Bonistikos ir numizmatikos pasaulis Pinigų muziejuje

Deimantė Jančiūnaitė

Visoje laikmečių mozaikoje­ pinigai užėmė svarbų vaidmenį. Kaip pasakojo vienas iš pašnekovų Pinigų muziejaus vyresnysis specialistas Dainius Makauskas, prieš 2700 metų tuometinėje Lidijos karalystėje atsirado pačios pirmosios dvipusės kaldintos monetos. Monetomis naudojamės ir dabar. Žinoma, tiek jų, tiek banknotų vietą bando užimti „virtualūs pinigai“, kurie vis labiau įsilieja į kasdienį gyvenimą. Tačiau prieš atsiskaitydami monetomis ar banknotais, pabandykite užmesti­ akį į juos: kokie jie, kokios šalies inicialai juose įspausti? Tiek banknotai, tiek monetos mums pasakoja istoriją. Tik reikia ją įžvelgti. Antroji pašnekovė Pinigų muziejaus vadovė Asta Ravaitytė-Kučinskienė interviu metu taip pat patvirtina teiginį, kad monetos, ypač proginės, yra tam tikras mūsų šalies reprezentavimas. Kaip jau supratote, turėjau progą apsilankyti pačioje Vilniaus širdyje esančiame Pinigų muziejuje. Jame galima atrasti gausybę eksponatų bei istorijų. Visko papasakoti, Jums skaitytojai, neįmanoma, bet tikiu, jog Jums bus įdomu sužinoti, kokias istorijas mums atskleidžia šio muziejaus eksponatai.

Pinigų muziejus yra įsikūręs pačiame Vilniaus centre, senamiestyje – Totorių gatvėje, kurią galima lengvai pasiekti einant Gedimino prospektu. Kodėl muziejui buvo parinkta būtent ši vieta? Kokią istoriją mums pasakoja šis pastatas, kuriame esate įsikūrę?
D.M. Pinigų muziejus buvo pasirinktas ne kaip atskiras pastatas, o banko dalis, kadangi jis yra įsikūręs banko patalpose. Ir virš Pinigų muziejaus dirba banko darbuotojai, ir pats muziejus yra kaip banko dalis. Centriniai Lietuvos banko rūmai dabar įsikūrę Gedimino g. 6, tačiau nemaža dalis dar yra ir Totorių g. 4. Norėta, kad pinigų muziejus nenutoltų nuo banko ir būtų šalia jo, kaip lankytojų centras, supažindinantis su Lietuvos Banko veikla. Centrinis pastatas, įsikūręs Gedimino g. 6, visada buvo bankas, pastatytas 19 amžiaus pabaigoje kaip Vilniaus Žemės bankas. Tai buvo praktiškai pirmas pastatas visoje Lietuvos teritorijoje pastatytas būtent atlikti šią funkciją. Taip pat atsitiko ir su Kaune esančiais Lietuvos banko rūmais, kuriuose nuo pastatymo (1927 m.) veikė bankas.

