekstą, jį stengiausi atvaizduoti scenoje. Viso pristatymo metu stovėjo moteris, smerkiančiu žvilgsniu apžiūrinėjanti modelius. Ji atstovavo labai stabilų gyvenimo būdą. Modeliai buvo išsibarstę po erdvę, nestabiliai vaikštantys su „Lego“ batais. Kolekcijos idėja buvo kalbėti apie stabilumo paieškas. Tuo metu buvau baigusi bakalaurą. Atsimenu, visi aplinkiniai man linkėjo stabilumo, pastovaus darbo. Aš susimąsčiau, gal tikrai to reikia. Tą vasarą atostogavau Legolend‘e, ieškojau simbolių, nesąmoningai atitinkančių tą mintį. Pamačiau „Lego“ batus. Jie sukimba su „Lego“ žemės plokštuma – tarsi atvaizduoja įsižeminimą. Grįžus padariau žmogaus kojos dydžio „Lego“ batus. Pabandžiau pavaikščioti ir supratau, kad tai yra visiškai nepatogu. Tada supratau, kad stabilumas kiekvienam yra labai individualiai suvokiamas dalykas – vienam tai darbas nuo 8 ryto iki 5 vakaro, kitam stabilumas yra jo nebuvimas, kai kiekviena diena yra vis kitokia ir nenuspėjama. Po šio pristatymo žinojau, ką darysiu kitais metais – užsibrėžiau ateinančią kolekciją padaryti spektaklio formatu – su daugiau naratyvo, istorijos.
Aš iš tikro net neturiu paaiškinimo, kodėl Vilniaus dailės akade­mijoje ši studijų programa būtent taip vadinasi. Skulptūrą galima interpretuoti, pavyzdžiui, kaip užsienyje būna „Fine Arts“ – šiuolaikiniai, konceptualūs menai. Šiose studijose žmonės daro labai skirtingus dalykus, bet pagrinde dominuoja performansai. Aš dirbau su trumpais filmais. Mano baigiamasis darbas – drabužių kolekcijos „Nebeturiu įkvėpimo“ pristatymas spektaklio formatu „Turi Ugnies?“. Pati parašiau eiliuotą pjesę, kūrybinio projekto vadovas buvo prof. Deimantas Narkevičius.

Šių metų pradžia Jums buvo ypač produktyvi ir aktyvi – rašėte ir apsigynėte magis­trą, kartu dirbdama su grupe „Katarsis“ dalyvavote „Eurovizijoje“, pristatėte kolekciją „Nebeturiu įkvėpimo“. Viskas skamba sudėtingai, o kaip sekėsi viską suderinti?
K.P. Pradžioje, kai sužinojau, jog patekome į Euroviziją, žinodama savo planus, išsigandau. Mintyse atrodė, kad neįmanoma visko suderinti. Teko reikalus ir detales dėl kolekcijos pristatymo koreguoti ir iš Šveicarijos. Viskas pavyko.

Kaip Jūsų keliai susikirto su grupės „Katarsis“ nariais? Prieš kiek laiko prasidėjo bendradarbiavimas? Kaip sekėsi išsigryninti idėją, temą?
K.P. Man atrodo, jog susitikome dieną prieš Naujuosius metus. Aš juos pažinojau, bet nelabai artimai. Anksčiau esame bendravę, šnekėję su Luku (L. Radzevičius – grupės „Katarsis“ lyderis), klausiau ir jų kuriamos muzikos. Žinojau labiau jų kūrybą, negu juos pačius. Į mane kreipėsi jų vadybininkė, susitikome. Labai padėjo tai, kad tuo metu aš kūriau savo kolekciją. Kažkaip tos mintys, trys protai reikiamu laiku, reikiamoje vietoje susitiko. Buvau aš, buvo Lukas ir 3D menininkas Ignas. Pirmiausia, Lukas bendrai papasakojo savo įsivaizdavimą, jog skambantis žodis „Tavo“ galėtų su­fleruoti kultą, 3D menininkas Ignas parodė vizualizaciją, o aš savo idėją pasiūliau. Viskas užtruko kokias 5-10 minučių. Skubėjau kuo greičiau važiuoti ir sukurti eskizus. Naujus metus nelabai ir švenčiau – sėdėjau ir piešiau eskizus. Drabužių pasiuvimas užtruko apie mėnesį, buvo vienas primatavimas su pataisymais. Atsitiktinumo dėka sutapo visų mintys, vizija į vieną susiliejo. Mes kartu su jais dirbame iki šiol.

