Virginija Jacinavičiūtė
Kartais vaikai dar ankstyvame amžiuje žino, kuo norės tapti užaugę. Jie žaisdami tikrina artimųjų širdies plakimą žaisliniu stetoskopu, paaugę domisi medicina, o paskutinėse klasėse tvirtai žino, kad rinksis gydytojo specialybę. Kiti nuo vaikystės uoliai sportuoja, nes siekia patekti į rinktinę ar užsienio klubus. Tokiems jaunuoliams nesunku pasirinkti, nes gyvenimo kelias, rodos, iš aukščiau padiktuotas. Neretai būna ir taip, kad baigiant mokyklą, jaunas žmogus būna sutrikęs, nes nė nenumano, kokia specialybė jam tinkama. Šį jausmą teko patirti ir garsiam jogui ir meditacijos specialistui Tomui Gudėnui. Apie tai jogas pasakojo Elektrėnų sveikuolių klubo organizuotame susitikime su elektrėniškiais, kuris sausio pradžioje vyko Elektrėnų kultūros centre.
Tomas Gudėnas – iš Vilniaus kilęs keliautojas, cirko artistas, šokėjas, kaskadininkas, parkūro Lietuvoje pradininkas. Kaip aiškina Vikipedija, parkūras – sportinio tipo veikla, kurios pagrindinis principas yra judėjimas, patekimas iš vienos vietos į kitą kiek įmanoma greičiau ir efektyviau. Viskas aplinkui traktuojama kaip kliūtys, kurias siekiama įveikti pasikliaujant vien savo galimybėmis. Vyriškis jau 14 metų užsiima sąmoningumo didinimo bei judėjimo praktikomis, 6-erius metus gyvena Indijoje ir praktikuoja jogą. Vyras kupinas gyvenimo džiaugsmo, vidinės ramybės ir noro dalintis savo sukauptomis žiniomis. Ir sunku patikėti, kad baigęs mokyklą Tomas visiškai nežinojo, kas yra jo pašaukimas. Nepaisydamas aplinkinių žmonių spaudimo jogas rinkosi Lietuvoje dar visai nežinomą, bet jam patikusią veiklą. Ir tas gebėjimas įsiklausyti į save Tomui suteikė laimingą gyvenimą. Jogo Tomo Gudėno gyvenimas liudija tai, kad svarbiausia įsiklausyti į savo poreikius, rinktis ne tik gerai apmokamus darbus, bet ir tokius, kurie apmokami kiek kitokia valiuta – dėkingumu, kuris gyvenime suteikia pasitenkimo ir pilnatvės.
Kartų skirtumai
Elektrėniškių ir jogo susitikimas prasidėjo meditacija, kuri leido žmonėms atsipalaiduoti ir įsiklausyti į savo kūną. Po praktikos susirinkusieji mielai uždavinėjo jiems aktualius klausimus. Fotografė Margarita Skvarčienė teiravosi T. Gudėno, kokių patarimų jis galėtų duoti vaikams.
„Nežinau, ar labiau reikia patarimų tėvams ar vaikams“, – šmaikštavo jogas ir pasidalino savo įžvalgomis apie jaunų žmonių aktualijas bei santykį su tėvais:
„Gyvename laike, kur skirtumas tarp kartų daug didesnis. Dar 15 amžiuje ir tėvai, ir vaikai gyveno tam pačiam pasaulio suvokime – jei tėvas siūdavo batus, tai jis ir savo vaiką išmokydavo lygiai tokius pačius batus siūti. Šiandien lengva tėvams sakyti: „aš jau pragyvenau savo gyvenimą, aš žinau, kaip tau reikės gyventi“. Bet šie laikai jau visai kitokie. Dabar jaunimas gimsta su kitu protu, nes jie gimę elektronikos laike. Jų smegenys turi kažkokį išmatavimą, kurio neturi žmonės, gimę prieš, pavyzdžiui, 80 metų. Šiais laikais būna situacijų, kur vaikai turi mokyti savo tėvus. Žinoma, tėvai vis dar tebemoko ir savo vaikus, pvz. socialinių santykių, atsakomybės, pareigos ir pan. Manau, kad tarp tėvų ir vaikų turėtų būti daugiau dialogo, tėvams reikėtų stengtis būti ne valdovais savo vaikams, o labiau draugais. Reikia ieškoti tokio bendravimo, kuris būtų abiem įdomus, o ne priversti elgtis