Dvidešimt pirmajame am­žiuje didžioji dalis pinigų įgavo „virtualų“ pavidalą – atsiskai­tyti tapo įprasta netgi ne kortele, bet išmaniuoju telefonu ar laikrodžiu. Gal galėtumėte apžvelgti pačią piniginių mai­nų pradžią, nuo ko viskas prasidėjo? Kokį pavidalą turėjo patys pirmieji pinigai pasaulyje? Kaip jie atrodė? Koks piniginis eksponatas yra pats seniausias Jūsų muziejaus tu­rimoje kolekcijoje?
D.M. Sunku būtų įvardinti, koks piniginis eksponatas muziejuje yra seniausias. Paprasčiausiai sakome, kad gintaro gabaliukai, kriauklelės – ankstyvieji pinigai, kuriuos žmonės naudojo kaip pinigų pakaitalus. Kailiai, grūdai, įvairūs galvijai, gyvūnai buvo naudojami kaip pinigai. Pavyz­džiui, Kaunas labiau išgarsėjo kaip Hanzos miestas, kuris užsiiminėjo vaško gavyba, tai net ir vaškas galėjo būti naudojamas kaip pinigai, kad būtų išgabentas į Vakarus bei gauta tuo metu reikiamų dalykų Lietuvai. Lietuviai net iki 16 amžiaus į Rygą važiuodavo ir jos pirkliai sakydavo, jog lietuviai ne kokius pinigus atsiveža, o kailiukus ir juos naudoja keitimui. Jeigu kalbėtume apie Lietuvos istoriją konkrečiai, lietuviškieji ilgieji – pirmieji Lietuvos pinigai nuo Mindaugo laikų. Turime ir pačių pirmųjų monetų: kas ir Kinijoje buvo gaminama, liejama, tiek Lidijos karalystėje esančius pinigėlius – pačias pirmąsias kaldintas monetas. Pasaulyje, kažkur prieš 2700 metų dabartinėje Turkijos teritorijoje, tuometinėje Lidijos karalystėje, atsirado pačios pirmosios dvipusės kaldintos monetos, kurios gamintos iš labai įdomaus metalo elektrono – natūraliai gamtoje susimaišiusio aukso ir sidabro. Nuo ten po truputį monetų kaldinimas išplinta po tuometį Graikų pasaulį, o po Aleksandro Makedoniečio užkariavimo monetų gamyba išplinta Viduržemio jūros baseine. Romėnai toliau tas technologijas nešė ir taip galiausiai jos ir į Lietuvą atkeliavo. Tik tiesa, mes buvome vieni iš paskutiniųjų apskritai visoje Europoje, kurie įsivedė pinigus.

Dauguma lietuvių žino, jog viena pirmųjų lietuviškų valiutų buvo lietuviški ilgieji. Koks buvo jos gamybos pro­cesas, paplitimas, vertė?
D.M. Lietuviškieji ilgieji – pirmieji pinigai, pagaminti Lietuvoje. Monetų Lietuvoje galima aptikti ir labai senų, pavyzdžiui Antikos laikų, romėnų, Gintaro kelio. Tik lietuviai nenaudojo tų pinigų kaip valiutos. Juos dažniausiai naudojo kaip pakabukus, puošmenas arba kaip medžiagą, iš kurios gamindavo įrankius. Pavyzdžiui, gaudavo varinių mone­tų, bronzinių, jas išlydydavo ir pasigamindavo kalaviją, kardą, peilį – to, ko jiems reikėjo. Taigi, monetų buvo, bet lietuviai jų pagal paskirtį nenaudojo. Su lietuviškais ilgaisiais Lietuvoje atsiranda pirmosios technologijos – pradedami gaminti vietiniai pinigai ir taip pereiname į jau kitą civilizacinį lygį. Pinigai labai dažnai asocijuojasi su tuo, kad jie atneša civilizaciją: su krikštu gauname pinigus, atsiranda pagaliau Lietuvoje ir raštingų žmonių ir pradeda kilti kultūra.

Ar daug yra išlikusių pinigų iš Abiejų Tautų Respublikos? Kuo jie buvo ypatingi, kokie nominalai buvo leidžiami, kur šie pinigai buvo gaminami? Kokia verte jie pasižymėjo tais laikais? Ar įdomūs jie kolekcininkams šiandien?
D.M. Yra sakoma, kad pavyz­džiui šilingų, kitaip vadinamų buratinkomis, buvo nukalta apie milijardą. Yra ir retesnių – talerių, dukatų, kurie yra labai reti. Dabar archeologai jų vis daugiau ir daugiau atranda, pasitelkdami naujausias technologijas. Akstyvuoju laiku – Vytauto, Jogailos valdymo metais – paprastai buvo naudojami denarai – mažytės, plonytės sidabrinės monetos. Praėjus šimtui metų, pa­grindinis pinigas tampa grašiai – didelės, sidabrinės monetos. Laikui bėgant vėlgi infliacija – buvo atrastas naujasis pasaulis Amerika. Iš jos pradėjo plūsti daug aukso, sidabro – senųjų pinigų vertė labai sumažėjo. Dėl to reikėjo vis didesnes ir stambesnes monetas gaminti. Jau kažkur nuo 16 amžiaus vidurio-pabaigos išpopuliarėjo naujos monetos kaip standartas – taleriai. Jie, priklausomai nuo regiono, įvairiai yra pervadinami: taleriai, dalero, kol galiausiai mums turbūt įsimintiniausias pavadinimas yra doleris. Pavadinimas atėjęs iš ten pat, tik iškraipytas. Daug rečiau buvo naudojamos auksinės monetos: florintai, dukatai. Net ir Lietuvoje buvo gaminami dukatai: dažniausiai kelių dukatų monetos, labai retais atvejais buvo gaminamos pačios didžiausios 10 dukatų monetos, kurios buvo vadinamos portugala. Jas karalius ar valdovas užsakydavo pačioms svarbiausioms progoms įamžinti – kokiam gimtadieniui arba jei pas jį atvažiuoja kokių nors garbingų svečių, pa­vyzdžiui kitos šalies karalius, kunigaikštis. Dar būdavo tokie ir tarpiniai variantai: pusantrokai, trečiokai, ketvirtokai, šeštokai ir pan. Tokia kaip klasių sistema. Kartais monetos turėdavo ir pravardes: timfa, buratinkos ir pan. Buvo labai skirtingų nominalų, labai sunku susigaudyti, nes reikia suprasti, kad ­nebuvo tokios kaip dabar šimtainės sistemos.

