Birželio 6–8 dienomis Kroatijos šiaurės vakaruose, Adrijos jūros pakrantėje esančioje Rijekoje vyko tarptautinis chorinės muzikos konkursas „Victoria Adriatic Choral Competition“. Konkurse dalyvavo Elektrėnų kultūros centro moterų choras „Eldija“ (vadovė Greta Garmašaitė, koncertmeisterė Rūta Striškaitė) ir laimėjo 2 vietą.
Introdukcija
Skatindama tarpkultūrinius ryšius ir mainus tarp chorų asociacija „We are singing“ (angl. mes dainuojame) kasmet organizuoja skirtingus festivalius ir konkursus įvairiausiuose Europos miestuose. Taip pat džiugina ir tai, kad į konkursus atvažiuoja kolektyvai iš labai skirtingų šalių. Šįkart dalyvavo ansambliai ir chorai iš Latvijos, Slovėnijos, Čekijos ir Lietuvos. Lietuvos garbę gynė dar ir Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos mišrus choras „Druskininkai“. Chorinės muzikos konkursas „Victoria Adriatic Choral Competition“ truko kelias dienas. Pirmą vakarą viešbutyje „Marina“ vyko konkurse dalyvaujančių kolektyvų prisistatymas. Ne visi chorai ir ansambliai suspėjo atvykti į prisistatymo koncertą, bet prisistatymo dainas atlikę kolektyvai sugebėjo užkurti puikią nuotaiką. Tai, kad susirinkusiesiems dainavimas yra svarbiausia gyvenimo veikla, įrodė viena čekų choro mergaitė – ji atvyko į konkursą su sugipsuota koja. Prisistatymo koncerte choras „Eldija“ atliko jau Lietuvoje klausytojų pamėgtą afrikiečių dainą „Thula mama“. Ovacijų ji sulaukė ir Kroatijoje, o koncertui pasibaigus viena iš viešbučio darbuotojų pribėgusi sušuko, kad „You are the best!“ (angl. esate geriausi) ir pakvietė į vakare jų viešbutyje organizuojamą diskoteką. Kadangi buvome apgyvendintos kitame miestelyje, Lovrane, diskotekoje nesudalyvavome, bet ši klausytojos emocija mums (kaip ir visiems atlikėjams) buvo labai brangi.
Gubernatoriaus rūmai – tinkama vieta konkursu
Pats konkursas vyko Rijekoje, ištaiginguose 1896 metais Vengrijos gubernatoriui (8 šimtmečius Kroatija buvo susieta su Vengrija, nors išliko atskiras administracinis teritorinis vienetas) pastatytuose rūmuose. Dabar šiuose rūmuose įrengtas daug įspūdingų eksponatų turintis Jūros ir istorijos muziejus. Ne dažnai pasitaiko dainuoti paauksuotais sietynais, marmuru ir veidrodžiais išdabintoje salėje, todėl tokioje aplinkoje gerai skambėjo dalyvių atliekami ir klasikiniai, ir džiazo bei moderniosios muzikos, ir folkloro kūriniai. Pagal tokias kategorijas kolektyvai ir buvo vertinami. „Eldija“ 2 vietą ir sidabro diplomą iškovojo klasikinės muzikos kategorijoje. Pirmą vietą iškovojo ir gausiausią programą (dalyvavo visose kategorijose) paruošė iš Čekijos Mlada Boleslavo miesto atvykęs didžiulis vaikų choras „Jiřičky“, o didysis prizas atiteko iš Rygos atvykusiam vokaliniam ansambliui „The Hummingbird“ (angl. kolibris), kuris varžėsi folkloro ir džiazo kategorijose. Ilgokai komisija negalėjo apsispręsti, kaip vertinti konkurso dalyvius, todėl laukiantieji choristai sėdėdami savo vietose surengė labai smagų improvizuotą liaudies dainų koncertą. Lietuviams buvo smagiau, nes Elektrėnai su Druskininkais suvienijo savo pajėgas.
Tikroji dovana – Lovranas
„Eldijos“ choristės buvo apgyvendintos Kvarnerio įlankos pakrantėje esančiame Lovrane. Ten praleistos trys dienos ir buvo didžiausia konkurse iškovota dovana. Lovranui pavadinimą suteikė lauramedžiai. Miestelyje iš tiesų gausu lauramedžių, įspūdingo aukščio didžiažiedžių magnolijų ir palmių. Nuo viešbučio iki Adrijos jūros – tik 100 metrų. Saulė šviečia visą dieną, jūra rami ir skaidri. Ir tai dar ne viskas. Pasirodo, Lovranas – viena iš seniausių Kroatijos gyvenviečių. Palei jūros krantą driekiasi promenada, o miestelio centre puikuojasi senoji miesto aikštė, XIV a. statyta Šv. Jurgio bažnyčia su gotikinėmis freskomis ir glagolikos rašmenų įrašais ir didžiausią įspūdį palikęs autentiškas XIII a. senamiestis, kurio gatvelės tokios raitytos ir siauros, kad kai kuriose iš jų sunkiai prasilenkia du žmonės. Tačiau prie kiekvienų durų ir langų žydi gėlės. Taip pat laisvą dieną turėjome progos nuvykti į Rijeką, užkopti 441 laiptelį iki XIII a. statytos pilies ir nuo jos bokšto pasigrožėti atsiveriančiu kvapą gniaužiančiu vaizdu į įlanką, sudalyvauti Dievo Motinos bažnyčioje vykusiose mišiose, pasivaikščioti po garsiąją Rijekos Korzo gatvę ir pasislėpti nuo netikėtai užklupusio lietaus paslaptingame prie pat Šv. Vito katedros esančiame 330 m tunelyje, 1932–1942 m. italų pastatytame kariniams tikslams.
Taigi, kelionė visomis prasmėmis buvo turininga. Esame dėkingos vadovei Gretai ir koncertmeisterei Rūtai už įdėtą darbą. Taip pat dėkojame Elektrėnų savivaldybei ir Elektrėnų kultūros centrui, kurie iš dalies finansavo kolektyvo dalyvavimą konkurse. O aš be galo dėkoju ir „Eldijos“ pasiaukojimo medalius įteikiu toms choristėms, kurioms daug pastangų kainavo įveikti 1700 kilometrų ne itin komfortišku autobusiuku.
Choro „Eldija“ seniūnė
Beatričė Jaroševičienė