pagal save. Ypač tai aktualu renkantis karjerą. Dažnai tėvai verčia savo vaikus padaryti taip, kaip jiems atrodo gerai, stresuoja dėl egzaminų ar kitų dalykų, kurie po dešimties metų niekam nebus reikalingi. Tėvams reikėtų labiau atsipalaiduoti ir suprasti, kad jų vaikai, ko gero, dirbs darbą, kuris šiandien dar neegzistuoja, dar niekas nežino, kad toks darbas bus. Anksčiau juk niekas nežinojo, kad galima „Youtube“ platformoje kurti filmukus ir uždirbti milijoną. Bet dabar yra vaikų, kurie yra turtingesni už visą savo giminę, todėl, kad jie žaidžia kompiuterinius žaidimus ir filmuoja. Taigi yra labai daug sferų, kuriose mes negalime patarti, bet turime pasitikėti, būti atrama savo vaikams, jei jiems reikia pasikalbėti ar paklausti patarimo. Tėvai turėtų leisti vaikams rinktis patiems ir palaikyti vaiko veiklas. Mama ir tėtis gali padėti ugdyti vaiko būdo bruožus, kad vaikas neužaugtų arogantiškas, tingus, išmokyti tvarkos, sveikatos pagrindų, bendradarbiavimo, išmokyti, kaip mokytis. Tėvai nieko negali išmokyti vaiko, jei patys savyje nesijaučia gerai. Jei patys stresuojame, o sakome vaikui, kad viskas bus gerai, automatiškai siunčiame informaciją, kuri žmogų užspaudžia. Svarbiausias vaikui pačių tėvų pavyzdys. Juk kai esame laimingi, nieko nereikia per prievartą mokyti. Jei mes laimingi, žmonės tiesiog klausia, kodėl tu toks laimingas. O būti laimingam šiame amžiuje yra retenybė. Vaikams ypač svarbu jausti laimę, jie visada juda link ten, kur gera būti. Tad, jei tėvai gali savyje jaustis gerai, tai vaikai norės imti iš jų pavyzdį.
Mačiau labai daug šeimų, kuriose tėvai kaifuoja dėl to, kaip jie gyvena. Jie turi savo hobius, savo laisvalaikio praleidimo būdus, savo draugus ir jie nesijaudina dėl savo vaikų. Jie padeda, kai jų prašo, jie su jais žaidžia, kai ateina tam laikas, bet jie nestresuoja. Ir tada vaikai nori klausti jų patarimo. Vaikai nenori klausti, kai jiems bandoma įsakyti, tada jie nusigręžia, tada jie maištauja. Kiekvienas mūsų toks, ne tik vaikai. Nemalonu, kai mums per prievartą sako, kokie mes turime būti“.
Pinigai nėra laimė
T. Gudėno įžvalgos apie naujos kartos ateitį pakreipė diskusiją ir švietimo tema. „Galvoju apie mūsų švietimo sistemą. Jeigu mes, suaugusieji, nežinome, kas bus po dešimt metų, jau vaikai gimsta protingesni už mus, tai kam mes į švietimo sistemą kišame profesinį orientavimą, ugdymą karjerai. Gal vietoje šių dalykų reikia visai kitų, pavyzdžiui, savęs pažinimo programos?“ – klausė pedagogė Vida Kandrotienė.
T. Gudėnas mano, kad išeitis – nuolatinis mokytojų tobulėjimas:
„Aš jau užaugau tokioj švietimo sistemoj, kuri praktiškai neišmokė manęs nieko, kas man padėtų gyvenime. Iš savo patirties tą sakau. Ir daug ką galima pakeisti, bet tam reikia specialistų, o Lietuvoje, ko gero, nėra specialistų, kurie tokiom temom galėtų kokybiškai dėstyti, ir kad jų pakaktų kiekvienai mokyklai. Tai ženklas, kad šios kartos mokytojams reikia nuolat mokytis. Vyksta įvairios programos, seminarai, kurie gali padėti pagerinti savo įgūdžius besikeičiančiame pasaulyje. Pažįstu žmonių, kurie kaip mokytojai lavina savo kompetencijas, dėl to jų buvimas tampa vaikams palengvinimu, o ne našta. Juk žinote, kad yra daug vaikų, kuriems mokykla yra našta, o pas tokius mokytojus vaikai nori eiti“.