Po Lietuvos Nepriklau­somybės atkūrimo prabėgus dvejiems metams nacionaliniu piniginiu vienetu tapo talonai, kitaip mums geriau žinomi kaip „vagnorkės ar žvėriukai“. Kokios jiems buvo taikomos apsaugos priemonės nuo padirbinėjimo? Kodėl būtent buvo sumanyta juose vaizduo­ti gyvūnėlius? Dėl kokių prie­žasčių buvo nuspręsta pakeisti šią valiutą?
D.M. Talonai neturėjo daug apsauginių priemonių – unikalus serijos numeris bei vandenženkliai. Daugiau kaip ir nieko nebuvo, nes vėlgi tai buvo sudėtingomis sąlygomis gaminti pinigai – trūko tiek ir žmonių, išmanančių pinigų gamybą, tiek ir medžiagų. Dėl to talonai labai trumpai ir galiodavo – po pusės metų keičiami naujais. Kodėl pasirinko būtent vaizduoti gyvūnėlius, sunku pasakyti. Kartu norima buvo greitai pagaminti tuos pinigus, todėl ilgiems debatams turbūt nebūtų užtekę laiko. Menininkai įamžino Lietuvos gamtą, į Raudonąją knygą įrašytus gyvūnus. Talonai iš karto buvo suvokiami kaip laikini pinigai, kol bus galima stabilizuoti ekonomiką ir tada įvesti litą. Daug amžininkų, kurie dirbo prie pinigų leidimo, rašo, kad jie suvokė, jog tai bus tik laikina.

1993 m. buvo planuota iš­leisti ir 1000 talonų kupiūrą, ant kurios turėjo būti vaizduojamas liūtas, tačiau ši kupiūra neišvydo dienos šviesos. Ar tai buvo tik idėja, o galbūt jau bu­vo ir parengtas „juodraštinis“ kupiūros planas?
D.M. Mes šios kupiūros muziejuje neturime. Esu matęs tik knygose pavyzdžius, kokie buvo projektuojami. Dar nebuvo oficialiai išrinktas dizainas, todėl yra tik eskizai. Kiek esu matęs, ten turėjo vaizduoti liūtą. Tai būtų visiškai seriją sugadinę, ­kadangi tuo metu Lietuvoje gal buvo tik du liūtai, ir tie Kauno zoologijos sode.

