Dailininkė, mokytoja ekspertė Adelė Kasputienė: „Tik neužgniaužkime vaikų kūrybingumo“

Vievio meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Adelė Kasputienė yra Lietuvos dailininkų asociacijos „Tiltas“, muzikos ir meno mokyklų vadovų asociacijos narė. Vilniaus dailės akademijos absolventė, dailės mokytoja ekspertė savo vasarų neįsivaizduoja be tapybos plenerų, kurie ją pa­kviečia pasidairyti po visą Lietuvą. Su 2007 m. „Metų pedagogo“ vardą pelniusia dailės mokytoja kalbėjomės apie jos susidomėjimą tapyba, pavyzdžio svarbą žmogui ir kūrybingumo ugdymą bei raišką įvairiais žmogaus amžiaus tarpsniais, meno mokyklų misiją.

Gal pradėkime pokalbį nuo Jūsų gimtinės. Kiek žinau, nesate šio krašto žmogus…
Esu žemaitė, kilusi iš Mosėdžio. Manau, kad šis miestelis buvo labai palanki terpė vystytis kūrybingumui. Mamos brolis Petras Vaškys – skulptorius, keramikas, profesorius – gyveno JAV. Mes su juo artimai bendravome, susirašinėjom, jis atvykdavo į Lietuvą. Jis mums buvo švyturys. Mūsų šeima bendravo su akmenų muziejaus Mosėdyje įkūrėju daktaru Vaclovu Intu. Iš Mosėdžio kilę ir rašytojas Romualdas Granauskas, poetė Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, ekonomistas, rašytojas Edvardas Rudys, literatūros kritikas Ričardas Pakalniškis, tapytojas Adomas Galdikas, rašytoja, poetė, Seimo narė Dalia Teišerskytė, poetas Vytautas Brencius, aktorė, rašytoja Doloresa Kazragytė. Mosėdiškė Loreta Sungailienė veda televizijos laidą „Duokim garo“. Dar noriu paminėti savo brolį skulptorių Rimantą Eidėjų, kuris gyvena Mosėdyje ir aktyviai kuria. Jis yra įvairių respublikinių konkursų monetų projektams sukurti laureatas bei prizininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, reikšmingų kūrinių visuomeninėje erdvėje autorius, Simono Daukanto premijos laureatas, 2015 m. pelnęs „Auksinio fenikso“ nominaciją kaip „Geriausias metų kultūros ir meno kūrėjas“. Mosėdyje stovi jo sukurtas paminklas daktarui Vaclovui Intui.
Išvardinote daug žymių žmonių. Kaip manote, kas galėjo lemti tokią jų gausą nedideliame miestelyje?
Aplinka yra labai svarbi, ji lemia žmogaus mąstymą, formuoja asmenybę. Lietuviškos spaudos draudimo metais Mosėdžio apylinkių gyventojai kolektyviniu prašymu reikalavo jį panaikinti. Bene 1908 m. čia surengtas pirmasis lietuviškas vakaras, veikė „Blaivybės“ draugijos, Krikščio­niškojo mokslo draugijos skyrius. Sovietiniais metais Mosėdis buvo kolūkio centrinė gyvenvietė, apdovanota už aplinkos tvarkymą.
Ką ypač atsimenat iš gimtojo Mosėdžio ir tėvų namų?
Mūsų giminėje muzika ir dailė buvo šalia. Aš mokiausi groti kanklėmis, mano vyresnis brolis lankė klarneto klasę, mama grojo gitara, tėtis mėgo akordeoną… Per visas šventes, per Naujuosius metus, Kalėdas, broliai Jonušai ateidavo pas mus į namus ir grodavo pučiamaisiais instrumentais. Aš tai labai įsiminiau, man tai buvo įspūdinga. Mūsų namai dažnai būdavo pilni muzikos. Mano senelis buvo knygnešys. Labai daug knygų buvo tėvų namuo­se. Mano mamos brolis dailininkas Petras Vaškys daug knygų atsiuntė iš Italijos, kai ten mokėsi.
