Gyvenimo kelionė per šimtmetį

Albina SIDARAVIČIENĖ

Elektrėniškis Rimtautas Ramanauskas, buvęs savanoris, Šau­lių sąjungos narys, siekęs atkurti nepriklausomą Lietuvą, kilęs iš Beižionių. Dabar jis Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ valdybos narys ir pirmininkės pavaduotojas, Lietuvos energetikų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas. Rimtauto siekis – ginti žmogaus socialines teises ir ekonominius interesus, garbę­ ir orumą, puoselėti demokratiją, stengtis, kad dirbančiam Lietuvos žmogui būtų gyventi geriau, – atėjęs per kartų kartas.

Ramanauskų (iš Beižionių)giminės istorija

Žmonėms priimta žinoti savo kilmės šaknis ir pradžią. Kai žino­me savo istoriją, jaučiamės tarsi medžiai, kurių šakos auga vis plačiau ir aukščiau. Ramanauskų giminės šaknys išsikerojusios plačiai, o šakos vis dar stiebiasi ir plečiasi.
Rimtauto seneliai Konstantinas Ramanauskas ir Marijona Janonytė-Ramanauskienė gyveno ir kūrė šeimos gerovę nepriklausomoje Lietuvoje – savo namuose – Beižionių kaime. Konstantinas kurį laiką dirbo Beižionių seniūnu, t.y. buvo valstybės tarnautojas ir Tautininkų partijos narys. Marijona augino keturias atžalas: sūnus Stanislovą ir Steponą bei dukras Veroniką ir Bronę. Iki 1940 metų šeimos gyvenimas buvo sotus ir laimingas. Vėliau, Lietuvą okupavus sovietams, buvę valstybės tarnautojai tapo liaudies priešais, Ramanauskų šeima į Sibirą ištremta buvo per pirmąjį 1941 metų birželio 14 d. trėmimą. Savo senelio tremties prisiminimus anūkė Ingrida Savaikaitė ir jos klasės draugė Aušra Dobrovolskaitė užrašė ir išspausdino knygoje „Tarp vakar ir šiandien“ (Moksleivių rašiniai konkursui „Lietuvos kovų už laisvę, kariuomenės bei netekčių istorija“, išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2006 m.). Straipsnyje panaudojome minėtos knygos ištraukas. Šį kartą aprašome dar vieną istoriją apie kelių kartų žmones, dirbusius savo kraštui, kūrusius nepriklausomą Lietuvą, auginusius vaikus ir jiems skiepijusius tvirtas pamatines vertybes: meilę Lietuvai, artimam žmogui, nepriklausomybės siekį, tiesos ieškojimą, aukštą moralę, mokslo ir darbo svarbą. Jie ir šiandien gyvena, dirba, kuria ateitį savo tėvynėje, kad kiekvienam iš mūsų gimtojoje šalyje būtų gera ir saugu gyventi.