Talonus pakeitė litas, kuris sėkmingai gyvavo jau ir tarpukariu – buvo viena iš stabiliausių valiutų. Papasakokite apie litą tarpukario metais. Ar jis daug kuo skyrėsi nuo mums įprasto lito?
D.M. Vien tik iš to, kas ant jų ­pavaizduota, galime matyti skirtumus. Lietuvos didieji kunigaikščiai, žemės ūkis, vaizduojami amatai, vėliau prezidentai, kiti iškilūs asmenys. Išlieka ryšys su ATR, labiau dar ir su LDK, kadangi Vytautas yra ypač svarbus tarpukariu – jį dažnai galima sutikti ant banknotų, monetų. Ketvirtajame dešimtmetyje sustiprėja autoritarinė valdžia Lietuvoje, tai daugiau atsiranda prezidento Antano Smetonos atvaizdo ant pinigų. Tarp kitko lietuviai buvo gan unikalūs šia prasme, kadangi A. Smetona nusižengė ilgametei tradicijai – tik karalius bei miręs žmogus galėjo būti vaizduojamas ant monetų. A. Smetona, dar gyvas būdamas ir nebūdamas karaliumi, atsirado ant pinigų. Įdomus niuansas. Antikos laikais sakydavo, jog už tai galėdavo grėsti mirtis. Pirmuosius litus sukūrė Adomas Varnas – vienas garsiausių tuometinių Lietuvos menininkų. Didžiausia kontraversija yra su 50-ties litų banknotu. Jame yra pavaizduotas Gediminas ir trijų miestų simboliai – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda. Kadangi jie išleisti 1922 metais, Lietuva tada buvo gerokai mažesnė už dabartinę, kadangi nei Vilnius, nei Klaipėda tuo metu nebuvo Lietuvos dalis. Gediminą pavaizduojant padaryta didelė istorinė klaida, kadangi jis buvo pagonis ir pagonys vyrai labai skyrėsi nuo aplinkinių stačiatikių, žydų, karaimų tuo, kad nenešiojo barzdų.

Šiame muziejuje galime sužinoti ir apie bankininkystės istorijas. Gal mūsų skaitytojams galėtumėte papasakoti įdomią, o gal šmaikščią istoriją apie bankininkystę tarpukario Lietuvoje?
D.M.Tokių konkrečių istorijų būtų sunku išrinkti. Banke dažniausiai dirbdavo pakankamai patriotiški ir išsilavinę žmonės. Kažkokių didelių kontraversijų nelabai ir būdavo. Kas mums dabar atrodytų keista, tai, kad tarpukariu Didžiosios ekonominės krizės metu, tiems patiems bankininkams algos būdavo mokamos ir žąsimis, siekiant išgelbėti Lietuvos ekonomiką, sustiprinti ją, todėl dalis algų būdavo žąsimis išmokama – tokio­mis kortelėmis, kurias galėjai į žąsį išsikeisti.

Ruošdamasi interviu suži­nojau, kad savo eks­po­zicijoje turite keletą kontrasignatų, menančių LDK laikus. Supa­žindinkite skaitytojus su šia sąvoka ir papasakokite plačiau apie juos.
D.M. Tai perkaldintos monetos, kuriose yra pakeistas arba monetos savininkas, išleidėjas, arba vertė. Turime Žygimanto Augusto laikų perkaldintas monetas, kur tuometinis Ispanijos karalius grąžino Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui tuo metu suteiktą skolą. Buvo perkaltos monetos uždedant Žygimanto Augusto antspaudą. Taip elgdavosi ir piratai. Pavyzdžiui, jeigu Anglija pirataudavo ir užgrobdavo ispanų laivą, ant paimtų ispaniškų monetų uždėdavo anglišką simbolį ir taip moneta tapdavo angliška. Taip vykdavo greitas pinigų perkalimas. Kontrasignavimas kartais pasitaiko ir šiomis dienomis. Jeigu neklystu, Brazilijoje prieš kažkur 30 metų buvo banknotas vienos vertės, o tada uždėjo antspaudą ir pakeitė vertę.

Tarpukario Lietuvoje 1000 litų banknotas buvo išleistas, saugotas daugiausia bankuose. Papasakokite apie jį.
D.M. 1000 litų banknotai buvo ne tik laikomi bankuose. Jie taip pat buvo prieinami visiems žmonėms. Tai buvo milžiniškas pinigas, nes tik keli šimtai litų tuo metu sudarė vidutinę algą. Šiam banknotui buvo taikoma standartiška apsauga – vandenženkliai, numeracijos. Pats popierius,ant kurio pagamintas šis banknotas, nėra standartinis paprastas lapas. Banknotai dažniausiai buvo pagaminti iš medvilnės, lino.

