Julija Kirkilienė
Baltijos kelias 1989 metais pažymėjo net tik laisvės troškimą, bet ir skaudžią sukaktį – Stalino–Hitlerio sąmokslo (Molotovo-Ribentropo pakto) 50 metų sukaktį, kaip sakė Sąjūdžio vedlys, prof. Vytautas Landsbergis, sąmokslo prieš tautas sukaktį. Kaip prisimena elektrėniškiai, važiavimas į Baltijos kelią buvo tiesiog spontaniškas. Žmonės važiavo ne tik su savo transportu, Valstybės įmonių – Lietuvos elektrinės, Kruonio HAE, Vievio paukštyno ir kitų – vairuotojai ėmė kas autobusus, kas sunkvežimius ir visi skubėjo į tą pasaulio dėmesį sukausčiusią akciją.
„Nesiblaškykite, nepergyvenkite dėl vėlavimų; atėjus valandai išlipkite, kur esate, ir susiimkite rankomis. Visi būsime kartu – „Baltijos kely!“, – per radiją tąsyk į žmones kreipėsi V. Landsbergis.
Elektrėniškiai irgi ne visi spėjo į jiems skirtą kelio ruožą prie Bagaslaviškio kryžkelės. Tremtinys Romualdas Saidys tą dieną Širvintose minėjo brolio mirties metines. Neįsivaizdavo apie tokius automobilių kamščius kelyje, todėl atvažiuoti suspėjo tik iki autostrados. Ten ir susikibo rankomis. Povilo Leipaus šeima į Baltijos kelią skubėjo iš Palangos. Dėl kamščių kelyje, nespėjo. Savo misiją atliko prie Vievio. „Versmės“ gimnazijos mokytoja Laima Stankevičienė taip pat gerai prisimena tą dieną, tas spūstis kelyje, nors automobilių tuo metu nebuvo tiek, kiek dabar. Juk automobilių stovėjimo aikštelės būdavo tuščios. Mokytojos šeima į akciją vyko autobusu. Lipo į tą, kuris sustojo. Autobusai vežė nuo kultūros namų, niekas neregistravo, kas važiuoja. Pedagogė turi savo nuomonę apie kalbas dėl Baltijos kelio pakartojimo. Jos nuomone, buvo toks momentas, toks visų žmonių širdžių pakylėjimas. „Pakartoti tai būtų galima, jei vėl grįžtų buvusi santvarka. Neduok Dieve, kad grįžtų tie laikai“,- emocijų neslėpė L. Stankevičienė.
Elektrėniškė Danutė Rašimienė prisimena, kad buvo karšta diena. Kaune gyvenusi ir studijavusi jos dukra Asta Rudzevičienė, dabartinė Abromiškių reabilitacijos ligoninės gydytoja, užvažiavo į Elektrėnus, kartu paimti tėvus, seserį Snieguolę ir brolį Mantą, dabartinį architektą, projektavusį Elektrėnų biblioteką. Deja, tėtis, buvęs Abromiškių klinikų vyriausias gydytojas, didelis Lietuvos patriotas Jonas Rašimas dėl darbo į akciją vykti negalėjo. Danutė prisimena tas emocijas, kokių gyvenime daugiau patirti neteko ir pokalbius su viena rusakalbe moterimi, nepritarusia Lietuvos nepriklausomybei. Dabar ji sutinka, kad Lietuvoje gyventi gerai, o jos tėviškėje, Rusijoje, artimieji vis nepritekliuose gyvena.
Lietuvos vėliavą elektrėniečių minioje laikiusi Eugenija Purienė prisimena:
„Jau kurį laiką per radiją ir televiziją buvo kalbama apie nepakartojamą įvykį – gyvąja grandine sujungti visas tris Baltijos šalis Lietuvą, Latviją, Estiją, nes jas visas sujungė bendras likimas – visos buvo patekusios į sovietų gniaužtus.
Kelyje Vilnius–Panevėžys elektrėniškiams buvo paskirta vieta prie kryžkelės į Bagaslaviškį. Su vyru Vladu ir sūnumi Žilvinu, su savo oranžiniu žiguliuku susiruošėme į kelionę. Nors atstumas atrodo nebuvo ilgas, bet visi automobiliai važiavo viena kryptimi, todėl judėti teko vėžlio žingsniu. Prieš mus važiavo Verbilų šeima, per kurių automobilio galinį langą šypsenas mums dalino ir rankutėmis mojavo šviesiaplaukė, garbanota jų dukrelė.
Aš iš darbo buvau parsinešusi Lietuvos trispalvę su ilgu kotu, tad ją iškišome per automobilio langą. Rankose laikėme žvakutes, perrištas juodu kaspinu. Stovėjome tame kelyje apimti tokio gero jausmo, tokio susitelkimo, kad visi jautėmės čia esantys dėl laisvos Lietuvos. Dalyvaudami dviejų milijonų žmonių grandinėje, jungiančioje Lietuvą, Latviją, Estiją, ir buvome neapsakomai laimingi. Visi toje grandinėje buvome tarsi viena šeima, visi sveikinomės, vieni kitiems šypsojomės. Ta akcija buvo nepamirštama ir nepakartojama.