Tremtis
Kaip prisimini­muose rašo Ingrida, 1941 m. birželio 14 d. ryte į namus įsiveržę kareiviai ieškojo tėvų – Konstantino ir Marijonos Ramanauskų. Jų neradę, vaikų nelietė, bet sugrįžo vakarop, apie 18 val. Tėvai šįkart buvo namie, tai karei­viai įsakė jiems rinktis daiktus, dvi jaunesnes dukras palikti namie, o tėvus su dviem vyresniais sūnumis – Stanislovu ir Steponu – išsivežė. Niekas neaiškino, už ką. Tėvo dokumentuose buvo nurodytas nusikaltimas Sovietų Sąjungai: „Liaudies priešas“. Toje mašinoje jau buvo Vinco ir Bernardo bendrapavardžių Ramanauskų šei­mos. Suimtuosius nuvežė į Semeliškes, o vėliau visus į Vievio geležinkelio stotį, suvarė į vagonus ir naktį nuvežė į Lentvarį. Ten juos išlaikė tris paras. Suimtiesiems labai trūko maisto ir vandens, nes per skubėjimą ir jaudulį mažai kas tebuvo spėję iš namų pasiimti būtiniausių dalykų. Lentvario gyventojai kaip įmanydami mėgino suimtiesiems pagelbėti, bet kareiviai neprileido žmonių prie vagonų. Vienas drąsus lenkų kilmės berniukas mėgino suimtiesiems pro mažą plyšį vagono sienoje paduoti vandens. Už tai moterys, buvusios vagone, žadėjo jam cukraus. Vaikas prie lazdos pririšo indą su vandeniu, pakėlė ranką ir mėgino perduoti moterims. Tai pastebėjęs kareivis peršovė vaikui ranką ir šis nubėgo verkdamas.
Vagonus vis papildė naujais suimtaisiais. Dar būnant stotyje, sklandė gandas, kad vyrus sušaudys. Ankstų birželio 17-osios rytą vyrus ėmė varyti iš vagonų. Moterys pradėjo raudoti, o vaikai išėjo paskui tėvus. Tikėtasi, kad vaikų nešaudys, gal visų pasigailės. Suvarė į gilią duo­bę, buvusią už 50–100 m nuo geležinkelio stoties. Aplink duo­bę sustatyti kulkosvaidžiai. Tačiau kareiviai kažkodėl nešaudė, o liepė visiems grįžti į vagonus. Tos pačios birželio 17-osios pavakare vagonai pajudėjo Sibiro link. Kiekvienas vagonas per parą gaudavo vieną kibirą šalto ir vieną šilto vandens. Ramanauskų vagone buvo 74 tremtiniai. Kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus, tekdavo maždaug po pusę stiklinės, kiekvienam tiksliai po tiek ir duodavo.
Vykstant toliau, kažkurioje stotyje vyrus atskyrė nuo šeimų, aiškindami, kad šie važiuosią kituose vagonuose iš paskos, ir taip visiems būsią patogiau. Kartą, kai ešalonas jau buvo už Volgos, vaikus išleido į lauką pakvėpuoti šviežiu oru. Stanislovas su keliais kitais vaikais nubėgo iki paskutinio vagono, prie kiekvieno sustodami ir klausdami, ar viduje yra vyrų. Baigę apklausą, vaikai suskaičiavo70 vagonų, dar sužinojo, kad nė viename iš jų nėra vyrų. Tik tada visi suprato, kad tėvų, senelių, brolių nebėra. Tik vėliau paaiškėjo, kad juos nuvežė į Archangelską. Ramanauskų šeima tėvo daugiau nebepamatė.
Kelionė truko dvi savaites ir tik du kartus davė valgyti košės. Gerai, kad mama Marijona iš namų buvo pasiėmusi paltį lašinių, tai keitė juos po gabaliuką į vandenį ir kruo­pelę cukraus. Po lietaus į lauką išleis­ti vaikai semdavo iš pakelės balų vandenį ir nešdavo mamoms. Birželio 22 d. jie girdėjo, kad už jų, tolumoje, kažkas tarsi bilda. Rusai šaukė, kad prasidėjo karas. Po kelių dienų tai patvirtino sutikti kareivių pulkai.
Tremtinius – moteris su vaikais – nuvežė į Altajaus kraštą. Ten juos išskyrė. Kai kuriuos (tarp jų ir Marijoną su dviem sūnumis) išlaipino Kolundos stotyje, iš ten mašinomis išvežiojo po rajonų tarybinius ūkius. Likusius vagonai nuvežė tolyn. Išlipusiuosius saugojo nebe kareiviai, o milicininkai. Marijona vis klausinėjo milicininkų, kur vyrai, bet prižiūrėtojai į kalbas nesileido, tik kalbėjo, kad gyvi.