O kaip rinkotės specialybę?
Man nebuvo jokių problemų. Turbūt vos gimusi žinojau, kad būsiu dailininkė. Kai baigiau pradinę mokyklą, būdama dešimties metų išvažiavau mokytis į Vilnių, M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Tiesiog išprašiau mamos, kad leistų važiuoti mokytis. Tėvams buvo labai sunku, kad aš išbėgau tokia jaunutė. Jaunesnis metais už mane brolis Rimantas, su kuriuo jaučiamės kaip dvyniai, taip pat galvojo apie meno mokyklą. Kai išvažiavau į Vilnių, labai laukiau tos minutės, kad ir jis atvažiuos mokytis į sostinę. Tuo neabejojau. Abu, kiek prisimenu iš vaikystės, svajojom apie dailę, žaisdami ant daržinės stogo kūrėme skulptūrų parką. Jo atvažiavimas į Vilnių ir jam buvo naudingas. Jis dabar gyvena Mosėdyje ir aktyviai užsiima kūryba. Vyresnis mano brolis gyvena Vilniuje, nėra aktyvus meno kūrėjas, bet puikiai fotografuoja, kuria „dėl savęs“.
Tad galima sakyti, kad Jūsų gyvenimui daug įtakos turėjo dėdė dailininkas Petras Vaškys?
Taip. Visa giminė turėjom šviesulį, į kurį orientavomės. Dėdė, paskatintas kraštiečio dailininko Adomo Galdiko, studijavo Kauno taikomosios dailės institute skulptūrą ir keramiką. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vokietiją, mokėsi Drezdene, buvo jame, kai miestą bombardavo. Tada pasitraukė į Italiją, studijavo Florencijos ir Romos dailės akademijose, įgijo skulptoriaus specialybę. Vėliau persikėlė gyventi į JAV, gyveno Filadelfijoje ir dėstė Filadelfijos menų universitete dizainą ir keramiką, inicijavo Keramikos katedrą ir jai ilgai vadovavo. Žinios apie įvairių medžiagų apdirbimo technologijas jam leido darbuotis ir kitose srityse. Labiausiai jis išgarsėjo kūriniais iš vaško, įkūrė Filadelfijos vaškinių figūrų muziejų, jame eksponuota arti šimto jo padarytų Amerikos garsenybių skulptūrų. P. Vaškys daug metų buvo minėtas tarp 10 geriausių JAV keramikų. Buvo išradėjas ir pasitarnavo medicinai, gerai išmanė žmogaus kūno protezavimą. Kažkuo buvo prisidėjęs prie lėktuvo „Boeing“ tobulinimo. Šį faktą žinau tik iš literatūros.
Jeigu jaunas žmogus turi į ką lygiuotis, jam daug lengviau rasti savo vietą gyvenime?
Jaunam žmogui tai labai svarbu. Ir ne tik jaunam. Visada turėjau į ką lygiuotis. Ir dabar turiu į ką lygiuotis. Bet nenoriu vardinti, kas tie žmonės. Nebūtinai jie garsūs, bet gilūs, turi daug atjautos ir stiprybės širdyje. Visada labai svarbu yra dvasinis pradas. Jei žmogus yra dvasingas, ir aš pajaučiu tai, man jau yra didis džiaugsmas.
Džiaugiuosi, kad mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Besimokydama suvokiau, kad vaikštau tarp garsiausių Lietuvos dailininkų, kuriuos iki šiol menu kaip puikius mokytojus ir kūrėjus: Birutė Žilytė, Vincas Kisarauskas, Linas Leonas Katinas, Mindaugas Skudutis, Alfonsas Ambraziūnas, Anicetas Jonutis, Romualdas Karpavičius, Giedrius Plechavičius, Egidijus Talmantas, Antanas Garbauskas, Arvydas Každailis, Jonas Daniliauskas, Valentinas Antanavičius, Ona Danutė Jedzinskienė… Visų nė neišvardinsi. Jeigu atverstume bet kurios to laikotarpio parodos katalogą, pamatytume daugumos tų metų Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojų pavardes.

