Gamta, kaip didelis poetas, sugeba ir menkiausiomis priemonėmis pasiekti didžiausią efektą.
-Heinrikas Heinė-
Visais laikais žemė buvo, yra ir bus žmonių motina, o kad ją labiau pamiltum reikia daugiau ja pakeliauti. Vadovaudamiesi tuo, kad gyvybė reikalauja judėjimo, šių metų liepos mėnesio vidury Elektrėnų sveikatos draugijos „Mes esame“ 8 nariai išvyko į kelionę į Panemunę. Vykome iš Kauno 141 keliu ir už 10 km pasiekėme Raudondvarį.
Čia pasigrožėjome įspūdingu pilies pastatų kompleksu, sutvarkytu gražiai ir skoningai pilies parku. Apėjome visus Raudondvario pilies statinius, aplankėme Juozo Naujalio memorialinį muziejų. Toliau važiavome ir pro langus dairėmės, tačiau Nemuno nesimatė, jis buvo nutolęs. Už 20 km pasiekėme gražų prie upės įsikūrusį Vilkijos miestą.
Vilkija. Sustojome prie didingos neogotikinio stiliaus raudonų plytų Vilkijos Šv. Jurgio bažnyčios. Kadangi mūsų kelionės gide buvo Staselė Šarakojytė ji mus visur apvedžiojo ir privedusi prie šventoriuje stovinčio apžvalgos bokštelio liepė kopti į patį bokšto viršų. Į jį užlipus atsiveria Nemuno kraštovaizdis, į kurį žiūri, žiūri ir vis kažką gražaus, kažką tarsi naujo, neregėto atrandi. Paganę akis gražiais vaizdais užsukome į Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejų. Čia buvo be galo įdomu sugrįžti į senovę, pasigrožėti tuo, kaip anksčiau žmonės gyveno, kokius indus, įrankius naudojo. Mano atmintyje dar taip pat likusi tėvų molinė krosnis, kurioje buvo kepama naminė, ajerais ir kmynais kvepianti duona. Tik pamačius atgimsta viskas tarsi iš naujo.
Seredžius. Iki pat jo visą 13 km kelionę mus lydėjo Lietuvos upių tėvas Nemunas. Jis – ilgiausia (937 km) Lietuvos upė. Čia mus pasitiko didingas Seredžiaus piliakalnis. Ilgi mediniai laiptai iš toli matėsi, kurie tarsi kvieste kvietė užropoti ant piliakalnio viršaus. O viršuje gražiai sutvarkyta, matėsi į Nemuno pusę įspūdingi kraštovaizdžiai. Pasidžiaugėm gamtos grožiu ir įsiamžinome nuotraukose. Akis užkliuvo už dviejų grakščių Šv. Jono krikštytojo bažnyčios bokštų, todėl ir keliavome apžiūrėti šio statinio ir pabūti jame. Viskas paliko gerą įspūdį. Bet mes turėjome vykti į Veliuoną.
Veliuoną privažiavus, iš tolo prieš akis išdygo Veliuonos piliakalnių kompleksas. Prie jų privažiavome ir pradėjome kopimą į piliakalnį, pasigrožėdami Nemuno vingiais. Visur, kiek tik akis užmato, be galo įdomu ir gražu. Apžiūrėjome kunigaikščiui Gediminui pastatytą paminklą ir užsukome į iš išorės kuklią, bet viduje itin puošnią, jaukią Veliuonos bažnyčią.
Raudonė už 14 km nuo Veliuonos miestelio. Ir vėl pasitinka mus raudonų plytų didinga Raudonės pilis. Pasigrožėjome puikia, painiai išradinga pilies architektūra ir gražiu parku, kuris apima didžiulę teritoriją, ėjome apžiūrėti vidų. O čia puikavosi paroda, kuri įdomi kiekvienam. Užkopėme ir į pilies bokštą, nuo kurio toli matyti. Apie aplinkos grožį, medžius ir gamtą įdomiai toliau pasakojo mums Staselė, o mes džiaugėmės, kad ji šiuose kraštuose gyvenus, dirbus ir dar puikiai viską atsimena. Papietavome kavinėje „Prie pilies“ ir išvykom.
Skirsnemunę pasiekus ėmė niauktis dangus, o mes skubėjome viską čia apžiūrėti ir sprukti nuo lietaus. Čia ant Nemuno kranto stūkso Panemunės pilis. Ją supa didžiulis parkas su tvenkiniais. Pasigrožėjome įspūdinga tvirtove, sėdome į mašiną ir vykome atgal, nes stiprus lietus sugadino nuotaikas ir likome neįveikę 14 km iki Jurbarko.
Visa keliavusiųjų grupė dėkojo Staselei Šarakojytei už kelionę tarp Nemuno ir pilių, nes kelionė buvo nuostabi. O mes draugijos „Mes esame“ nariai esame patenkinti pasiektu kelionių efektu ir patariame kitiems keliauti šiuo maršrutu, nes gražu ir įdomu ir tikrai nesigailėsite, o tik tobulėsite ir įgausite daugiau išminties ir malonumų. Nors sakoma, kad malonumų kaip ir druskos reikia turėti su saiku.
Onutė Kulbokienė
Draugijos „Mes esame“ vadovė