Likimo broliai ir seserys
Ramanauskienę su vaikais apgyvendino mažame kambarėlyje, kuris buvo sausakimšas. Žmonės miegojo ant grindų. Marijona su vaikais pateko į vieną kambarį su Kiškiūnų

(Trakų miesto viršaičio) šeima, kurioje irgi nebuvo tėvo, tik motina, du sūnūs – Arvydas ir Regimundas – ir dukros – Gražina, Birutė bei Laimutė, Makarevičių (iš Žu­vyčių kaimo),Vinco ir Bernardo Rama­nauskų šeimomis. Kartu apgyvendinta buvo ir Petrauskienė, Kipro Petrausko brolienė su vaikais – Dainiumi ir Juozu. Kartą Petrauskienė gavo laišką, iš kurio tremtinės moterys sužinojo atskirtų vyrų lagerio adresą. Marijona ten parašiusi sužinojo, kad jos vyras Konstantinas tikriausiai mirė kelionėje, nes juos 500 km varė pėsčiomis per taigą. Aišku, nuovargis, alkis, ligos retino ištremtųjų gretas.
Tremtines moteris išvarė į dar-bus, liepė ravėti bulves be jokių įrankių. Vietiniai į tremtinius žiūrėjo įtariai. Partijos sekretorius informavo vietinius, kad atvykėliai pavojingi, jų vaikai esą raguoti, o tėvai – žmogėdros. Kai tremtinių vaikai susitikdavo su vietiniais, šie apčiupinėdavo jų galvas – ieškojo ragų. Vasarą ir žiemą visi atvežtieji gyveno vienoje vietoje. Atėjus pavasariui, išvežiojo po kitus kaimus.1942 m. siautė badas. Suaugusiajam (dirbančiam) per dieną buvo skiriama po 500 g duonos, nedirbantiems ir vaikams po 150 g. Miltų suaugusiajam duodavo 300 g, vaikui – 70 g. Duodavo savaitės normą, ir žinokis. Suvalgysi iš karto – savaitę badausi. Vaikai imdavosi visokių darbų, ganydavo kiaules ir „prisidurdavo“ prie dienos normos. Vasarą būdavo lengviau: randi kokią uogą, rūgštynę ar grybą ir – į burną. O žiemą badas slankioja aplink.
1943 m. pavasarį Marijoną paskyrė prižiūrėti avis, tai ir vaikams darbo atsirado. Stanislovas ganė avis. Žiemą vaikai ėjo į mokyklą. Deja, tik vieną žiemą. Kitais metais reikėjo mokslus mesti dėl duonos kąsnio. Reikėjo padėti mamai. Jei vaikas visą vasarą ir dar kelis mėnesius dirbo, tai ūkio direktorius išduodavo kortelę, kad tas vaikas (darbininkas) per žiemą gautų 500 g duonos. Užuot­ mokęsis Stanislovas ganė 3 tūkst. avių ir gaudavo algą – 90 rublių.

Pabėgimas
Tais pačiais metais (1943) rinko jaunus vyrus ir vežė prie Laptevų jūros. Dėkui Dievui, sako artimieji, kad Stanislovas buvo per jaunas ir jo neatskyrė, neišvežė į pasaulio kraštą. 1944 m. Marijona susirgo gelta, gulėjo ligoninėje. Stanislovas su broliu liko vieni. Gindamiesi nuo alkio, gaudė švilpikus (nedidelius graužikų šeimos gyvūnėlius, žiemą miegančius), naktį, kai sargai nematydavo, melždavo avis. Kitaip nebūtų išgyvenę. Šeima sunkiai versdamasi toje pačioje vietoje išgyveno iki 1946 m. pavasario. Vėliau Stanislovą išvežė kitur ir paskyrė vežioti kurą traktoriams. 1946 m. žiemą Stanislovas, beveik 16 m. jaunuolis, nusprendė bėgti ir grįžti į Lietuvą. Slapta prisidžiovinęs duonos, pasiėmęs kuklias santaupas, vieną rytą leidosi į pavojingą kelionę. Pėsčias nukeliavo 150 km iki Slaugurado, ten nusižiūrėjo traukinį, už kurio laiptelių paslap-čiom užsikabino, ir grįžo į ūkį, kuriame buvo motina su broliu. Tada viena lietuvaitė pasiūlė bėgti kartu. Tik kliūtis ta, kad ji turėjo traukinio bilietą, o Stanislovas nesiryžo rizikuoti ir važiuoti be bilieto. Padirbėjo mėnesį, nusipirko bilietą ir, atsisveikinęs su mama ir broliu, birželio pradžioje vėl bėgo. Mama su broliu liko, manė, kad Lietuvos sienos labai saugomos. Tokios kalbos sklandė ūkyje. Stanislovas bėgo naktį 35 km iki plento. Su savimi turėjo padirbtą pažymėjimą, liudijantį, kad jis paleistas, ir šiek tiek džiovintos duonos. Auštant susistabdė karišką mašiną, atvažiavo į Kolundos stotį ir susimokėjo už kelionę. Karei­viai nesuabejojo jo melu, Stanislovas puikiai kalbėjo rusiškai. Į stotį jaunuolis nėjo, nes gerai žinojo, kad tremtinius gaudo 300 km spinduliu nuo pabėgimo vietos. Jis įšoko į pravažiuojantį traukinį, užsikabarojo ant stogo. Ten jį pastebėjo mašinistas, kad neišlaipintų, kasė vagone anglis. Taip pasiekė paskutinę Altajaus stotį – Tatarską. Nuo ten jau niekas bėglių nebegaudė. Stanislovas Maskvoje nusipirko bilietą iki Minsko, važiavo devynias dienas, su niekuo nebendravo, apsimetė esąs rusas.