This slideshow requires JavaScript.

Studijuojant Vilniuje vaikš­čioti po parodas Jums buvo labai svarbu?
Labai svarbu, ypatingai reikšminga. Matyti, analizuoti, aptarinėti kūrinius mėgau, stengiausi geriau pažinti tų žmonių, kurie buvo aplinkui ir kuriuos aš gerbiau, kūrybą. Studijas Vilniaus dailės akademijoje pamenu kaip nuostabų laiką meno pasaulyje.
Jau daug metų dirbate Vievio meno mokykloje. Kaip nusakytumėte svarbiausią meno mokyklos tikslą?
Ugdyti žmogaus kūrybingumą, meno suvokimą ir norinčius ruoš­ti aukštesniems meno siekiams. Svarbu skatinti, drąsinti žmogaus kūrybingumą. Nebūtinai meno mokyklų mokiniai turi tapti dailininkais, muzikantais, bet turi suvokti kūrybos prasmę, tapti sąmoningais meno vartotojais. Meno mokyklą baigę žmonės turėtų būti jautresni aplinkiniams, tolerantiškesni, dvasingesni.
Gal galite nusakyti – būtent kuo ir kaip sąmoningi meno vartotojai yra kitokie?
Tas išskirtinumas yra sunkiai nusakomas. Neseniai mąsčiau, koks yra kultūringas žmogus. Tai visapusiškai išsilavinęs žmogus, jis supranta ir gerbia meną bei kito žmogaus dvasinį pasaulį. Kai scenoje koncertuoja žmonės, jis nečežins saldainių popieriukų. Praeis pro paveikslą – gal jam nepatiks, bent kultūringai elgsis, nereplikuos. Reikia pradmenų, kad žmogus suvoktų meną, suvoktų, kas yra kūrybiška, nauja, originalu, už ką žmogus kaip kūrėjas yra gerbiamas.
Kaip nusakytumėte, kas yra kūrybingumas?
Kūrybingumas yra gebėjimas nau­jai, nestereotipiškai mąstyti, savarankiškai, netipiškai spręsti problemas. Mus daug kas skatina kurti. Jausmai, kuriuos sužadina gamtos grožis, žmonių santykiai, mokslo pasiekimai ir dabarties įvykiai. Kūrybą inspiruoja jausmai.
Tačiau kūrybingumas turbūt ne tik kūrybinių profesijų atstovų prerogatyva?
Kūrybišku gali būti kiekvienas žmogus, net ir nedirbantis jokio kūrybinio darbo. Suaugusių kūrybišką elgesį susidomėję stebi vaikai, kurie mokosi mėgdžiodami savo aplinkos žmones. Kasdienybėje kūrybiškumas atsiskleidžia, kai elgiamės šiek tiek kitaip, netikėtai sau pačiam. Tai gali būti kitoks požiūris į namų tvarką, netikėtas drabužių, maisto produktų derinimas. Neseniai mane labai nu­stebino žmogus, kurį labai ilgai pažinojau. Kazimieras Petravičius – poe­tas ir skulptorius, aš jį taip vadinu. O gal dar filosofas. Jis gyvena Lentvaryje, kilęs iš Šeiriškių kaimo. Matydavau jo darbų nuotraukas, skaičiau poeziją, bet kai nuvykau į jo sodybą netoli Vievio, tikrai nustebau, kaip įdomiai jis komponuoja skulptūras.
Esate muzikos ir meno mokyklų vadovų asociacijos narė. Kokia meno mokyklų situacija Lietuvoje, ko siekia ši asociacija?
Meno mokyklų dabartis labai priklauso nuo savivaldybės sprendimų. Asociacijoje svarstome aktualius neformalaus švietimo ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo klausimus. Neseniai svarstėme Švietimo, moks­lo ir sporto ministerijos parengtą pedagogų karjeros modelio projektą.