Atkurtoje Lietuvoje 1000 litų banknotas neišvydo dienos šviesos apyvartoje. Jame vaizduojamas M. K. Čiurlionis. Šiais metais kaip tik minime jo 150­-ąsias gimimo metines. Ką įdomaus galėtumėte papasakoti apie šį banknotą?
D.M. Šis banknotas nebuvo išleistas, nes viršijo tuometinį vidutinį atlyginimą tris kartus. Buvo nuspręsta jo atsisakyti. Vieni sako, jog dėl politinių aplinkybių, kiti – jog dėl realių ekonominių. Tai tikrai buvo per didelis pinigas tuometinei Lietuvai. Pirmoji banknotų laida buvo spausdinta JAV, paskui iš Vokietijos buvo atvežti litai. Buvo planuojama 1990 metais litus įsivežti iš Prancūzijos, bet atsitiko taip, jog SSRS išsiaiškino klastą, nes buvo pervežama slapta – mikro filmo pagalba konservų dėžutėse į Prancūziją. Dėl to litai ir nepasirodė anksčiau – buvo įvesti laikinieji pinigai talonai.

1993–2007 metais Lietuvoje cirkuliavo ir mažesniojo nominalo banknotai: 1 lite buvo vaizduojama Žemaitė, 2 lituose – Motiejus Valančius, 5 – Jonas Jablonskis. Kokiomis savybėmis pasižymėjo šie banknotai ir kodėl visgi buvo nuspręsta jų atsisakyti? Galbūt tam įtakos turėjo per smulkus nominalas?
D.M. Buvo sudaryta pinigų kūrimo komisija, kuri šiuos žmones ir išrinko vaizduoti ant pinigų. Tik su 1 litu yra neoficialių žinių, kad iš tikro jis turėjo atrodyti kitaip. Yra tokia legenda, kad feministės pamatė būsimų litų projektus ir uždavė kūrėjams tik vieną klausimą – kur moteris? Tada paskubomis buvo nuspręsta uždėti Žemaitės atvaizdą. Turbūt per skubėjimą jos varde klaidą padarė, bet niekam per daug įdomu nebuvo. Dar nelabai tinkamą pastatą kitoje banknoto pusėje parinko – Palūšės medinę bažnyčią. Ji yra juk ne Žemaitijoje, o Ignalinos rajone, Aukštaitijoje. Be to, beveik šimtu procentu įrodyta, jog Žemaitė buvo ateistė. Taigi ateistė ir bažnyčia ant vieno banknoto. Čia galbūt ir parodo patį tą laikotarpį, kad viską buvo bandoma kaip galima grei­čiau padaryti – Lietuvą pastatyti. Sėkmingas projektas tiek talonai, tiek litai, nes išgelbėjo Lietuvos ekonomiką. Turint omenyje, kad tuo metu Lietuvoje nebuvo nė vieno specialisto, mokėjusio kurti banknotus, susidūrėme su problemomis. Tik vėliau išėjusios 1997 metų banknotų laidos buvo gerokai kokybiškesnės bei turėjo daug daugiau apsaugos priemonių. Pagrindinės šių smulkių banknotų išėmimo priežastys – greitas susidėvėjimas, padirbinėjimas bei apsaugos priemonių stoka.

Kiek trunka banknoto gy­venimo ciklas? Turbūt, paly­gi­nus su monetomis, ilga­amžiš­ku­mo skirtumas yra di­delis?
D.M. Kartais iki keliolikos kartų monetos ilgiau išbūna cirkuliacijoje. Kaip pavyzdį galime paimti JAV 1 cento monetas. Šiandien galima rasti 1909 metais išleistus tuos pačius Linkolno centus, kuriuos tik dabar D. Trumpas nusprendė išiminėti iš apyvartos. Monetos gali būti naudojamos daug metų. Dažniausiai kuo mažesnis banknoto nominalas, tuo greičiau susidėvi, nes daugiau naudojamas. Kuo didesnis banknoto nominalas, tuo rečiau jį žmonės naudoja. Tarkim 500 eurų banknotai šiandien yra išimami iš apyvartos – jų vis mažėja, bet visgi jų ir nėra daug pagaminta, kadangi jų daug neprireikia.