Lietuvis lietuviui – draugas

Kai trumpam išlipo Maskvoje, prie traukinio sutiko lietuvę (iš Joniškio) su vaikais, paskolino jai 50 rublių, iš jų sužinojo, kad Lietuvos siena nesaugoma. Stanislovo bilieto iki Minsko nepriėmė, nes vaikinas neturėjo paso. Tada Stanislovas nutarė važiuoti slapta, kaip ne kartą buvo daręs. Pajudėjus traukiniui, užsikabino už laiptų, paskui užsiropštė ant stogo ir artyn prie Lietuvos. Važiuoti ant stogo buvo šalta, miegoti negalėjo, bijojo nukristi nuo stogo. Taip kankinosi bėglys, kol jį priglaudė viename vagone buvę kareiviai. Su jais vyko iki Minsko, toliau – vėl ant stogo. Porą kartų, kai buvo nulipęs nuo stogo, stotyje vagys mėgino atimti pinigus, bet Stanislovas apsimetė esąs vargšas, turįs tik 3 rub. Bijodamas vagių, Stanislovas daugiau nelipo nuo stogo. Tikra laimė buvo, kai sutiko lietuvius, kurie priglaudė savam vagone, pasiūlė pamiegoti ir apstatė jį maišais, kad kontrolierius nepastebėtų. Stanislovas buvo pervargęs, vos pastovėjo ant kojų, todėl miegojo kietai ir ilgai. Pabudo tik Vilniuje 3 val. nakties. Pirmiausia, ką padarė pasiekęs Lietuvą, tai parašė mamai laišką ir pranešė, kad jis jau Lietuvoje, papasakojo, kaip pabėgo, kokiais traukiniais važiavo, kad siena nesaugoma. Sulankstė laišką trikampiu ir išsiuntė. Mama, turėdama patikimų žinių, ruošėsi bėgti su sūnumi. Prie jų prisijungė dar penkios šeimos.
Iš Vilniaus namo vaikinas ėjo pėsčiomis, taikydamasis eiti pamiškėm, užsuko tik į Semeliškes, nes norėjo namiškiams nupirkti lauktuvių, bet ten jį sulaikė stribai. Pavyko išsisukti, nes turėjo padirbtą pažymą. Nesakė, su kuo gyveno, kur tiksliai eina, bijojo dėl artimųjų. Pagaliau parėjo pavargęs, išsekęs, bet laimingas, kad namuose. Dar labiau džiaugėsi, kai po kurio laiko laimingai namus pasiekė mama su broliu, kurie irgi sėkmingai pabėgo. Bet laimė neilgai tetruko.