Kaip nusakytumėte, kokios savybės yra būtiniausios meno mokyklos mokytojui?
Manau, kad meno mokyklos mokytojai turėtų būti kuriančios, nuo­širdžios asmenybės, gebančios jausti ir suvokti šalia esančius vaikus ir kolegas. Jie turi būti ne tik labai išprusę, bet ir charizmatiški žmonės, puikiai išmanantys savo dalyką.
Kaip ugdomas vaikų kūry­bingumas meno mokykloje?
Vaikai iš prigimties yra kūrybingos asmenybės, jiems lengva išreikšti kūrybines galias. Jie mėgsta žaisti, o žaidimai yra daug kūrybinių galių reikalaujanti veikla. Žaidybinės veiklos pamokoje, pasakos, fantazijų pasaulis ir įvairūs potyriai bei pojūčiai formuoja jauną kūrėją ir asmenybę.
Meno mokyklos mokytojai stengiasi su mokiniais dirbti naudodami kūrybiškai parinktus metodus, atsi­žvelgdami į vaikų amžių įterpia žaidybinius elementus, pamokoje keičia veiklas, ieško kuo glaudesnio bendravimo su mokiniu.
Turbūt reikėtų paminėti ir įdomiausius Vievio meno mo­kykloje vykdytus projektus?
Projektai yra labai svarbūs vaikų kūrybingumui ugdyti – mokiniai įtraukiami į tam tikrą veiklą su numatytais konkrečiais tikslais. Jau dešimtus metus su Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokykla vykdom projektą – respublikinį jaunųjų atlikėjų ir dailininkų festivalį-konkursą „Skambinu, įsivaizduoju, piešiu“, kuris skatina dailininkų ir muzikantų kūrybingumą, mokiniai mokomi retorikos – žodžiais pristatyti savo kūrybą. Dailininkas ir muzikantas kartu išeina į sceną, muzikantas pristato kūrinį ir jį atlieka, o dailininkas pristato sukurtą šio kūrinio įkvėptą darbą. Mūsų mo­kykla atsakinga už dailės dalį. Šis renginys tradiciškai vyko Vilniuje, dabar žvalgomės į naują Vievio kultūros centro salę, galbūt šį festivalį-konkursą organizuosim joje.
Jau 13 metų vykdome projektą, vaikus supažindinantį su žymiais Lietuvos dailininkais ir kompozitoriais. Šie atvyksta ir pristato savo kūrybą mūsų mokykloje, o mokiniai improvizuoja to kūrėjo kūrybos tema, piešia jo portretus ir pan. Jie iš arti susitinka su žymiais žmonėmis ir iš arti pamato jų kūrybą.
Daug mokinių tėvų ir kitų šeimos atstovų sutraukia tradicinė Amatų, dailės ir muzikavimo diena mokykloje birželio mėnesį. Jos ištakos buvo noras tėveliams leisti patiems išbandyti, kaip gimsta tie piešinėliai ir molio darbeliai, parodyti, kad ir kreivos jų linijos nėra nesėkmingos. Pradėjom kviesti tėvelius, kad ir jie galėtų patapyti, palipdyti. Tėvai piešdami, lipdydami sako, kad ir jiems nelengva suvaldyti liniją, molį, kad tai darant kitaip pradeda atrodyti ir vaikų darbai.
Konkurse-festivalyje „Laisvės šokis“ Kovo 11-ajai paminėti dalyvauja vien mūsų mokyklos mokiniai. Jie atlieka kūrinį, pagal kurį galima šokti. Šis konkursas, kaip ir įvairios pilietinės akcijos minint valstybines šventes – Sausio 13-ąją, Kovo 11-ąją, Vasario 16-ąją, – ugdo ir kūrybingumą, ir pilietiškumą, mei­lę tėvynei. Su M. K. Čiurlionio meno mokykla vykdėme projektą „Mūsų Vytis“, mokiniai piešė Vytį, vėliau padarėme 31 natūralaus dydžio vėliavą su vaikų nupieštu Vyčiu. Dvi jų visą laiką kabo mokyklos salėje, o kitos saugomos Dailės skyriuje, kai vyksta miesto šventės, mūsų mokiniai dalyvauja su jomis eisenose. Meno mokykloje vyksta daug koncertų ir parodų. Viena kasmetinė – Metų simbolio. Šiemet vaikai piešė tigriukus, pernai – jaučius, o „Elektrėnų kronika“ kasmet išlei­džia kalendorių su mūsų mokyklos mokinių piešiniais.
