Apdovanojimuose „Elektrėnų žiburys“ 2020 m. Kultūros šviesuolio nominacija buvo suteikta Elektrėnų savivaldybės istorinių įvykių, įvairių renginių metraštininkei ir archyvarei, fotografei Liudmilai Felčinskajai
Elija Černiauskaitė
Dauguma elektrėniškių ją pažįsta – šventėse, parodose ar tiesiogmiesto gatvėse ji su kamera fiksuoja ne tik veidus, bet ir jausmus. Liudmila Felčinskaja – fotografė, kuri mato daugiau nei vaizdą. Ji saugo Elektrėnų atmintį – žmones, vietas, emocijas, kurios nyksta iš kasdienybės, bet lieka kadruose.
Liudmila – ilgametė Elektrėnų fotografė, aktyviai dokumentuojanti miesto kultūrinį gyvenimą, renginius, žmonių portretus bei istorinius pokyčius. Ji yra sukaupusi didelį archyvą ir siekia, kad šis vizualinis atminties lobynas būtų išsaugotas ateities kartoms.
Kaip prasidėjo Jūsų kelias į fotografiją? Ar prisimenate pirmą kartą, kai paėmėte fotoaparatą į rankas?
L. F. Buvau turbūt arba trečioje, arba penktoje klasėje. Tėvas atėjo, davė man fotoaparatą į rankas ir sako: „Va, stebėk savo akį: tamsiau – vyzdys prasiplečia, šviesiau – susitraukia.“ Tas pats galioja ir fotografijai. Jei šviesos daug, prisuki diafragmą, jei šviesos mažai, atsuki. Taip prasidėjo mano pažintis su fotografija. Turėjau fotoaparatą „FED“, su ištraukiamu objektyvu. Tai nuo to laiko po truputį pradėjau fotografuoti.
Šiaip piešti labai mėgdavau. Apskritai, man visada patiko stebėti žmones, jų emocijas. Gėlytės, blusytės yra gražu, bet ne mano. Fotografuoti, išlaukti tinkamo momento, šviesos, pajusti žmogų, yra sudėtinga. Šiuolaikiniai portretai dabar dažnai būna iš fotosesijų, kur sekama mados žurnalų pavyzdžiu, bet ten nėra dūšios. Aš grįžtu prie to senovinio fotografavimo, kur portretas kalbėjo pats už save. Čia kaip ir judesys – jis gražus tada, kai gauna tą paskutinį tašką. Kalbant ir apie emociją, yra lygiai tas pats.
Taip ir gavosi, kad iš pradžių norėjau stoti į Vilniaus dailės akademiją, bet paskui pasižiūrėjau, kad stojančio jaunimo darbai yra gražesni už mano ir aš nesiekiu jų lygio. Galvojau, juk man gali pasisekti ir tada aš užimsiu kažkieno vietą. O tam žmogui galbūt tai būtų kelias į gyvenimą. Atsiėmiau dokumentus. Einu nusiminus, pakeliu akis, matau skelbimą, kad Vilniaus technologijų technikumas kviečia stoti į fototechniką. Pačią paskutinę dieną pridaviau dokumentus, o jau sekančią buvo egzaminai. Pasiruošimas nulinis. Iš tikrųjų, aš turėjau problemų su chemija. Kai atėjau į egzaminus, pasakiau dėstytojai, kad chemijos nemoku, bet labai noriu įstoti. Ji, pakėlusi akinius, pasižiūrėjo į mane, šešiolikmetę mergaitę. Greičiausiai pagalvojo, kas čia per naglumas. Aš dabar turbūt taip nesielgčiau, bet tada labai norėjau įstoti. Man pasisekė.
Mokytoja sakė: „Žiūrėkite, jeigu įstosite, aš jus seksiu nuo pirmos iki paskutinės dienos.“ Įstojau, ačiū Dievui. Padėjo geras atestatas – 4,8 balo penkiabalėje sistemoje, pagyrimo raštai. Technikume bendramokslių grupė pasitaikė draugiška, linksma, gyvenanti fotografinėmis idėjomis ir naujovėmis. Mes iki šiol visi bendraujame. Jau tiek metų praėjo nuo 1982-ųjų, kai vasarį baigėme studijas. Iki šiol susiskambiname, susirašinėjame.