Ir vėl tremtis
1948 m. gruodį vėl teko patirti suėmimo siaubą. Sovietai netruko išsiaiškinti apie pabėgėlius: Ramanauskai vėl buvo suimti, išvežti į Semeliškes, paskui į Trakus. Ten ilgai laikė, po to išvežė į Lukiškes, o brolį Steponą ir seses Bronytę ir Veroniką paleido. Įkalintieji Lukiškėse buvo uždaryti tardymo izoliatoriuje, vienutėse. Ir taip iki kovo mėnesio, kai buvo iškviesti ir priversti pasirašyti, kad nuteisti „už akių“ po trejus metus priverstinių darbų, kad su ­nuosprendžiu sutinka. Po to Lukiškių kalėjime dar kalėjo iki gegužės 13–14 d. Tada visus vėl suvarė į vagonus ir išvežė į Tolimuosius Rytus, į Komsomolską prie Amūro.
Ten, už Amūro, buvo 39-oji kolonija (baudžiamoji), kur kalėjo ir kriminaliniai nusikaltėliai. Į tokią vietą ir pakliuvo Stanislovas. Dirbti reikėjo daug ir sunkiai. Ten buvo tiesiamas geležinkelis aplink Baikalą, todėl reikėjo skaldyti akmenis skaldai, dirbti karjere. Kiekvienas privalėjo priskaldyti po 8 kubinius metrus akmenų, tik tada gaudavo po 500 g duonos. Jei tiek nepriskaldei – 300 g. Dar dukart duodavo sriubos po lėkštę. Jei neįvykdydavai normos, negaudavai trečios lėkštės sriubos – premijos. Įkalintieji kartais gaudavo papildomai po vieną sūdytą žuvį. Žmonės badavo, o buvo verčiami labai sunkiai dirbti. Ne kiekvienas pajėgdavo įvykdyti normą, tokius dar ir bausdavo – jie gaudavo tik vandens ir po šaukštą sorų košės. Alkis kamavo ne tik kalinius. Stanislovas matė, kad net pareigūnai ieškojo silkių galvų šiukšlių dėžėse.
Kolonijoje vyravo atskiros grupuotės: darbininkų (mužikų), vagių („blatnyje“), politinių kalinių (banderasų), lietuvius vadino fašistais ir laikė vienoje sekcijoje.
Stanislovas stengėsi neįsivelti į grupuočių santykius, nes tos grupuotės tarpusavyje nesutarė. Vieną naktį Stanislovas pajuto, kad tarsi kažkas atsigulė šalia. Pro miegus girdėjo, jog kažkas tarsi gargaliuo­ja. Atsibudęs ir pasisukęs pamatė, kad šalia gulinčiam perpjauta gerklė nuo ausies iki ausies. Vaikinas vėl nusisuko ir mėgino ramiai gulėti, gal net užsnūsti. Žiauru, bet taip elgtis privalėjo, jei būtų sureagavęs, pats būtų nužudytas.
Artimiau Stanislovas bendravo su Petru Jodeliu iš Utenos, jų draugystė truko maždaug pusantrų metų. Tarp kalinių buvo viena nerašyta taisyklė – vogti maisto davinį griežtai draudžiama. Duona buvo šventa ir jos vogti niekam nevalia. Pavogei – pasirašei sau nuosprendį. Pagaudavo vagį ir užmušdavo. Siuntinius buvo galima vogti, bet davinio – nemėgink.