Jau dvejus metus organizavome projektą „Džiazuojančios gitaros“, kuriame dalyvauja ir ansamb­liai, ir solistai. Jis irgi sujungtas su daile – mokiniai piešia džiazuojančias gitaras, atlikėjus, ką kūryba duo­da žmogui ir t. t. Svarbiausia, kad projektuose ir po jų vaikai jaučia, kad jų kūryba matoma. Jie pradeda save kitaip vertinti ir jaučia, kad kiti juos vertina. Džiugu visiems pamatyti, kad vaikas kažką gražaus padarė, sukūrė.
Ką duoda dailė vaikui?
Kiekvienam skirtingai. Pas mus ateidavo pradinių klasių mokytojai ir sakydavo, kad tie vaikai, kurie lanko dailę, labai išsiskiria iš kitų vaikų: jie gražiau rašo, greičiau koncentruojasi, geriau reiškia mintis. Piešimas labai svarbus vaiko smulkiajai motorikai ugdyti. Būna, ateina į Meno mokyklą 15–16 metų mokiniai, jų mąstymas puikus, suvokia, ką norėtų pavaizduo­ti, o ranka neklauso – neišeina perkelti vaizdo ant popieriaus, negali to padaryti taip, kaip įsivaizduoja. Pradedant piešti nuo mažens yra kitaip – mąstymas ir ranka kartu tobulėja. Dažnai tėvai pasakoja, kad jų vaikas, pradėjęs lankyti meno mokyklą, ne tik pats įdomiau rengiasi, bet ir šeimos nariams pataria, kaip derinti drabužių spalvas, formas, akcentus.
O vėlesniame amžiuje ką dailė duoda žmogui? Tarkim, nuėjo žmogus į muziejų ir jį tiek „užkabino“, kad panoro ir pradėjo tapyti?
Į Meno mokyklą ateina ir suaugusiųjų. Tik negalima sakyti, kad jie būna visai nesidomėję daile ar muzika. Paprastai vaikystėje mokėsi Meno mokykloje, užmetė, dabar panoro vėl panirti į menus. Arba atveda vaiką į Meno mokyklą ir patys panori kartu ugdyti savo meninius gebėjimus. Kiti šiaip, laisvalaikiu savo malonumui nori tapyti, lipdyti ar muzikuoti. Paprastai atėję suaugusieji pasako, kad vaikystėje gražiai piešė. Gal būna ir visai nesidomėjusių menu – „užkibusių“ tik dėl parodose matytų kūrinių arba pamačius, kaip kiti tapo, lieja akvareles, groja. Žmogui labai svarbu suvokti, kad jis ne vienas tuo domisi, kad ir kiti tuo užsiima, kad tai įmanoma padaryti. O jei dar patiria kūrybinį džiaugsmą, tai ta emocija ne tik išlaisvina sielą, bet ir pavergia kūrybai.
Dažnai per plenerus, matydami daug dailininkų, tapančių gatvėje, žmonės sako: „Kaip aš norėčiau pabandyti“ arba „Niekam nematant, būtinai pabandysiu“. Jeigu tie žmonės matytų tokį pavyzdį dažniau, būtų dirbtuvės, repeticijų salės, į kurias galėtų ateiti ir kurti kartu su dailininkais arba su muzikais groti, sumanymus įgyvendintų lengviau. Pavyzdys padeda koncentruotis kūrybai.
