Janina Girsė, Julija Kirkilienė
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija kasmet šalies regionų spaudos atstovus supažindina su naujausiomis aktualijomis. Tuo tikslu lapkričio 14–15 dienomis sostinėje vyko žurnalistų suvažiavimas. Po įspūdingo susitikimo išvakarėse su žurnaliste, žymia lietuvių TV ir kino režisiere, viena žinomiausių Lietuvos dokumentinio kino kūrėjų Giedre Žickyte, kitą dieną Užsienio reikalų ministerijoje vyko įdomi dalykinė darbotvarkė ir abipusis žurnalistų bei ministerijos šeimininkų bendravimas. Renginys vyko Europos salėje, kurioje dėmesį patraukė stendas su šviesaus atminimo filosofo Leonido Donskio knygų ekspozicija. Viena autoriaus knygų „Didžioji Europa“ (esė apie Europos sielą) – žmonijos kultūros lobių pateiktis Lietuvos skaitytojui – šventė besidominčiam tokiomis temomis. Šio straipsnio pavadinimą autorės pasiskolino iš filosofo Leonido Donskio minėtos knygos.
Žiniasklaidos susitikime aptartos buvo tokios temos: Lietuvos užsienio politikos aktualijų apžvalga, Europa po Brexit: svarbiausi klausimai Lietuvai ir jos žmonėms, valstybės saugumas: įtaka valstybės raidai ir komunikacija istoriniais klausimais bei diskusijos.
Lietuvos užsienio politikos aktualijas apžvelgė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Įvardijęs pagerėjusią situaciją su artimiausiomis kaimynėmis, ministras patikino, kad ir tarpusavio bendravimas, ir integracija didėja. „Šiaurės Baltijos šalys vis noriau Lietuvą priima į savo ratą, o bendradarbiavimas yra gilus, tradicinis, ilgalaikis ir turintis savas struktūras. Jei kalbėtume apie kitas kryptis, tai pirmiausia – saugumas ir ekonomika. Ekonominė diplomatija išlieka prioritetas, nes tai yra svarbu socialiniams interesams“,- kalbėjo ministras.
Pasak ministro, rūpintis Rytų partnerystės šalimis yra mūsų šalies pašaukimas. Tai darome nuosekliai ir intensyviai. Šešios šalys – Ukraina, Moldova, Sakartvelas, Armėnija, Azerbaidžianas ir Baltarusija – visos labai skirtingos ir jų ateities vizijos – taip pat. Pirmoji išvardinta trejukė skiriasi nuo antrosios, neturinčios didelių ambicijų įstoti į ES. O ir pirmos trys – Ukraina, Moldova, Sakartvelas – labai skirtingos. „Detaliau kalbant, reikėtų priminti, kad Ukrainoje jau septinti metai vyksta karas. Kai ten vykstu, stengiuosi aplankyti ne tik Kijevo, bet ir fronto regionus. Visai neseniai buvau investicijų konferencijoje Mariupolyje. Ta vieta yra simbolinė ir prasminga, nes Mariupolis labiausiai nukentėjo nuo Rusijos karinio laivyno agresijos prieš Ukrainos laivus ties Kerčės sąsiauriu. Tas regionas labiausiai nukentėjo ir ekonomiškai, nes uostas negalėjo funkcionuoti visapusiškai, o transporto infrastruktūra neišvystyta, keliai prasti. Kai prieš keletą metų vykau į Mariupolį, tai mašina gal keturias valandas važiavau iš Zaporožės. Dėl to vienas iš pirmųjų prezidento Volodymyro Zelenskio kuruojamų projektų buvo nutiesti plentą. Greitkeliu jo nepavadinsi, bet nuo Zaporožės iki Mariupolio dviejų šimtų kilometrų atstumą automobiliu jau galima ramiai nuvažiuoti per porą valandų. Tai didelis proveržis. Ši izoliuota sritis turi ambicijų, nori vystyti verslą ir normaliai gyventi, nors už dvidešimties kilometrų yra frontas. Todėl akivaizdu, kad ir investuotojai labai atsargiai reaguoja, ir uostas negali veikti dėl saugumo. Nuvažiavęs į tą frontą šįsyk, galėjau palyginti vaizdą su tuo, ką mačiau prieš trejetą metų: tuomet buvo mažiau sugriautų pastatų, o šiuosyk visiškai sunaikinta Širokino gyvenvietė – buvęs jaukus kurortas prie pat jūros su puikiausiais namais atrodo neatpažįstamai – ten nieko nebelikę – fronto linija, apkasai, yra taip vadinama pilkoji zona, budi kariai. Su kariais mėgstu pabendrauti. Jie paliko gerą įspūdį – išsilavinę, aukojasi, vykdo savo pareigą ir labai korektiški. Į politinius klausimus atsakinėja atsargiai ir atsakingai. Aišku, tai – ne jų amatas. Jie turi kariauti“,-įspūdžiais dalijosi ministras.