Visą gyvenimą lydėjo geri mokytojai, kuriems turiu tikrai nuoširdų ačiū pasakyti, pradedant nuo pirmos klasės ir baigiant mokslus. Netgi dabar į mano gyvenimą ateina labai įdomus žmonės, iš kurių galima daug ko pasimokyti.
Kas labiausiai Jus įkvepia fotografuojant?
L. F. Žmonės ir emocijos. Taip, būtent emocijos – tikros, gražios, gilios. Labai noriu, kad mano nuotraukose liktų tie žmonės, kurie statė šitą miestą, kurie dirbo Elektrėnų elektrinėje. Jie mums buvo pavyzdys – darbštūs, atsidavę, dažnai aukoję savo sveikatą dėl bendro gėrio.
Kai juos pamatau šventėse ar tiesiog einančius gatve – man tai pati didžiausia dovana. Labai noriu, kad jie liktų nuotraukose. Nes jie yra mūsų vertybių pamatas. Jie parodė, kokie turi būti žmonės: nuoširdūs, paprasti, ištikimi vieni kitiems. Stebiuosi jų gebėjimu bendrauti, padėti, užjausti, palaikyti, dalyvauti visuomeniniame gyvenime. GELEŽINĖ KARTA – ne viską matuoja pinigais. Kartais daug svarbiau yra geras žodis, tikra draugystė, tokia, be apskaičiavimo, be naudos. Jos dabar vis mažiau. Deja, pinigai vis labiau užvaldo pasaulį. Bet vis tiek tikiu, kad tikros, nesuvaidintos emocijos ir paprastas žmogiškumas yra tai, kas tikrai svarbu. Ir būtent tai noriu išsaugoti savo fotografijose.
Jūs jau daugelį metų fiksuojate Elektrėnų renginius, šventes, žmones. Kaip per objektyvą keitėsi Jūsų žvilgsnis į miestą?
L. F. Renginius aš pradėjau visiškai nesenai fotografuoti. Tiesiog studijoje sumažinau kiekį krikštynų ir vestuvių fotografavimo. Supratau, kad šis kelias yra jau truputį ne mano, kadangi keičiasi požiūris į švenčių fotografavimą.
Elektrėnų savivaldybės šventėse žmonės gyvi, dainuoja, šoka – tik spėk fiksuoti kadrus. Tos akimirkos, kai visa aikštė dainuoja lietuviškas dainas, yra tikros, jausmingos. Tautiškumo puoselėjimas yra svarbu. Dabar apie meilę Lietuvai kalbama daug, bet tikros meilės mažiau. Todėl visada skatinu renginius su sutartinėmis ar tautine dvasia.
Šioje nuotraukoje Liudmila – pirma iš dešinės. Nuotr. aut. nežinomas.
Buvo gražus renginys Elektrėnų krašto muziejuje – „Tėvų duona užauginti“. Tai ne šiaip renginys, tai tarsi spektaklis, labai jautrus. Visa, kas susiję su tautiniu paveldu, yra gražu, nes tai išskirtinis bruožas. Sovietmečiu daugiau buvome lietuviai, nes reikėjo saugoti savo tapatybę. Dabar, kai viskas duota, kartais prarandame tą jausmą.
Dabar atsiranda daug folkloro festivalių, kurie jau tampa tradiciniais. Viename iš renginių pamačiau jauną mamytę, giedojančią sutartinę ir maitinančią kūdikį – tai tiesiog magiška. Norėčiau, kad mokyklose vėl grįžtų tautiniai šokiai, dainos.
Džiaugiuosi, kad minima M. K. Čiurlionio kūryba, B. Dvariono opera parodyta Vievyje, kur prisidėjo ne tik profesionalai, bet ir meno mokyklų vaikai. Tokie renginiai parodo, kad mes dar gyvi.
Kokį vaidmenį, Jūsų manymu, atlieka fotografija, saugant miesto ir žmonių atmintį?
L. F. Ji saugo miesto ir žmonių atmintį. Išeina žmonės, kurių jau nebėra, bet jie išlieka kadruose. Štai, mūsų alpinistai, gydytojai – daugumos jų jau nebėra tarp mūsų, bet nuotraukose jie yra gyvi. Fotografija leidžia prisiminti ne tik žmones, bet ir bendrystę: šventes, susitikimus.
