Per dieną Elektrėnų jaunimo centre (toliau EJC) apsilanko apie 30 jaunuolių, todėl baldai, inventorius ir, žinoma, patalpos greitai dėvisi ir pabosta jaunuoliams. Kadangi po remonto praėjo 2 metai, buvo laikas atsinaujinti. Nuo praeitų metų gruodžio mėnesio EJC pradėjo savo patalpų remontą. Centro darbuotojai pagalbos kreipėsi į jaunuolius ir mokymo įstaigas. Elektrėnų profesinio mokymo centras labai prisidėjo prie remonto darbų: mokytojai kartu tinkavo, šveitė ir dažė sienas. Taip pat prisidėjo „Ąžuolyno“ mokyklos, Semeliškių gimnazijos bei „Versmės“ gimnazijos mokiniai. Projekte dalyvavo iki 50 mokinių. Daugiausiai iš visų prie remonto prisidėjo Profesinio mokymo centro mokinys Kajus Volungevičius. Šis jaunuolis negailėdamas savo laiko ir energijos kiekvieną dieną remontavo EJC patalpas iki pat darbų pabaigos. Tačiau baltos ir švarios sienos yra niekam neįdomios. Todėl norėjome leisti jaunimui išreikšti save ir leisti jų fantazijoms atsiskleisti piešiant ant EJC sienų. Kūrybingų jaunuolių nereikėjo ieškoti toli, kadangi visi jaunuoliai, kurie piešė ant sienų, lankosi EJC Mobilaus darbo Elektrėnų savivaldybėje veiklose. Raminta Balčiūnaitė ir Gustė Degutytė yra EJC savanorės, kurios savanoriavo pagal Jaunimo savanoriškos tarnybos programą. Jos iškart pasisiūlė pagražinti jaunimo centro sienas savo kūriniais, Darius Supronas ir Romanas Buinovskis lankosi centre kiekvieną dieną, todėl noriai prisidėjo savo kūryba ir pasiūlymais. Saulius Petrusevičius lankosi Semeliškėse organizuojamuose mobilaus darbo susitikimuose jau trečius metus ir yra labai kūrybingas jaunuolis. Pakalbėję su juo išsiaiškinome, jog Saulius planuoja laikyti dailės egzaminą. Bendradarbiaujant su Semeliškių gimnazija ir dailės mokytoja, nusprendėme, jog tai puiki galimybė savo kūryba ne tik prisidėti prie jaunimo aplinkos gerinimo, bet ir laikyti dailės egzamino atsiskaitymo darbą. Visi nupiešti darbai buvo jaunuolių kūryba ir fantazija, kadangi niekas nedarė įtakos pasirenkant piešinių temas, spalvas, mintį, stilių. Mes džiaugiamės jaunuoliais, kurie yra kūrybiški, entuziazmo pilni, puoselėjantys savo aplinką ir atsakingi.
Elektrėnų jaunimo centro komanda
Pakalbinome sienas išmarginusius jaunuolius. Klausėme, kokias idėjas norėjo išreikši piešiniu, kada pastebėjo, kad turi talentą piešti, kuo dar gyvenime domisi…
Saulius Petrusevičius, Semeliškių gimnazijos mokinys:
Šituo piešiniu norėjau ne tik pasakyti, bet ir parodyti jaunimui, kad šokis turi labai spalvingą ir fantazinę viziją. Meno mokyklos nelankau, net nežinau, ar noriu lankyti, tik baiginėju Semeliškių gimnaziją. Talento savyje nei ieškojau, nei pastebėjau, tiesiog po truputį jau keletą metų piešiu ir tai labai mane užkabino. Baigęs gimnaziją norėčiau studijuoti grafinį dizainą, piešti animaciją, filmukus ir t. t.
Gustė Degutytė, „Versmės“ gimnazijos mokinė:
Piešinys ant Jaunimo centro sienos nėra visiškai mano. Jį piešiau kartu su savo draugu Darium Supronu. Visa piešinio idėja ir buvo jo. Aš tik padėjau ją išreikšti ir papildžiau įvairiomis detalėmis, pavyzdžiui besimatančiomis medžio šaknimis, simbolizuojančiomis, kad kiekvienas iš mūsų turi grožį, kurio dažniausiai nepastebime.
Aš lankiau meno mokyklą. Turiu pradinį ir pagrindinį diplomus. Taip pat mano dauguma darbų galima rasti „Facebook“ ar „Google“ paskyrose, bei net „YouTube“ ir t.t.
Kada pastebėjau, kad turiu talentą piešti? Mano gyvenime to nebuvo. Aš tiesiog piešiau ir dariau tai, kas man suteikė savitą malonumą. Galiausiai nusprendžiau, kad noriu pamatyti, ar sugebu daugiau, ir pradėjau mokytis meno mokykloje. Tuomet supratau, kad tik turėdama noro ir šiek tiek praktikos aš viską galiu.
Gyvenime domiuosi labai daug kuo. Man patinka įvairių formų menas, fotografija, dizainas, stilius, gamta, gaminimas, savanoriavimas, renginių organizavimas. Esu darboholikė ir mėgstu eksperimentuoti su viskuo, kuo tik galiu.