Reaguodama į T. Gudėno pastabas fotografė Margarita Skvarčienė įvardijo pastebėjusi naują tendenciją – vis daugėja žmonių, kurie meta gerai apmokamus darbus ir persikvalifikuoja į pedagogo specialybę. Per trejus metus persikvalifikuoti galimybę suteikia Vilniaus universitetas. Esą šie žmonės itin džiaugiasi pedagogo darbu ir tuo, kad gali per praktiką sukaupta patirtimi pasidalinti su mokiniais. „Vaikų akys blizga, kai matematikos juos moko verslo žmogus, kai informacija pateikiama ne sausai. Jei norime pakeisti švietimo sistemą, manau, pirmiausia turime pradėti nuo savęs, gal kitaip reikia tą informaciją vaikams pateikti“, – mintimis dalinosi Margarita. Šios mintys pakreipė pokalbį jau kita tema – ar sėkmė yra laimė arba kuo skiriasi viena ir kita.
Dažnai žmonės mano, kad laimę atneša pinigai. Bet jogo išmintis ir susitikime dalyvavusių žmonių patirtis liudija ką kitą.
„Davimas kitiems šiais laikais yra viena didžiausių investicijų, kurias mes suteikiame sau. Pasaulyje esame ne tik tam, kad kažką gauti, bet ir tam, kad duotume. Duoti yra didesnis džiaugsmas, nei gauti“, – sako T. Gudėnas. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl žmonės renkasi ne tik gerai apmokamus, bet ir pasitenkinimą teikiančius darbus.
„Laimė – tai būsena, kurioje tu esi nepriklausomai nuo rezultatų, o sėkmė, tai kartelė, kurią pasiekęs gauni pripažinimą, statusą ar nuopelnus“, – taip apie laimę ir sėkmę kalba T. Gudėnas. Jis sako, kad žmonės dažnai nejaučia laimės, nes bijo daryti tai, kas jiems įdomu, vien dėl to, kad yra kažkokia galimybė, kur gali turėti daugiau. „Nori turėti daugiau, bet jauti jausmą, lyg išduodi save, kad nedarai to, ko trokšta širdis. Tie, kurie veikia, kas jiems patinka, išbando save naujoje veikloje, visada atranda tą džiaugsmą. Sėkmė dažnai susijusi su ambicijomis, visų tikslai aukšti, o kas iš jų? Mes nustojame kreipti dėmesį į kitus, tampa nebesvarbu, kas vyksta su gamta, kaip jaučiasi šeima (gal ji stresuoja), o laimė nepriklauso nuo to, kiek uždirbi, ką galvoji, kiek turi. Tiesiog esi malonume, plauki per gyvenimą ir nėra spyglių, kurių turi išvengti“, – savo nuomone dalinasi jogas.
T. Gudėnas sako, kad nemažiau nei pinigai svarbi ir kita valiuta – žmonių dėkingumas. „Ši valiuta visuomenėje per daug nuvertinta, bet būtent ji padeda pajausti laimę. Už dėkingumą neperkame namų, į jachtą irgi neįsėsi, bet mūsų gyvenimo kokybę dėkingumas pagerina. Pastebėjau, kad žmonės, dirbantys tokius darbus, kur patiria dėkingumą, jie patiria klestėjimą šeimoje, jų sveikata geresnė, jie laimingesni socialiniame gyvenime“, – sako T. Gudėnas.
Gyvenimo būdas
Neretai žmogus, ypač jaunas, bando užgniaužti savo vidinį balsą. Jis norėtų rinktis menų kryptį, bet artimieji sako, kad iš meno sotus nebūsi, būk gydytojas, būk teisininkas… Baigęs mokyklą T. Gudėnas irgi išgirdo daug kritikos ir patarimų, tačiau išdrįso rinktis savo, dar niekieno Lietuvoje nepramintą taką, kuris atvėrė jam plačius kelius.