Elektrėnų istorija yra taip pat fotografijose. Pavyzdžiui, 1961 m. fotografo Jaro nuotrauka, vaizduojanti miesto pradžią: pirmuosius pastatus, darželius, kultūros centrą, universalinę parduotuvę, skalbyklą, net takelį, kuriuo ėjau į viešbutį, kur dirbo mama. Viską dabar galime prisiminti tik per nuotraukas.
Mūsų miestas buvo pakankamai jaukus. Dabar aš matau, kaip pjaunami ir naikinami medžiai, kuriuos mes ir mūsų tėveliai sodino. Jų gaila. Vaikų darželiai tampa restoranais ir viešbučiais. Man labai gaila, kad neišsaugoti pastatai, kurie buvo miesto vizitinė kortelė. Vietoj jų atsirado neišvaizdžios prekybos centrų dėžutės. Žinoma, tai patogu, bet be architektūrinio veido. 
Aš esu prieš atminties naikinimą: paminklų griovimą, atminimo lentų nuėmimą. Pavyzdžiui, S. Nėries, J. Marcinkevičiaus, kai kurių istorinių veikėjų atmintis… Jie buvo, jie klydo. Tai žmogiška. Kas pasakė, kad mes jau tokie teisuoliai ir neklystame? Su manimi daug kas gali nesutikti. Tai yra mano nuomonė ir aš jos niekam neperšu. Fotografija yra neįkainojamas archyvinis dokumentas. Be fotografijų nežinotume, kaip atrodė Darius ir Girėnas, partizanai, tarpukario šventės. Karo muziejuje Kaune yra rodomos parodos, kurias sudaro ilgai slėptos nuotraukos, nes jose užfiksuoti žmonės, nepriimtini buvusiai santvarkai. Tai yra mūsų istorijos dalis.
Šiandien daug kas yra pasikeitę. Mados, reklamos pasauliai diktuoja, kaip mes turime gyventi, ką valgyti, kaip rengtis, atrodyti. Rezultate turime vienus nuo kitų nesiskiriančius jaunimo atstovus. Daugelio akyse tuščia. Nėra tikrumo, nėra ugnelės. Viskas dirbtina. Kai kurių fotosesijų tenka atsisakyti, nes nėra to jausmo – viskas „ant vienos bangos“. Man gražios tos senos, natūralios nuotraukos. Jose žmogus gyvas.
Ar turite kokį nors mėgstamiausią Elektrėnų renginį ar vietą, kurią fotografuoti visada ypatinga?
L. F. Turbūt, kad ne, nes daug vietų yra prarastų. Ten, kur man buvo gražu, miela, gera, jų jau neliko. Labai nemėgstu mūsų 100-mečio Nepriklausomybės Atkūrimo aikštės, nes ji yra šalta, vakare tamsi, neatspindinti savo tikrojo vardo. O juk pagrindinis tikslas – aikštė turi kelti pagarbą, pasididžiavimą.
Ten, kur yra pastatytas paminklas prarastiems kaimams, kurie liko po Elektrėnų mariomis, pagal mane, yra neužbaigtas. Ačiū jaunimui, kurie prie to dirbo, bet jis yra neužbaigtas.
Naujas fontanas man patinka, bet gaila ir senojo. Kai jis atsirado, mums, elektrėniškiams, tapo puikia vieta, kur galima pasėdėti, paklausyti vandens čiurlenimo. Bet paskui jis buvo neprižiūrimas.
Vaikų pasaulio gaila, nes jis buvo išskirtinis Lietuvoje. Jis irgi buvo neprižiūrimas. Dabar, po rekonstrukcijos, nepasakyčiau, kad jis labai ten būtų lankomas. Taip, ten žmonės nueina. Ačiū Dievui, kad asfaltuoti yra takeliai, patogu vaikščioti mamoms su vaikučiais ir taip toliau.
Gerai, kad iniciatyvūs žmonės išsaugojo mūsų Jachtklubą.
Elektrėnuose buvo tokios gražios vietos. Pavyzdžiui, važiuojant į Vaikų sanatoriją, ten yra toks nedidukas iškyšulys ir graži pušelė augo. Dabar ji yra visiškai kabanti ore, visa išsisukus, išsinarinus. Labai mėgau šią vietą. Čia visada labai gražiai saulė žaisdavo ant bangų.