Paskutinė Jūsų kolekcija „Nebeturiu įkvėpimo“ sužibėjo spektaklyje „Turi ugnies?“ (istorija-eiliuota pjesė). Kaip kilo idėja, jog tai būtų daugiau nei vien pristatymas? Gal tam turėjo įtakos „Versmės“ anksčiau organizuotas teatro festivalis „Felicija“?
K. P. Esu dalyvavus „Felicijoje“, ten vaidinau. Nežinau, gal nesąmoningai, bet tai galėjo atsitikti. Kūryboje daug kalbu apie buvimą momente. Mane labiausiai inspiruoja muzika ir teatras. Tai vienas iš menų (teatras), kur labiausiai yra koncentruojamasi buvime čia ir dabar. Pajaučiau, kad prieš tai buvusiuo­se pristatymuose, kur beveik metus išgyveni kažkokią idėją, ją pergalvoji per skirtingus kontekstus bei save ir tada finale – grimuoji modeliui veidą, kad jis gražiai išeitų į sceną. Man tai netinka. Aš noriu kalbėti su žmonėmis, kurie kažkaip reprezentuoja mano idėją, drabužiams noriu suteikti daug konteksto, istorijos, nes kai žmogus užmezga ryšį per istoriją su drabužiu, toks ryšys gali būti ilgaamžiškesnis.

Šiais laikais save svarbu pateikti ir socialiniuose tinkluose, jog taip tave atrastų potencialūs klientai. Socialinė­je erdvėje išsiskiriate – galima patekti į Karyšos pasaulį, kuris pritraukia, sudomina. Viską ­darote pati. Ar ši jūsų veiklos dalis atima daug laiko?
K. P. Aš kažkaip labai jaučiuo­si neatsakinga savo socialiniuose tinkluose. Man atrodo, kad turėčiau turėti specialią, konkrečią strategiją arba žinoti, ką aš ten darau. Kartais užeina įkvėpimas gal paprovokuoti publiką ar auditoriją. Iš visos savo veiklos, ką darau kiekvieną dieną, galėčiau žymiai daugiau turinio sukurti. Daug kam galėtų būti įdomūs užkulisiai ar pristatymų, ar fotosesijų. Tačiau, kai aš susikoncentruoju į kažkokį konkretų darbą, užmirštu, kad telefonas egzistuo­ja. Sugrįžtu į socialinius tinklus tik tada, kai pajaučiu įkvėpimą. Viena vertus ir gerai, nes tada nekeli bet ko. Kita vertus galėčiau įdėti dar daugiau pastangų.

Jums reikia visada ir visur idėjų, minčių, sugalvoti kaip ką perteikti, papasakoti. Ypač po šio intensyvaus laikotarpio, kaip grįžtate į save? Kas la­biausiai padeda pasisemti naujų idėjų, minčių?
K. P. Aš labai kažkur toli neinu jų semtis ir ieškoti. Iš to, kas vyksta, apie tai ir galvoju. Po šio intensyvaus laikotarpio, buvo tokia mintis, kad nebenoriu nei mados, nei pristatymų. Išvažiavau su draugais kelioms savaitėms prie jūros. Turėjome pokalbių, ką dirbtume, jei ne tai, kuo dabar užsiimame. Buvo įdomu pasvajoti, pagalvoti. Taip man atėjo įkvėpimas, jog apie tai reikia parašyti naują scenarijų. Juk visada, kai kas nors nepatinka, pradedi klausti savęs, ar tikrai čia nori būti. Man atrodo, kad nieko tokio yra sudvejoti, suabejoti savo einamu keliu. Naujas scenarijus ir bus apie tai, jog žmogus išsižada savo specialybės, o vėliau jį pasiveja dalykai, kurie yra jam skirti, lemti.