Ką suteikia tapyba žmo­gui? Gal galite pasidalinti įdomiausiomis patirtimis?…
Tapyba, kaip ir kiti menai, yra žmogaus raiška. Meną suvokiu kaip galingą dabarties vizualinės kultūros poreikius atitinkančią filosofiją, minčių srautą, kuris aktualizuoja konkretų laiką ir įvykius kontekste bei konceptualų menininko požiūrį. Mene vis dažniau išsitrina ribos tarp tikrovės ir išmonės. Kūrėjas sukuria savo pasaulį, kurį sudaro aiškiai išreikšta tikrovės iliuzija arba tikrovės ir vaizdinio priešprieša. Vadinasi meno suvokėjo požiūris į meno problemas yra neatsiejamai svarbus.
Kaip apskritai suprantate žmogaus kūrybingumą? O jo ugdymą?
Vaikas, ar jis lanko meno mo­kyklą ar ne, yra kūrybinga asmenybė. Vaikas yra laisvas – visi vaikai piešia, dainuoja, ritmiškai juda ir kitaip reiškiasi. Mažas vaikas nemoka kalbėti, jam reikia išsilieti, išsisakyti – koja trinksi ar pirštu baksnoja taktą, kažką piešia, dėlioja… Tai natūrali jų gyvenimo išraiška. Tačiau suaugusieji šeimoje, vaikų darželyje, mokykloje labai reguliuoja vaikų gyvenimą. Daug kas jiems draudžiama, dažnai sakoma: „To nedaryk, nesakyk, negalima“ – neleidžiama būti laisvam raiškoje, savaip išsilieti. Tai kūrybingumo neskatina. Dažnai vaikui reikia daug jėgų ir pastangų, kad neprarastų, išsaugotų savo kūrybingumą. Blogai, kai suaugusieji konkrečiai nurodo kas yra gražu, o kas ne, nepalikdami erdvės apmąstymui ir savitam suvokimui. Štai širdelės forma – gražu, o kreivokas apskritimas – jau negražu, reikia taisyti. Suaugę žmonės siekia, kad vaikai galvotų „teisingai“, kreipia mąstyti standartiškai. Jie tai daro ne iš blogos valios, bet siekia apsaugoti nuo netolerantiškos aplinkos, nuo patyčių.
Kaip manote, kas daugiau lemia vaiko kūrybingumą – tė­vai, šeimos aplinka ar pedagogas?
Būna įvairiai. Daug lemia ir mokytojas. Meno mokykloje dažniausiai sulaukiam vaikų, kuriuos jau teigiamai ar neigiamai paveikė šeima, vaikų darželis, pradinė mokykla. Vaikai yra lavinami visur. Tėvai ir mokytojai turėtų galvoti, kaip jų žodis paveiks vaiką. Kiekvienas žmogus gali pasakyti žodžių, kurie gali labai paskatinti ar sustabdyti jauną žmogų. Suaugę mokiniai pasakoja: „Kai man pasakė taip, buvau pakylėtas, iki šiol pamenu.“ Arba, kad vienas ar kitas veiksmas „užmušė“ norą ką nors daryti. Dar būna, kad dėkoja už tai, kad buvo nestabdomas veikti. Mes bendraudami vienam tuo pačiu žodžiu padarome įspūdį, kitam – ne. Svarbu žodį pasakyti laiku, kad jis būtų išgirstas ir suprastas. Nors dailės užsiėmimai yra grupiniai, su kiekvienu kalbame individualiai. Visi mokiniai girdi, ką kalbi klasėje ir visi gali tuos žodžius suprasti skirtingai, o kai kas gal net neišgirsta. Meno mokykla daug duo­da vaikui ne tik tuo, kad čia jie ugdomi groti, piešti. Labai svarbi ir socializacija. Šioje aplinkoje vaikai susiranda draugų, bendrauja, turi bendrų interesų. Dažnai socializacijos siekiantys tėvai vaikus atveda dar ikimokyklinio amžiaus, kad jų atžala pabūtų tarp kitų vaikų, išmoktų bendrauti.