Patį miestą mėgdavome fotografuoti. Pavyzdžiui, senas tiltas buvo mylimas visų gyventojų. Senoji miesto dalis žavėjo savo žaluma ir pavėsiu.
Šiuolaikinis miestas darosi labiau „sušukuotas“. Visur trinkelės, dviračių takai. Skulptūrų parkas žavi savo ramybe, medžių ošimu. Čia pat gatvė, tarp savivaldybės ir kultūros centro, kuria važiuojant link Ledo rūmų, yra lempos, primenančios kartuves. Miestas, iš nesuderintų stilių, praranda savo veidą. Jis neturi visumos, kažko, kas atskirtų jį nuo kitų miestų.
Kalbant apie renginius, tai be abejonės prieš akis iškyla „Rudens šventė“, Elektrėnų bliuzo ir džiazo festivalis, festivalis „Ramtadrylia“.
Kaip atrodo Jūsų bendradarbiavimas su vietos gyventojais?
L.F. Man atrodo, kad su dauguma yra labai geri santykiai. Aš visada džiaugiuosi visus matydama. Tai yra neįkainuojama, kai bendruomenėje atsiranda naujų veidų, su kuriais yra apie ką pakalbėti, ką aptarti, ką parodyti.
Praėjusiais metais vyko Dainų šventė. Net aštuoni kolektyvai iš Elektrėnų dalyvavo joje. Mačiau Elektrėnų savivaldybės pristatymą ir išsaugojau jį, nes tai buvo kažkas nepaprasto. Kai kurie žiūrovai net šluostėsi ašaras – tiek daug gyvybės, tikrumo.
Labai norėjau pamatyti, kaip su kitais Lietuvos kolektyvais šoka Elektrėnų „VIJŪNAS“. Ačiū savivaldybei, kad gavau galimybę tai išvysti. Užburiantis vaizdas. Kaip buvo gera, kai stadione pasirodė mūsų šokėjai. Jie buvo lyg lemputės, kurios „užsidegė“ bei sukūrė tikras, nepadirbtas emocijas. Esu laiminga, kad galėjau ne tik matyti, dalyvauti, bet ir užfiksuoti Elektrėnų savivaldybės kolektyvus, tautodailininkus. Jie tikrai save atskleidė. Dainų šventė paliko nepakartojamą įspūdį. Tai buvo širdį virpinantis bendrystės jausmas.
Kaip Jūs užmezgate ryšį su žmonėmis?
L. F. Nežinau, aš tiesiog juos myliu ir viskas. Į elektrėniečius apskritai žiūriu kaip į savus.
Dainų šventėje man teko stebėti daug jaunų žmonių, kurie dalyvavo liaudies šokių kolektyvuose. Jie visi man be galo buvo artimi ir įkvepiantys. Pavyzdžiui, sutikti broliai – vienas iš jų šoko universiteto ansamblyje, kitas dainavo chore. Jų tėtis yra užfiksuotas senose Elektrėnų kronikose. Nors šie jaunuoliai jau suaugę, jų entuziazmas vis dar gyvas. Tokie žmonės man kelia pagarbą. Jie tęsia tradicijas nuo tų laikų, kai mokyklai buvo pasiūti tautiniai drabužiai. Tai rodo, kad jų meilė Lietuvai – ne apsimestinė, o tikra ir nuosekli.
Aš tai darau ne dėl pripažinimo. Tiesiog jaučiu, kad privalau būti tokiose vietose. Kartais net klausiu savęs ar aukščiau esančių: „Kur šiandien turiu būti?“ Ir viskas susidėlioja natūraliai.
Ar yra buvę momentų, kai turėjote susilaikyti nuo fotografavimo, bet ne dėl technikos, o dėl emocijų?