Ministras jau tris kartus susitiko su prezidentu V. Zelenskiu. L. Linkevičius dalijosi įžvalgomis, kad Ukrainos prezidentas – žmogus iš kitos sferos – daug geresnės negu mūsų, nesujauktas biurokratijos ir kitų dalykų. Tai esą pliusas, bet minusas, kad neturi politinės patirties. O spaudimas iš oligarchų esąs beribis. Ką spaudimas – šantažas. Jei priimamas kažkoks sprendimas, ir vienam iš oligarchų nubraukiama kokie du šimtai milijonų eurų, tai jis nežiūri į tą reikalą filosofiškai, o žiūri konkrečiai į savo nuostolius. Todėl jaučiama didelė jėgų konfrontacija. Naujojo prezidento padėtis sudėtinga ir politiškai, ir ekonomiškai. Nors nuoširdžiai žmogus nori padaryti gera, bet kiek jam tas pavyks, nežinia. „Mūsų pareiga yra padėti, kur tai įmanoma, tą mes ir darome. Ukraina viena iš tų šalių, kuri nori priartėti prie ES, prie NATO“, – kalbėjo ministras.
Ministras Linas Linkevičius išsakė savo nuomonę dėl Sakartvelo, paminėdamas Pietų Osetijos ir Abchazijos problemas, kalbėjo apie neramumus sukėlusią Moldovos krizę ir dėl ko ji nėra tarp tų šalių, kurios norėtų artėti prie ES.
Pasak ministro, kitos trys šalys (Armėnija, Azerbaidžianas ir Baltarusija) artėjimo prie ES atžvilgiu esančios dar kuklesnės. „Mūsų prezidento požiūris į Astravo elektrinę išlieka kategoriškai neigiamas, bet mes puikiai įsivaizduojam, kad nuo tos vietos, kur dabar sėdim, yra 30 km atstumas iki Astravo bei 150 km ilgio siena, ir kas ten už jos vyksta, mums ne tas pats – negalime būti vien stebėtojai, kas toliau vyks. Mes turime kiek įmanoma daugiau kalbėtis. Jau dvidešimt metų vyksta Baltarusijos ir Rusijos sąjungos sutarties įgyvendinimas. Tai toks balansavimas: de fakto – kaip ir integruota į Rusiją šalis, de jure – jinai savarankiška ir nepriklausoma. Sudėtinga situacija – esant tokiam skauduliui, kaip Astravas: turime su kaimynais bendrauti, kalbėtis, padėti daugiau matyti pasaulio. Lietuvos pirmininkavimo ES metu išjudinome derybas dėl vizų supaprastinto režimo. Jau šešetas metų praėjo, kai mes pastūmėjom viską iš mirties taško, bet dar nepasirašyti susitarimai, nors ir paruošti. Labai tikimės lapkričio 22 d. atvyksiančių valstybinių delegacijų į Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei kitų 1863–1864 m. sukilimo dalyvių palaikų perlaidojimo iškilmes iš Lenkijos, Latvijos, Ukrainos, Baltarusijos. Pastarosios šalies piliečiams K. Kalinauskas yra vienas iš pačių ryškiausių nacionalinių didvyrių. Taigi tikimės, kad Baltarusijos delegacija atvažiuos. Tai būtų toks simbolinis įvykis. Kaip istorinė retrospektyva. Įsivaizduokit, kad baltarusiai turėtų dalyvauti ne kaip pilietinė visuomenė, bet kaip valstybė: kokia ji bebūtų, savarankiška ar ne, apie tai galėtume daug diskutuoti, bet įvertinti tuos niuansus mūsų vaidmuo turėtų būti ne vien statistinis“, – kalbėjo ministras.
Po įžanginės užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus kalbos žurnalistai turėjo progos pabendrauti juos dominančiomis temomis apie savo regionų, Lietuvos bei užsienio politiką, informacinius bei hibridinius karus per regioninę žiniasklaidą, pateikti savo vizijas dėl susitikimų ateityje.
Iš susitikimo žurnalistai savo skaitytojams parvežė informacijos apie Brexito reikšmę Lietuvos emigrantams Didžiojoje Britanijoje. Anglijoje gyvena apie 200 tūkst. lietuvių, iš kurių per 124 tūkst. užsiregistravę, kad ten pasiliksią gyventi. Tai yra, jie gali atsisakyti Lietuvos pilietybės, todėl Lietuvai, norint neprarasti savo piliečių, reikėtų ieškoti būdų, kaip gauti kitos šalies pilietybę, nepraradus savosios. „Konstitucija nėra Biblija, kad jos nebūtų galima pataisyti“,- šmaikštavo ministras L. Linkevičius.
Žurnalistai iš pirmų lūpų sužinojo apie Europos Sąjungos išmokas žemės ūkiui, kurių aprašuose, kaip kokiose džiunglėse, pasiklysti galima. Pavyzdžiui, didžiausios dotacijos skiriamos Graikijos žemės ūkiui, nors žemės ūkiu ten daugiausia verčiasi austrai ir vokiečiai. Lietuvos ūkininkai į JAV importuoja sūrių už 6 mln. eurų, bet iš JAV į Lietuvą produkcijos importuojama daugiau, todėl muitų mokesčiai skriaudos Lietuvai nepadaro. Žinoma, visur reikalingos Lietuvos diplomatų pastangos įrodyti, kad Lietuva ne kokia maža, o pilnavertė ir aktyvi Europos Sąjungos šalis.
Susitikime daug dėmesio buvo skirta Lietuvos santykiams su Izraeliu ir Holokausto temoms. Rajonų žurnalistai dalijosi patirtimi tarpusavyje ir informavo Užsienio reikalų ministerijos atstovus apie darbą regionuose, ugdant toleranciją apie žydų tragedijos atminties išsaugojimą.