Retos malonios akimirkos
Lageryje nutikdavo daug keistų dalykų. Stanislovas prisimena, kad 1949 m. dirbdamas karjere matė, kaip pro juos varė būrį belaisvių japonų. Kai kaliniai prisėdo, prie jų priėjo vienas japonas ir prakalbo lietuviškai. Sakėsi, kad dirbo ambasadoje Kaune. Trumpai tešnektelėjo, nes pamatę kareiviai neleido bendrauti. Artėjant žiemai, kaliniai japonų belaisvių daugiau nebematė, apie juos nieko negirdėjo.
39-ojoje kolonijoje Stanislovas kalėjo pusantrų metų, paskui buvo perkeltas į kitą lagerį. Ten reikėjo iš Sachalino į Komsomolską prie Amūro tiesti naftos liniją. Toje vietoje buvo šiek tiek lengviau, nes lagerį statė iš naujo. Taigoje kirto maumedžius, statė namus, o patys visą mėnesį gyveno po atviru dangumi. Paskui juos vėl perkėlė į naują vietą. Kaliniai dirbdavo miške, kirs­davo medžius. Kartą lūšis užpuolė einančius kareivius ir sužeidė. Ne vieną sužeistą sargybinį kaliniai ant pečių parnešė iki lagerio. Vienas iš kalinių nešė sargybinio šautuvą, bet apie pabėgimą niekas negalvojo. Bėgti kaliniai nesiryždavo, nes beveik visus bėglius arba pagaudavo, arba rasdavo jų lavonus, lūšių apdraskytus. Aplinkui knibždėte knibždėjo lūšių, ku­rios tik ir taikėsi ką nors sudraskyti. Kaliniai buvo girdėję tik vieną istoriją, pasakojančią apie sėkmingą fotografo pabėgimą. Ir tai ne viskas buvo aišku: ar fotografas sėkmingai pabėgo ir jo sargybiniai nerado, ar jis susidūrė su lūšimis…
Netoli lagerio buvo vietinė klajoklių gentis, nencai. Jie vertėsi medžiokle ir žvejyba. Daugelis kalinių manė, kad nencai yra užverbuoti, nes jie įskųsdavo kalinius, kurie papirkę sargybinius, eidavo į parduotuvę. Todėl lietuviai nevengdavo jų, vietinių, apgauti. Vienas rodydavo paprastus triukus, kiti tuo tarpu pavogdavo jo džiovintą raudonąją žuvį. Ta žuvis baisiai dvokdavo, bet alkanam žmogui ji atrodė kaip skanėstas.
Išsvajotoje tėviškėje

Beižionyse
Pasibaigus lagerio bausmės laikui, 1951 m. Stanislovas buvo paleistas iš kalėjimo, bet išsiųstas atgal į tremtį. Taigi Stanislovas vėl atsidūrė Altajaus krašte, iš kur buvo pabėgęs. Ten rado savo mamą, kuri iš kalėjimo irgi buvo grąžinta į tremties vietą. Altajaus krašte jie pragyveno iki Stalino mirties.1956 m. grįžo į Lietuvą. Stanislovas ir jo tėvai buvo reabilituoti tik 1990 metais atkūrus Nepriklausomybę.
Ramanauskai džiaugėsi pasiekę gimtuosius namus, bet tėviškėje laukė vargas. Į juos, tremtinius, įtariai žiūrėjo sovietų valdžios atstovai. Įsidarbinti Stanislovui, jaunam 25 m. vyrui, kolūkyje buvo sudėtinga, nes pirmininkas nenorėjo priimti buvusio tremtinio. Stanislovas dirbo traktorininku gretimame kolūkyje. Po kurio laiko Stanislovui į akį krito Antanina Kerdokaitė, mergina, gyvenanti Būriškių kaime. Jiedu susituokė 1965 m. Užaugino du vaikus: Ramutę (1966 m.) ir Rimtautą (1970 m.).
Visą amžių gyveno Beižionyse, kolūkyje abu ir dirbo. Sūnus Rimtautas prisimena, kad tėvas mėgdavo slapta pasiklausyti „Amerikos balso“. Vaikams apie patirtas skriaudas nebuvo linkęs pasakoti, tačiau vis kartodavo tokius žodžius: „Vaikai, aš gal nesulauksiu, bet jūs tikrai sulauksit, kai Lietuva vėl bus laisva ir nepri­klausoma“. Dėkui Dievui – sulaukė.