Ar teiginys, jog tam tikras rūbas, raštas, aksesuaras nedera su kitu yra dar aktualus šiandien? Ar tai jau praei­ties pramanas, kurį reik kuo greičiau užmiršti?
K.P. Taisyklių kaip ir nėra, bet man patinka jų kažkiek pasilikti, kai yra miksas ir harmonija tarp idėjos ir amato. Aš į taisykles žiūriu kaip į amato dalyką, kad ir kaip idėjiškai stiprus tavo kūrinys, kuris gali prieštarauti visoms taisyklėms, bet man visada norisi padaryti žmogų ir gražų. Čia kaip su apšvietimu – tu gali žmogų apšviesti taip, kaip yra, gali sugadinti arba gali jį pagražinti. Man atrodo, kad su mada yra panašiai. Šiuolaikinis menas dažniau yra apie idėją ir apie nulį amato. Mada vis labiau eina į idėjinę pusę. Aš visą laiką jaučiuosi kaip vidurys, kaip ir Elektrėnai. Lyg intelektuali marozė. Čia sakyčiau geriausias mano apibūdinimas. Man įdomu ir menas, ir akademinis laukas, ir literatūra, bet tuo pačiu mane traukia organiškas maroziškas gyvenimas. Man patinka būti kažkur per vidurį. Su mada ir jos taisyklėmis jaučiuosi, kad irgi noriu būti kažkur per vidurį. Kūrėjų yra visokių, dabar pasiūla yra didelė ir kiekvienas gali pasirinkti.

Elektrėnai jūsų gimtasis miestas vis kažkur pasirodantis, figūruojantis. Pavyzdžiui ir pačiame vaizdo įraše „Turi ugnies?“ Koks Jūsų santykis su gimtuoju miestu?
K. P. Kūryboje, tai kažkiek ironizuoju savo vietą Elektrėnuose, kai aš čia gyvenau. Ypač paauglystėje. Čia, Elektrėnuose, kai augau buvo visokių žmonių: daug kuriančių, darančių fainus dalykus. Aš konkrečiai papuoliau ne į tą meno lauką, kuris čia vykdavo, bet į maroziškąją. Kai ironizuoju šią savo pusę, tai visiškai to nenuvertinu. Kai tenka suktis akademiniuose laukuose, gražiai ir tvarkingai šnekančių žmonių, man tame yra daug snobizmo. Tarp to yra labai lengva pasislėpti – po tokia intelektualia, gražiai sudėliota kalba. Elektrėnus visada prisimenu kaip tikrumo šaltinį. Tarp įvairių žmonių visada būdavo to tikrumo, niekas nesiekė pasirodyti kažkuo. Į čia sugrįžtu skirtingais kampais, jei su ironija, tai pačios savęs, bet tas laikas tuo pačiu turi net ir kažkokio ­žavesio.