Šiais laikais mums skai­čia­vimą lengvina skaičiuotuvai, įvairios programos ir t.t. Kaip bėgant laikui keitėsi skai­čiavimo technologinis pokyčių procesas?
D.M. Ilgą laiką, pavyzdžiui Abiejų Tautų Respublikos metu, galėjo būti naudojami tie patys abakai, skaičiavimo žetonai. Caro laikais dar tas pats buvo praktiškai naudo­jama. Skaičiavimo mašinos atsirado tik 20 amžiaus antroje pusėje – sąlyginai labai vėlai. Po Nepriklausomybės atkūrimo atsirado ir kompiuteriai. Per paskutinius 20–30 metų matome žvėriškai greitą technologinį progresą – patys pinigai labai keičiasi. Pavyz­džiui SSRS buvo vien tik grynieji pinigai, jokių mokėjimo kortelių, netgi tų pačių čekių praktiškai nebuvo – buvo grynaisiais grįsta ekonomika. Tarpukariu čekiai buvo naudojami. Atkūrus Nepriklausomybę atsirado ir kortelės, o bankomatai išpopuliarėjo 1995–1996 metais. Su telefonais atsiranda ir mobilūs mokėjimo metodai, pervedimai, elektroninė bankininkystė, bekontaktis atsiskaitymas. Paskutinis mados klyksmas, nežinau ar tai gerai, ar blogai, – atsiranda Kripto valiutos, kurias pradeda Lietuvos bankas, visa Europos Sąjungos bankininkystė kontroliuoti.

Hiperinfliacija – ypač didelis valiutos nuvertėjimas. Tai ypač skausmingas reiškinys valstybei bei jos gyventojams. Koks yra didžiausias jūsų muziejuje turimas banknoto nominalas?
D.M. Pats lito atsiradimas yra glaudžiai susijęs su hiperinfliacija. Iki litų buvo naudojamos ostmarkės. Jos buvo surištos su vokiška marke. Taip atsitiko, kad Vokietijoje 1921­–1923 metais prasidėjo hiperinfliacija. Lietuviai, suprasdami situacijos rimtumą, visais būdais pradėjo rūpintis pinigų išleidimu. Šitie patys pirmieji pinigai tai ir liudija. Vėliau 3 dešimtmečio pabaigoje, prasidėjus ekonominei krizei pasaulyje, lietuviškas litas tampa netgi pačia stabiliausia valiuta visoje Europoje ir netgi viena stabiliausių visame pasaulyje. Mūsų muziejuje turimas didžiausias nominalas – Zimbabvės 100 trilijonų dolerių. Jis, jei neklystu, išleistas 2008 metais. Pinigas, kurį aplinkinių šalių gyventojai galėjo naudoti kaip tualetinį popierių, nes jis tapo pigesniu nei pats tualetinis popierius. Dažnai pasienio punktų tualetuose buvo prašoma nemesti Zimbabvės pinigų į tualetus, kadangi juos užkiša.

Dar viena visiems amžiams būdinga problema – pinigų padirbinėjimas. Papasakokite apie įvairiais laikais taikytus pinigų padirbinėjimo būdus bei sukčių gaudymo būdus.
D.M. Muziejuje turime netikrų pinigų pavyzdžių – litų tiek tarpukario, tiek jau atkūrus Nepriklausomybę, užsienio valiutų, o taip pat ir pačių šilingų, kitaip vadinamu buratinkų. Yra pasakojimų, jog oficialiai jų nukaldino beveik milijardą, o tiek pat ir padirbo. Bausmės taikytos pačios įvairiausios. Tradiciškai Lietuvoje padirbinėtojai buvo deginami nepriklausomai nuo jų socialinio statuso. Pavyzdžiui 17 a. tarkim vienas didikas padirbinėjo pinigus Vokiečių gatvėje ir savo dienas baigė ant laužo prie Katedros aikštės buvusioje egzekucijų vietoje. Tarpukariu bausmė – katorga. Šiais laikais skiriama nuo 3 iki 10 metų kalėjimo už pinigų padirbinėjimą.