Tomas pasakoja: „Mano kelias buvo įvairus, gimiau Vilniuje paprastoje šeimoje – tėtis buvo suvirintoju, mama jaunystėje buvo didžėja (grojo gitara ir dainavo). Sirgau astma labai stipriai, tai visa mano vaikystė buvo kitokia nei visų, negalėjau sportuoti, būdavo priepuoliai, į ligoninę išveždavo. Vienus metus negalėjau su berniukais eiti į darbų pamoką, tai ėjau su mergaitėm, ten išmokau siūti, megzti, gaminti maistą. Po to pirmą kartą parūkiau cigarečių ir mano astma baigėsi. Man buvo įdomus mokslas, menai, bet prieš 12 klasę supratau, kad manęs nedomina profesijos, apie kurias visi kalba. Nors buvo spaudimas iš šeimos draugų ir mokyklos, kad aš turiu studijuoti, bet aš nesupratau ką, nes nejaučiau ryšio su jokia profesija. Tuo metu pamačiau dokumentinę laidą per „Discovery“ kanalą. Toje laidoje rodė žmones, šokinėjančius stogais per Londono gatves. Jie šokinėjo stogais, darė įvairius akrobatinius triukus, laipiojo per sienas. Ir aš nusprendžiau: čia mano gyvenimas. Kitą dieną išėjau tą daryti – ant poliklinikos, savo mokyklos šokinėjau. Iš manęs visi tyčiojosi, nenorėjo, kad aš taip daryčiau, nes niekas to dar nedarė. Girdėjau, kad tai nesąmonė, reikia studijuoti, tu kaip beždžionė, kaip mažas vaikas. Buvo daug nepritarimo iki tol, kol pirmą kartą apie mane parašė laikraščiai, kol pakvietė į pasirodymą, kur man užmokėjo pinigus. Tada visi ėmė sakyti: „Tomai, mes visada tavimi tikėjom“. Tai buvo mano pirma pamoka apie tai, ką apie tave galvoja žmonės. Jie galvoja pagal tavo statusą, o ne pagal tai, kas tu esi. Tai buvo lūžio momentas, kai aš supratau, kad mano gyvenimas neturi būti toks, kokio iš manęs tikisi, nes galbūt manęs laukia kažkas, ko dar net nėra. Ta veikla išsivystė, ji tapo populiari pasaulyje, mane pradėjo kviesti į Europos šalis vesti užsiėmimus, filmuotis kino filmuose, dalyvauti pasaulio čempionatuose. Taip 10 gyvenimo metų buvau toje veikloje. Iki tol, kol vieną kartą filmavausi filme Tunise. Kiekvieną dieną visą mėnesį šokinėjau po tuos stogus, man patiko, tai buvo mano gyvenimo aistra. Vieną dieną šokinėjau tais stogais ir kažkas mano prote pasikeitė, patyriau jausmą, kurio anksčiau buvau nepatyręs. Man pasirodė, kad aš pradėjau matyti pasaulį ne iš savo akių, o tarsi mačiau save iš išorės. Mačiau, kaip mano kūnas šoka, ir aš jaučiausi lyg būčiau šitas miestas. Ta akimirka, kai patyriau niekur nepatirtą jausmą, pakeitė visą mano gyvenimą. Tuo metu buvau sėkmingas, daug keliavau ir turėjau darbo pasiūlymų, bet supratau, kad nieko apie savo gyvenimą nežinau. Pradėjau ieškoti, kas tai buvo, klausinėjau mokslininkų, kunigų, musulmonų šventikų, jogos mokytojų ir niekas negalėjo man nieko pasakyti. Daug metų ieškojau, kol susipažinau su savo žmona ir ji pakvietė mane į Indiją, kur jau studijavo pas mūsų jogos mokytoją, ir jis vienoj paskaitoj papasakojo, kad yra kelios sąmonės būsenos. Žmogui labiausiai žinomos trys – būdravimo, miego ir sapnų, bet jogai sako, kad jų yra kur kas daugiau ir patiriamos jos per atitinkamas treniruotes. Taip supratau, kad viskas, ką anksčiau dariau, vedė mane prie tos pirmą kartą patirtos būsenos. Nuo to laiko 6 metus gyvenu Indijoje, studijuoju ir vedu jogos mokytojų kursus žmonėms iš viso pasaulio.
T. Gudėno gyvenimo istorija – puikus pavyzdys, kad gyvenimo laimė priklauso nuo asmeninių sprendimų. Gal ši istorija įkvėps jaunuolius nebijoti rinktis, kas artima sielai, ir nuramins tėvus, linkinčius savo vaikams paties geriausio – kasdienės laimės jausmo.