L. F. Turėjau vienas vestuves Kaišiadoryse. Viskas buvo suderinta iki smulkmenų: gėlės, kėdės, salės dekoras. Tačiau atvykus jaunajai, viskas pasikeitė, nes jai niekas nepatiko, nors prieš tai pati viską buvo suderinusi. Bandžiau dirbti, bet supratau, kad nieko nebus. Išjungiau lempas ir pasakiau: „Fotografavimo nebus.“ Grąžinau pinigus, pasakiusi, kad tokiomis sąlygomis dirbti negaliu. Po kelių dienų atvyko jaunasis ir pasakė: „Atvažiavau ne dėl nuotraukų, o kad grąžinčiau Jums pinigus. Jūs parodėte, kokia ji yra iš tikrųjų.“
Būna įvairių situacijų. Kartais žmonės pavėluoja, nors laikas aiškiai sutartas. O aš negaliu likti, kadangi manęs laukia kiti darbai, net ir laidotuvės. Būna akimirkų, kai emocijos užplūsta. Rengiau filmą apie šeimą – žmona mirė pernai, vyras šiemet. Sėdėjau, redagavau ir tiesiog pravirkau. Negalėjau baigti…
Vienas įsimintiniausių momentų buvo per pirmąjį džiazo festivalį Vievyje. Tuo pačiu metu buvo ir mano 60-asis gimtadienis. Koncerto pabaigoje, mane netikėtai, visa salė pasveikino. Grojo fortepijonu, dainavo choras. Tai buvo viena gražiausių, įsimintiniausių akimirkų mano gyvenime. Vyras sakė: „Gavai daugiau aplodismentų nei bet kuris atlikėjas tą vakarą.“ Ir tai – tiesa. Tai buvo tikros, gilios, nesuvaidintos emocijos.
Kaip Jūs pati keičiatės kaip fotografė? Ar Jūsų stilius, požiūris kito laikui bėgant?
L. F. Iš pradžių norėjau tiesiog išmokti dirbti su žmonėmis, bet greitai supratau, kad fotografija gali tapti emocine dovana. Kartą atėjo mergina – gražios akys, bet ilgoka nosis, smulkios lūpos. Ji pati sakė, kad jaučiasi negraži. Pabandėm fotografuoti, nerimaudama laukiau jos reakcijos. Kai pamatė nuotraukas, jos veidas sužibo. Ji pamatė save mano akimis. Dabar ji turi penkis vaikus. Tai buvo viena iš tų akimirkų, kai supratau, kokią vertę gali turėti šis darbas.
Kitą kartą į studiją atėjo girtas vyras su žmona. Po moters akimi – mėlynė. Jis liepė ją nufotografuoti paso nuotraukai. Išsiunčiau jį pasivaikščioti, o moterį nuvedžiau pas kirpėjas. Paklausiau merginų, ar įmanoma patvarkyti šukuoseną. Kirpėjos gražiai sutvarkė plaukus, padarė makiažą, paslėpė mėlynę. Moteris tiesiog pražydo. Kai vyras grįžo, jis net nepažino savo žmonos. Tada pasakiau: „Šitos moters esi nevertas. Vieną dieną ji sutiks gerą vyrą, turės namus, vaikus, keliaus, o tu liksi dugne.“ Vyriškis buvo apstulbęs.
Po kelerių metų aš juos sutikau Elektrėnuose kartu su dviem vaikais. Moteris priėjo prie manęs ir paklausė, ar aš ją prisimenu. Atsakiau, kad prisimenu. Ji pasakė: „Po Jūsų žodžių jis daugiau negėrė. Pasikeitė. Pastatė namą, laukiamės trečio vaiko. Ir daugiau niekada nepakėlė prieš mane rankos.“ Tokiais momentais jauti, kad fotografas kartais tampa net terapeutu.
Norėjau jai padėti, todėl tiesiog pasakiau tai, ką galvojau. Tai buvo emocinė iškrova, kuri, matyt, išlaisvino ir ją, ir mane, ir jį. Tai tikras džiaugsmas: būti išgirstam, pasakyti laiku, būti pokyčio dalimi.
Kaip Jūs įsivaizduojate savo fotografijos archyvą po 20-ties metų? Ką norėtumėte perduoti ateities kartoms?
L. F. Labai noriu, kad visa Elektrėnų miesto ir meno mokyklos istorija išliktų ateities kartoms. Viską, ką randu: nuotraukas, prisiminimus, dokumentus, renku lyg pelė į savo urvą. Prašau visų žmonių, jog jei turite senų kadrų, net jei tai tik užfiksuota gatvė su naujai pasodintais medeliais, atneškite. Tai miesto istorija. Atsimenu, kaip vežė medžius iš autostrados tiesimo vietų, sodino juos prie mūsų namų. Miestas keitėsi labai greitai, ypač prasidėjus Kruonio HAE statybai.