Raminta Balčiūnaitė, „Versmės“ gimnazijos mokinė, baigusi Elektrėnų meno mokyklą:
Pasirinkau būtent tokios kompozicijos darbą atlikti todėl, nes pamaniau, jog tai „priduotų“ šiokio tokio kitoniškumo EJC erdvėms ir šis išsiskiriantis menas visgi patrauktų svečių akis į save. Prasmę galiu sugalvoti bet kam, bet kur ir bet kada, tačiau šį darbą atlikau su ta mintimi, jog nėra būtina viską išgalvoti ir įprasminti, ką matai. Man tiesiog smagu žinoti, jog apsilankantys žmonės nori pasigrožėti darbu ar net prie jo įsiamžinti. To ir pakanka, jog jis tiesiog skleistų šilumą.
Negalėčiau to pavadinti savo talentu, nes turiu įsitikinimą, jog paprasčiausiai užaugau tokioje aplinkoje, kurioje buvau skatinama kurti ir kiek kitaip žvelgti į gyvenimą. Manau, kad tai tiesiog praktika ir stebuklas. Kiek prisimenu, nuo mažens mėgau piešti, nes šalia visad turėdavau priemonių, pasitaikydavo, jog net ir per savaitę pabaigdavau beveik visą flomasterių pakuotę ir vėl prašydavau mamos nupirkti naują. Nuo pat mažens mane labai traukė ryškumas ir spalvos, taip ir tapau menininke.
Manau, jog norint ugdyti vaikų kūrybiškumą, reikėtų didinti jų integraciją kūrybiniuose užsiėmimuose ar net patiems užsiimti su jais duodant kokias kūrybines užduotėles ar praktikas, galbūt skatinti svajoti ir improvizuoti, žiūrėti fantastinius filmus, bet tuo pačiu mokinti atskirti realybę nuo fantastikos. Kalbant apie mano kūrybos kelią, kai aš buvau maža, turėjau gan glaudų ryšį su seneliais, o jie buvo itin įdomūs žmonės, kurie skatino lietui lyjant lakstyti po balas, debesyse ieškoti figūrų, komunikuoti su vorais ir visaip kitaip įdomiai ragauti gyvenimą. Jie pasakodavo daug neeilinių istorijų, kurių tiesiog neužtekdavo atsiklausyti iš pirmo karto. Išmokino mane lanksčiau ir kūrybiškiau žvelgti į gyvenimą sekdami pasakas, deklamuodami eilėraščius bei užduodami filosofinius klausimus. Niekada nebijojo kalbėti apie laimę ir mirtį, mėgo atvirai bendrauti. Skatino niekada nepasiduoti ir siekti savo svajonių, taip ir pradėjau labiau piešti. Buvau priklausoma nuo „Disney“ ir „Senosios animacijos“ filmukų, manau, kad jie taip pat labai prisidėjo prie kūrybos, nes po jų peržiūrų mėgdavau atkartoti vaizdus ant lapo. Vėliau ėmiau vis dažniau pati kurti ir improvizuoti. 5-oje klasėje mama net neklausus užrašė mane į meno mokyklą, nors ir seniai norėjau, labai bijojau eiti, nenorėjau socializuotis. Ir tai buvo pats geriausias jos sprendimas, nes iš ten jaučiuosi išsinešusi itin didelį žinių ir įspūdžių bagažą, todėl jaučiu jai didžiulį dėkingumą. Manau, kad jei ne šeima, neturėčiau tiek daug sąsajų su menu ir kūryba, kaip dabar, nors kartais ir atrodo, kad dar yra daug kur tobulėti.
Be piešimo ir tapybos šiek tiek užsiimu grafiniu dizainu, lieju smulkesnius kūrinius iš epoksidinės dervos su tikrais augalais ir kitais elementais. Dar labai myliu rašymą, mėgstu įdomiai išnaudoti žodžių galią ir išreikšti ją popieriuje, o vėliau džiaugtis pačios savo sukurtu skaitymo efektu. Ironiška, nes knygas skaityti ne per labiausiai mėgstu… Be viso šito sakyčiau, kad galbūt net šiek tiek perdėtai domiuosi 90-ųjų gyvenimo stiliumi, žmonių bendravimo ypatumais, laiškais, atvirukais, renginiais, muzika, be galo mėgstu žiūrėti senas reklamas ir net prasto statymo tuometinius filmus, nes man tai paprasčiausiai kažkuo labai artima. Viskas atrodo taip tikra ir sunkiau pasiekiama, ir tas sukelia nemenką susidomėjimą. Dar galiu paminėti, jog lankau dainavimą, taip pat mėgstu apleistus pastatus ir jų sujauktą estetiką, kylančią iš absoliutaus bjaurumo.
Aš, kaip asmenybė, jaučiuosi labai kintanti, todėl negaliu atsakyti į klausimą, kokią specialybę rinksiuosi. Manau, kad šiuo metu, kol esu jauna ir mano klaidos „mažai kainuoja“, išbandau save įvairių specialybių rogėse per veiklas, savanorystę, renginius, išvykas bei paskaitas, bet žiūrint iš dabartinio taško, manau, kad pagrindinė ateities profesija greičiausiai turės daug sąsajų su menu ir verslu.
Kalbino Virginija Jacinavičiūtė
EJC nuotraukos