O su tokiais mažiukais turėtų būti dirbama kitaip?
Su žmogumi – nepaisant jo amžiaus ar ūgio – visada reikia bendrauti kaip su žmogumi. Pajauti vaiką ir bendrauji. Negalima mažesnio nevertinti, negerbti. Apsilankymą Meno mokykloje, tą pokalbio potyrį, emocijas, jausmą vaikai atsimena ilgiau nei įvykį. Jei įvykis, nesvarbu, tei­giamas ar neigiamas, sukelia jausmus, jis įstringa ilgam.
Vasaros turbūt neįsivaiz­duojat bent be kelių dailininkų plenerų. Ką jie duoda?
Leidžia tobulėti – esi su kolegomis dailininkais, matai, kaip jie dirba, gali pasitarti, pabendrauti įvairiais klausimais. Ir yra bendras tikslas – visi esame vienoje vietoje, vienoje aplinkoje, visi tapom, gyvenam, kvėpuojam vienu oru, išgyvename tas pačias problemas. Po plenerų eksponuojamos parodos, dailininkai pristato savo darbus visuomenei. Ta parodinė veikla, kai ateina žmonės, kalbamės, taip pat labai daug duoda.
Dažnai išgirstate pasiūlymų parduoti darbus?
Dažnai. Bet kol kas neparduodu. Mano darbų yra daug kur: Semeliškėse, Vilkyškiuose, Pagė­giuose, Nidoje, Lentvaryje, Vilniuje, Ukmergėje, Linkuvoje, Ukrainoje… Aš juos atidaviau. Kai dalyvauji pleneruose, sutari, kad 1–2 darbus paliksi, jie ten eksponuojami. Tačiau ir pas mane nemažai jų susikaupė – dabar vyksta mano personalinė paroda Vilniuje, Gariūnų verslo ir pramogų centre eksponuojami 2 mano darbai. Toje parodoje dalyvauja 25 Lietuvos ir 25 Ukrainos dailininkai. Neseniai ir Elektrėnų viešojoje bibliotekoje buvau surengusi savo personalinę parodą. Tuo pat metu eksponavau šviesios atminties vyro Augenio parodą. Minėjau jo mirties metines – jam skyriau didesnę parodinę erdvę.
Ar buvo kam rūpintis buitimi, kai šeimoje gyveno du dailininkai?
Viskas buvo gerai, nuostabu. Buities darbus dalinomės ir nesureikšminome. Negaliu sakyti, kad daug dėmesio skyrėm buičiai. Abu dirbom nuo ryto iki vakaro. Dar labai mėgom keliauti. Skyrėm laiko kūrybiniam darbui, tapybai.
Nuo ko lengviausia paimti laiko tapybai?
Nuo visko. Vienintelis nepajudinamas dalykas yra darbas, kai turi būti dėmesingas nuo darbo dienos pradžios iki pabaigos. O grįžęs į namus jau turi pasirinkimą – gaminti maistą, plauti grindis ar eiti tapyti. Aš dabar dažnai be sąžinės graužimo pasirenku pastarąjį variantą.
Jūs visad atrodote labai pasitempusi, pasidažiusi, dailiai apsivilkusi. Tam dėmesio skiria­te? O gal tai tiesiog yra tapytojos raiška?
Net nežinau. Nesusimąsčiau. Ma­nau, kad drabužis turi turėt išskirtinumą, kad aš norėčiau jį dėvėti.
Nekyla minčių – kaip būtų gera pragyventi iš tapybos?
Man nekyla tokių minčių. Juk turiu darbą, neketinu jo mesti. Nors draugai ragina pradėti duoti darbus pardavimui.
Kaip manote, kas svarbiausia, kad žmogus jaustųsi laimingas?
Manau, kad laimės pajautą teikia kūryba, savikūra ir visos pozityvios veiklos.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu visapusės sėkmės.

Kalbėjosi Daiva Červokienė