Tęsia tėvų darbus
Dukra Ramutė, baigusi Beižionių mokyklą, toliau mokėsi Vilniaus žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikume. Dirba Elektrėnų literatūros ir meno muziejuje ir „Ąžuolyno“ progimnazijoje.
Lietuvoje susikūrus Persitvarkymo Sąjūdžiui ir atkūrus Lietuvos šaulių sąjungą, Ramutė ir brolis Rimtautas tapo Šaulių sąjungos nariai. Ramutei buvo patikėta tvarkyti dokumentaciją, ruošti straipsnius, juos viešinti, kiek tai buvo galima daryti tuometinėmis sąlygomis.
Ramutė, kaip ir visi šauliai dalyvaudavo ir kitose sąjungos veiklose.
„Tam tikru metu, jei visa Lietuvos politinė situacija būtų pasisukusi nepalankia mums kryptimi, buvau įpareigota išsaugoti visus dokumentus, kurie būtų įrodę, kad mes, Šaulių organizacija, egzistavome“, – prisimena Ramutė. Šiuo metu ji yra Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narė.
Ramutė užaugino dvi dukras. Vyresnioji Ingrida, knygos „Tarp vakar ir šiandien“ straipsnio „Už ką“ autorė, Lietuvos edukologijos universitete įgijo ekonomikos bakalauro laipsnį ir mokytojo kvalifikaciją. Šiuo metu dirba viename iš Lietuvos bankų. Jaunesnioji dukra Enrika šiuo metu Didžiojoje Britanijoje studijuoja Falmouth Menų universitete.

Lietuvos nepriklausomybės sargyboje
Ramanauskų sūnus Rimtautas,­ baigęs Beižionių mokyklą, vėliau dabartinį Elektrėnų profesinio mokymo centrą, įsidarbino Lietuvos elektrinėje ir ten dirbo 23-ejus metus.
Patriotiškai nusiteikęs devynio­likmetis vaikinas, pradėjęs savarankišką gyvenimą, pradėjo domėtis ir visuomenine veikla. 1989 m. įstojo į Lietuvos darbininkų sąjungą, tais pačiais metais rugsėjo 20 d. Lietuvoje buvo atkurta Šaulių sąjunga. Taigi Rimtautas su draugais, dirbusiais elektrinėje, ėmė svarstyti, kad reikėtų kurti Šaulių sąjungos Elektrėnų ­kuopą. Kurti skyrių pradėjo dar 1989 m., įvyko pirmasis susitikimas su Šaulių sąjungos štabo viršininku Juozu Dulskiu.
Steigiamasis susirinkimas buvo suorganizuotas 1990 m. dabartinio Elektrėnų profesinio mokymo centro aktų salėje. Įkuriant skyrių, dalyvavo Kauno rinktinės štabo viršininkas Liutauras Trumpulis ir Centro valdybos atsakingasis sekretorius Stasys Ignatavičius
Kuopos vadu buvo išrinktas Gintautas Bliujus, Rimtautas – štabo viršininku, o Kęstas Gaižauskas – iždininku.
„Į Šaulių sąjungą įstojo visi mano draugai, kurie kaip tik buvo grįžę iš tarnybos sovietinėje kariuomenėje“,- prisimena Rimtautas. Naujos šaulių kuopos nariams reikėjo ir uniformų, ir skiriamųjų ženklų, ir mokymų, ir daugybės kitų dalykų, bet niekas pinigų neskyrė. Patriotiškai nusiteikę šauliai negailėjo savų pinigų: patys mokėjo už uniformas, už avalynę, už ženklus, už mokymus ir kt.
Iki 1990 m. Šaulių sąjunga buvo nepriklausoma sukarinto pobūdžio organizacija. Duodami priesaiką, šauliai prisiekdavo ginti Tėvynę nuo vidaus ir išorės priešų.
Lemtingą 1991 m. sausio 13 d. elektrėniškiai šauliai sąžiningai vykdė priesaiką ir vieną iš šaulių įsakymų „Gink Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvišką žemę“. Jie dalyvavo masiniame taikių žmonių pasipriešinime, saugojo svarbius objektus bei Parlamento pastatus. Jie dalyvavo ir atliko šaulių pareigą: stebėjo, ar nėra provokatorių, padėjo žmonėms spręsti iškilusias asmenines problemas, stebėjo aplinkinių nuotaikas. Rimtautas aiškiai prisimena, kaip jie, šauliai, saugojo Aukščiausiosios Tarybos pastatą. „Kai žvalgyba praneša, kad artinasi tankai, tai pro akis visas gyvenimas prabėga. Nežinai, ko tikėtis… Apie pasitraukimą nebuvo nė minties. Taip pasielgęs draugams į akis negalėtum pažiūrėti. Pavojaus akimirką visi jausmai buvo susipynę, buvo, kad savo balso atpažinti negalėjai. Geriau, kad tokių jausmų žmogui per gyvenimą netektų patirti“,- apie tų dienų įvykius kalba Rimtautas. R. Ramanauskas šiuo metu priklauso Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai.