Svarbu, kad šie pokyčiai būtų ne tik nuotraukose, bet ir aprašyti. Nes daugelio pavardžių jau nebegalėsime paklausti. Todėl taip svarbu išsaugoti sutartines, kultūrinį paveldą, kuris gyvavo dar mūsų prosenelių laikais.
Fotografija gali būti ne tik dokumentavimas, bet ir menas. Atsimenu, kai studentavimo laikais paskaitas mums skaitė garsus fotografas Rimantas Dichavičius. Kartą vienas studentas, Aleksandras, atnešė nuotraukas iš Gintaro muziejaus. Vienoje iš jų Dichavičius įžvelgė „Gintarinį Čiurlionį“. Tokie momentai rodo, kad fotografija gali būti ir atradimas.
Yra daug talentingų fotografų aplink mus. Vievyje gyvena fotografė Angelė. Jos akys mato gamtą kitaip. Pavyzdžiui, gervės šuolis per vandenį arba aguonos su šalia praskrendančia muse. Jos darbai pilni gyvybės ir stebėjimo. Prisimenu ir daktarą Vidmantą Mickevičių, kuris fotografuodavo net ligonius, bet visuomet su viltimi kadruose. Net jo juokingas nutikimas sanatorijoje, kai atsigulė fotografuoti Orio ežero pakrantėje, sukėlė šurmulį, nes buvo palaikytas nualpusiu gydytoju. Tai parodo, kiek aistros buvo jo darbuose.
Kai jis iškeliavo, liko tuštuma, kurios negali niekas užpildyti. Bet jo darbai – tai dvasios palikimas. Tokie žmonės, kaip jis, mokėjo ne tik fotografuoti, bet ir matyti pasaulį kitaip.
Ir aš, kai renku, kai saugau, darau tai, nes noriu, kad išliktų. Ne sau. Miestui. Istorijai. Kitiems.
Jei turėtumėte galimybę padovanoti Elektrėnams vieną nuotrauką, kuri taptų miesto simboliu, ką pasirinktumėte?
L. F. Sugriauti visi simboliai Elektrėnuose. Iš išlikusių gal Ledo arena, jachtklubas. Mes turėjome elektrinę, kurią statė mūsų tėvai. Jie atidavė visą save, didžiavosi darbu, kalbėdavosi apie kiekvieną patobulinimą. Dabar iš to liko tik prisiminimai.
Mieste buvo daug prasmingų dalykų: mokyklos, meno mokykla, sportas. Rankininkai garsino Elektrėnus visoje Sovietų Sąjungoje. Iš ledo ritulio kilo D. Kasparaitis, D. Zubrus. Buvo tiek užsiėmimų. Žmonės viską darė dėl vaikų, o ne dėl pinigų. Dabar, kai rodo reklaminius filmukus, matome Velnio ratą ar elektrinę, kurių seniai nebėra.
Pamenu, kaip vaikai spietėsi prie atrakcionų: karuselių, mašinėlių, raketų. Didelis džiaugsmas buvo, kai prižiūrėtoja leisdavo nemokamai pravažiuoti. Taip pat prisimenu dailės studiją, kurią įkūrė Virgilijus Augustinas Burba. Mes, vaikai, laimėjome pirmą vietą Pabaltijyje. Elektrinė mums paskatinti, užsakė kelionę į tuometinį Leningradą. Pirmą kartą gyvenime pamatėme tokias parodas, muziejus, meną. Kai grįžome po dviejų savaičių į Vilniaus oro uostą, mūsų su elektrinės autobusiuku laukė direktorius P. Noreika. Įteikė prisiminimui brangius „LENINGRAD“ akvarelinius dažus ir teptukus. Tai buvo didžiulė dovana.
Miestas labai keitėsi. Buvo statomi devynių, trylikos aukštų namai. Tiek daug prisiminimų, tiek daug žmonių, kurie paliko pėdsaką. Norėčiau, kad visa tai išliktų – su aprašymais, kad ateities kartos suprastų, kas buvo sukurta. Nes kai žmonės išeina, nebepaklausi nei pavardžių, nei istorijų.