Vienas iš įdomiausių daly­kų yra raudonojo kilimo įvaiz­džiai, kurie sulaukia didelio matomumo. Prieš kiek laiko yra pradedama jiems ruoštis? Kokiu įvaizdžiu Jūs labiausiai džiaugiatės, jis jums yra prie širdies?
K.P. Su prašymais stilizuoti dažniausiai kreipiasi likus mėnesiui. Man visai patiko įvaizdis su dj nevykele, kurį žmonės labai įvairiai perskaitė. Tai buvo labiau kūrinys / performansas. Man gal jį buvo įdomiausia daryti, kadangi ten daug visokių sluoksnių sudėta. Kažkam gali atrodyti, kad aš pasišaipiau iš renginio ar dar iš ko. Man atrodo, kad čia buvo pakankamai reikalingas šiai dienai manifestas, paskatinimas žmonėms susimąstyti. Paaiškinimai, interpretacijos atsirasdavo eigoje. Aš prisimenu, kad praeitais metais buvo atlikėja, iš kurios labai visi pasišaipė, kad ji netinkamai apsirengusi raudonam kilimui. Šiemet atsirado Ugnė – dj nevykele jaunas žmogus, kuris šiandien turi daugiausia teisės klausti, kas yra gerai, kas – blogai. Kodėl iš tos merginos turėjo šaipytis? Kodėl taip, kaip ji apsirengė, yra blogai? Todėl šiemet mes viską, kas tariamai netinkama, „anti“, blogai ir sumetėme, klausdami, kur yra ta taisyklė užrašyta, kad taip negalėjo būti? Norėjosi išjudinti žmonių mąstymus ir leisti jiems ­pagalvoti.

Kaip atrodo dizainerio darbo diena? Ar joje yra kažkiek rutinos?
K.P. Mano dienos viena kitai nelygios. Vieną dieną fotosesija, kitą dieną tenka važinėti po parduotuves, audinius, drabužius surinkinėti, trečią dieną vyksti pas siuvėją, turi renginį ar interviu. Ypač dabar dirbu daug su atlikėjais. Stengiuosi turėti discipliną. Dieną pradedu eidama į sporto klubą. Aš netikiu visiškai išsitaškiusia bohema. Jeigu turėjau vieną ar kitą trumpą etapą, tai daug iš to nepadarydavau. Daugiausia, ką esu padariusi tai disciplinos dėka.

Kolekcijos, merčas, drabu­žiai – dizaineriui ypač svarbūs, jį tam tikra prasme reprezentuoja. Ar dar galima sakyti, jog kiekvienas dizaineris turi turė­ti kažką, pagal ką turėtų būti atpažįstamas, kokį nors savo braižą.
K.P. Atpažįstamumas, mano nuomone, yra gerai. Viskas priklauso nuo to, koks tavo tikslas. Kaip minėjau, buvau „Legolende“. Norėčiau panašų braižą sukurti, jog vieną dieną būtų panašaus principo vieta pramogai, kūrybai. Turėti braižą man pakankamai svarbu. Anksčiau bandydavau sugalvoti konkrečius simbolius. Dabar, atrodo, jog stilistika organiškai formuojasi. Turbūt pagrindinis mano simbolis yra delfinas, jo vizualas iš „Lego“, nežinau, ką jis tiksliai reiškia.

Vedate ir kūrybines dirbtuves, kitaip vadinamus „workshop‘ais“. Ar šių dienų žmonės yra išsilaisvinę, galbūt mažiau susikaustę? Kuo skiria­si jaunoji mažiausioji karta nuo vyresnių. Kaip atrodo vorkšopai? Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie juos?
K.P. Praeitą savaitę vorkšopą vedžiau jaunuoliams. Jie buvo labai kūrybiški. Man atrodo dabar so­cialinių tinklų dėka jaunimas būna pasidomėjęs dizaineriais, dauguma kažkiek moka siūti. Čia tarsi viena žmonių grupė, kurie žvelgia laisvai, kūrybiškai, turi kažkokį žinių bagažą. Kita grupė buvo, kai Kaune vedžiau paaugliams vorkšopą. Jie visai priminė mane paauglystėje. Aš gana ilgai jiems dėsčiau kūrybos metodą – kurti iš savęs, iš jausmo, užčiuop­ti, kas tau yra svarbu, kas yra apie tave. Jie linksėjo galvom, atrodo viską suprato. Ir tada dešimt mergaičių tokią pat suknelę iš rožių nupiešė. Mano teorija visiškai nesuveikė. Nesenai vedžiau 6-8 metų vaikams vorkšopą Elektrėnuose, stovykloje. Čia taip lengva ir įdomu buvo. Jų piešiniai – įdomūs, laisvi.
Dėkoju už pokalbį.

Asmeninio archyvo nuotr.