Dėmesingai klausausi jūsų

Manau, kad tai iš dalies tiesa. Tik vidinę patirtį turintis, pripažinęs savo problemas ir jas išsprendęs psichologas gali daug giliau suprasti kitą žmogų, pasidalinti savo patirtimi, ją pritaikyti darbe.
Viena iš svarbesnių psichologinės pagalbos veiklų yra psichologinis konsultavimas, kuomet vaikams ir jų tėvams padedama išsiaiškinti ir suprasti tai, kas vyksta jų gyvenime. Šios pagalbos tikslai – nustatyti vaiko psichologines, asmenybės bei ugdymosi problemas ir padėti jas spręsti; stiprinti tėvų, pedagogų gebėjimą bendrauti su vaiku, turinčiu psichologinių problemų ir užtikrinti jo psichologinių poreikių patenkinimą.
Besikreipiančiajam pagalbos svarbu žinoti, kad psichologas saugo jo teisę į privatumą: tai, apie ką buvo kalbėta su juo konsultacijos metu, yra griežtai laikoma paslaptyje. Todėl kiekvienas, atėjęs pas psichologą, gali būti savimi ir jaustis saugiai nusiėmęs „kaukes“, kurias užsideda bendraudamas su aplinkiniais.

Neretai iš psichologo tikimasi neįmanomų dalykų. Pavyzdžiui: „gal galite sūnų užhipnotizuoti, o tai jau aš atiduosiu jį į vaikų namus…“, „bet ką darykite, kad tik nustotų zyzti…“ ir panašiai. Taigi, dažnai tėvai tikisi, kad psichologas išspręs visas problemas, atsakys į visus klausimus, tapatina psichologus su vaistus išrašančiais psichiatrais ar net stebukladariais arba nieko iš jų nesitiki.
Į psichologus mūsų šalyje vis dar žiūrima nepatikliai. Gal dėlto, jog ilgą laiką formavosi nuostata apie psichinę ligą kaip nuosprendį. Nors besikreipiančiųjų psichologinės pagalbos vaikų daugėja, bendraamžiai linkę juos vadinti „psichais“, o ir patys pagalbos prašantieji irgi mano, kad šios srities specialistai gydo tik „durnius“.
Tačiau po kelių konsultacijų pradeda keisti savo nuomonę, suvokia, kad pas psichologą ateina tie, kurie atvirai bendrauja, išsako visas savo problemas, nuoskaudas, sunkumus, o psichologas tik padeda jiems spręsti savąsias problemas. Konsultacijos sėkmingesnės tada, kai problemą bandoma spręsti kartu su tėvais. Vaikas yra viena šeimos grandžių, todėl jeigu jis keičiasi, tenka keistis ir tėvams, kad ši grandis nenutrūktų. Kartais pasitaiko, kad vaikas ar tėvai nenori priimti pagalbos, tuomet neverta bandyti jos suteikti, nes problemos sprendimas nebus sėkmingas. Po tokių nesėkmingų konsultacijų netiesiogiai tenka išgirsti: „psichologas man nepadėjo“.

Augantys vaikai nuolat patiria psichologinių problemų, kylančių dėl tam tikrų amžiaus krizių ir asmenybės formavimosi dėsningumų, savęs realizavimo sunkumų, tarpusavio santykių keblumų, priklausomybių, nepakankamo adaptavimosi mokykloje ir įvairių socialinių priežasčių – tėvų skyrybų, fizinio ar seksualinio smurto, panaudoto prieš jį patį ir t.t.
Priežastys, dėl kurių į psichologą kreipiasi ikimokyklinukai, pradinukai bei vyresnių klasių moksleiviai, yra skirtingos. Pavyzdžiui, pradinukų tėvai dažniausiai kreipiasi dėl vaiko drausmės problemų, o vyresniems moksleiviams iškyla santykių su bendraamžiais ar tėvais, mokytojais, savęs nuvertinimo, mokyklos nelankymo problemų. Taigi, priežasčių, paskatinusių kreiptis į psichologą pagalbos, gali būti labai daug .
Trapi vaiko psichika, slegiama sunkumų naštos, be tinkamos šeimos, pedagogo ar psichologo paramos neretai palūžta, vaiko elgesys įgauna netinkamų apraiškų, sutrinka emocinė pusiausvyra. Pastaruoju metu nereti atvejai, kuomet dvasiškai palūžusiam paaugliui į galvą ateina mintis pasitraukti iš šio gyvenimo. Krizinių klientų skaičius vis auga.

Turbūt sunku apsispręsti, kada eiti pas psichologą. Visada atrodo, kad dar ne laikas, tačiau, kai problema tampa nepakeliama, paaiškėja, kad buvo delsta iki galimai sunkių padarinių. Iš savo darbo Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje patirties galiu pastebėti, kad prieš 3-4 metus pagalbos dažniausiai kreipdavosi asmenys, turintys tam tikrų psichologinių problemų, o pastaraisiais metais vis daugėja vaikų, turinčių psichikos sutrikimų. Dar neseniai buvusi tik problema tampa sutrikimu, galinčiu apkartinti ateitį.
Galimybės suteikti psichologinę pagalbą neatitinka poreikių
Nors vaikų psichinė būsena bėgant metams vis sunkėja, o besikreipiančių psichologinės pagalbos skaičius vis auga, tačiau šių pagalbos teikėjų Elektrėnų savivaldybėje trūksta. Konsultuoti gali tik tinkamą išsilavinimą turintys psichologai, jų kvalifikacijai keliami gana aukšti reikalavimai.
Vertinant realią šių dienų situaciją, pagalbos ieškantiems tėvams, deja, tenka sakyti, kad sumažėjus psichologų skaičiui ugdymo įstaigose (tuo pačiu, ir mūsų savivaldybės Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje) psichologinė pagalba teikiama tik ribotam vaikų skaičiui.