Pokyčiai

Laikui bėgant, pokyčiai prasidėjo darbovietėje – Lietuvos elektrinėje. Vykdant elektrinės struktūrinius pertvarkymus ir optimizaciją, pradėta atleisti darbuotojus. Rimtautui, kaip darbininkui, kaip profsąjungos pirmininkui, visada buvo svarbu, kad su žmonėmis būtų elgiamasi taip, kaip reikalauja įstatymai. Pasakodamas apie šį laikotarpį, Rimtautas prisiminė: „…antrąkart apsilankyti Seime teko 2011 m., kai pradėti ­vyk­dyti Lietuvos elektrinės darbuotojų atleidimai. Toje atleistųjų šimtinėje buvo trys šauliai, saugoję Aukščiausiąją Tarybą, tarp jų ir aš. Ėjau susitikti su Konservatorių frakcija. Keliaudamas Seimo koridoriais iš naujo patyriau išgyventus jausmus, skirtumas tik tas, kad 1991 m. ėjau ginti Tėvynės, o į šį susitikimą ėjau apginti tuos žmones, kurie gynė Tėvynę“. Rimtautas, nors pasitraukė iš Šaulių sąjungos akty­vios veiklos, visada liko ištikimas duotai šaulio priesaikai „Ginti Tėvynę nuo vidaus ir išorės priešų“.
Netekęs darbo elektrinėje, Rimtautas nutaria savo jėgas skirti darbui profesinėje sąjungoje: nuo 2002 m. Lietuvos darbininkų sąjunga pervadinama į  Lietuvos profesinę sąjungą „Solidarumas“, nuo 2012 m. jis Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ valdybos narys, nuo 2013 m. Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkės pavaduotojas, Lietuvos energetikų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas. „Aš dirbu profesinėje sąjungoje. Lieku ištikimas priesaikai, tik dabar ginu Tėvynę nuo vidaus priešų. To, kas vyksta Lietuvoje, „gerai“ nepavadinsi. Didelis darbo žmonių išnaudojimas, įstatymų nepaisymas, „švogerizmas“, perdėtai didelės kainos, didžiulė emigracija, panieka ir nepagarba paprastam žmogui, kuris prisimenamas tik kas ketveri metai. Jei valstybėje viskas būtų gerai, tai piliečiai nebėgtų, tačiau juos iš čia veja maži atlyginimai, nestabili ateitis. Mano darbo tikslas – ginti profsąjungos narių socialines tei­ses ir ekonominius interesus, garbę ir orumą, puoselėti demokratiją, stip­rinti lygiavertės partnerystės, kolegiško solidarumo santykius, veikti taip, kad dirbančiam Lietuvos žmogui būtų gyventi geriau“,- su užsidegimu kalba buvusio tremtinio Stanislovo, iš tremties bėgusio į savo gimtąjį kraštą, sūnus.
Pats Rimtautas užaugino sūnų Rimvydą, kuris šiuo metu studijuo­ja Vilniaus Gedimino technikos universitete III kurse, siekia įgyti informacinių sistemų inžinerijos bakalauro laipsnį. Rimvydas taip pat dirba komunikacijų srityje, kaip ir tėtis dalyvauja visuomeniniame gyvenime.