Vienas populiariausių jūsų muziejuje esančių eksponatų – piramidė, sudaryta iš daugiau kaip milijono lietuviškų vieno cento monetų, tapo net ir pasaulio rekordininku. Penkerius metus buvo renkamos monetos, lėšos, vėliau pati piramidė buvo statoma 15 die­nų. Piramidės sumanytojai Vilniaus universiteto studentai. Kaip vyko šis procesas – juk tai pasitaiko ne kasdien? Kaip vy­ko Gineso rekordo fiksavimas?
D.M. Mes visada atviri visiems pasiūlymams, iniciatyvoms. Jeigu ir ateityje norėsite pagerinti Gineso rekordą, pastatyti dar didesnę piramidę iš tų pačių galbūt jau ir euro centų. Studentai rinko monetas 5 metus, jeigu neklystu, viskas prasidėjo 2009 metais. Statė pas mus 2014 metais, 15 dienų su savo draugais, šeimomis, giminėmis. Prie šios piramidės statybos prisidėjo ir banko darbuotojai, netgi Ingrida Šimonytė. Piramidei pastatyti buvo sunaudota 1 900 035 monetų. Gineso rekordo fiksavimas nekasdienis reiškinys, ypač Lietuvoje. Lietuvos banke turbūt pirmas toks įvykis. Ir šiandien tai vienas labiausiai lankomų objektų muziejuje. Jeigu norėsime kada muziejų restauruoti, tai susidursime su didele problema – ta piramidė yra laisva, nesuklijuota, sverianti daugiau kaip 800 kilogramų. Tikrai bus ką veikti, jei­gu norėsime perstumti į kitą patalpą ar vietą.

Muziejuje turite 63 tūks­tančius eksponatų. Turbūt būtų viso gyvenimo darbas kiekvieną aprašyti, papasakoti apie jį kažką įdomaus. Koks Jums yra pats įdomiausias, mylimiausias eksponatas?
D.M. Sunku būtų išskirti kažkokį vieną, tačiau man įspūdingiausias, nors jis savo išvaizda įspūdingai neatrodo, yra Krikšto taurelė su 1831 metų sukilėlių monetomis. Įdomi taurelė, joje inkrustuotos sukilėlių visos monetos – sidabrinės, auksinės. Taurelė buvo padovanota vaikui, kaip galbūt protesto ženklas prieš tuometinę carinę valdžią. Ji pagaminta po sukilimo, kai jis jau buvo numalšintas, pralaimėtas. Už tokią taurelę tas vaikas, jo šeima galėjo net į Sibirą iškeliauti, jeigu būtų tuometinė valdžia radus.

Kaip vyko eksponatų kaupimas? Dalyvavote aukcionuose, galbūt dovanodavo žmonės, organizacijos, o galbūt dauguma jų buvo kaupiami ir anksčiau Lietuvos banke?
Pirmiausia, norėčiau supažindinti, kaip apskritai rinkiniai muziejuje yra sudaromi. Muziejuose paprastai yra pagrindinis rinkinys ir pagalbinis. Pagrindinis jau pats savaime apibrėžia save, o pagalbinis formuojamas tam, kad esant būtinybei, būtų galima išsikeisti su kitais muziejais. Lietuvos banko Pinigų muziejaus pagrindiniame fonde yra formuojami ir kaupiami penki rinkiniai: bonistikos, numizmatikos, fotografijos, daiktinių eksponatų ir rašytinių dokumentų. Mes šiuo metu turime apie 63 500 eksponatų. Kiekvienais metais jų gauname skirtingą kiekį. Praėjusiais metais priėmėme apie 450 naujų eksponatų, bet yra buvę, jog priimame ir 1600 eksponatų. Lietuvos banko sudėtyje muziejus figūruoti pradėjo 1993 metais, kuomet buvo paskirtas žmogus, atsakingas už muziejinę ekspoziciją ir eksponatų rinkimą. Nedidelė ekspozicija nebuvo lankoma visuomenės, labiau skirta Lietuvos banko svečiams supažindinti. Vėliau 1999 metais birželio mėnesį, kai minėjome lito įvedimo 6 metų jubiliejų, buvo atidarytas nedidelis (apie 100 kvadratinių metrų, dvi ekspozicines sales turintis) Lietuvos banko muziejus. Šis muziejus jau turėjo įėjimą iš Totorių gatvės, todėl aptarnavo ne tik registruotas grupes, tačiau ir pavienius lankytojus muziejaus darbo valandomis, kurios, tenka pripažinti, nebuvo labai palankios. Galbūt buvo nelabai patogu tai, kad muziejus dirbdavo ne visas dienas ir ne visomis valandomis. Ilgainiui atsirado poreikis, jog darbo dienomis muziejaus darbo laikas būtų ilgesnis, o taip būtų galimybė apsilankyti ir savaitgalį. Buvo parengta nauja koncepcija ir per trejetą metų buvo įrengtas ir 2010 m. atidarytas naujas, patikslintu pavadinimu Lietuvos banko Pinigų muziejus. Kaip mes per šį visą laikotarpį rinkome eksponatus? Juos gaudavo labai skirtingais keliais: iš darbuotojų, jeigu jie dalyvauja kažkur konferencijose, sugrįžta, kažką parveža reikšmingo – galbūt tai dokumentai, nuotraukos, kažkokia kita medžiaga. Kalbant apie monetas, ypatingai, kurias kaldina Lietuvos monetų kalykla, tai mes turime atskirus dokumentus, pagal kuriuos Lietuvos monetų kalykla yra įsipareigojusi mums perduo­ti dalį savo kaltų monetų. Mes visą laiką gauname jų išleistas Lietuvos banko kolekcines, progines monetas. Naujų eksponatų mums padovanoja ir muziejaus lankytojai, kurie parveža monetų ir banknotų iš tolimesnių kraštų. Vertingiausi, unikaliausi ir rečiausi eksponatai paprastai įsigyjami vykdant viešuosius pirkimus iš privačių kolekcininkų, antikvariatų. Turime praktiką dalyvauti Lietuvos aukcionuose.

Iki gegužės vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejuje vyks­ta paroda „Atsivėrimai. Iš Lie­tuvos banko dailės rinkinio“. Turbūt ne dažnas žino, kad Lietuvos bankas, sekdamas kitų Europos šalių centrinių bankų tradicija, kaupia meno kūrinius. Papasakokite plačiau apie Lietuvos banko dailės rinkinį – kokių dailės kūrinių galime rasti, kuo jie ypatingi…
Lietuvos banko dailės rinkinį sudaro apie 200 darbų. Jų kaupimo tradicija prasidėjo prieš šimtą metų, tarpukariu, kai Lietuvos bankas statėsi rūmus Kaune. Jiems dar net nesant pastatytiems, dailininkų elitas kreipėsi į Lietuvos banką su siūlymu prisidėti prie to pastato puošybos. Dailininkai iš esmės suprato Lietuvos banko pastato svarbą ir norėjo į jį įnešti estetikos. Dalis dailininkų prisidėjo prie pastato vidinės, arba kaip jie sakė „vidujinės“, puošybos. Bankas pradėjo pirkti patalpų puo­šybai paveikslus, dažniausiai iš asmeninių parodų. Tokiu būdu Bankas puošė savo reprezentatyviąsias erdves. Lietuvos banko erdvėse atsirado tokių korifėjų kaip Antano Žmuidzinavičiaus, Adomo Galdiko, Justino Vienožinskio, Kazio Šimonio ir kitų dailininkų paveikslai. Jeigu kalbėtume apie tematiką, tai visi vaizdai, matomi paveiksluose, yra labai artimi žmogui, jo prigimčiai – atpažįstami gamtos vaizdai: laukai, pievos, įamžintos bažnyčios – visa tai alsuoja ramybe bei estetika. Okupacijos metais dalies paveikslų netekome, jų likimų nežinome. Išsaugoti pavyko apie 20 paveikslų. Jie, galima sakyti, ir yra mūsų vadinamasis aukso fondas. Jau vėliau 1990 metais, įsteigus Lietuvos banką ir veiklą jam pradėjus Vilniuje, prasidėjo paties pastato remonto, rekonstrukcijos darbai, vykę 1993–1997 metais. Buvo nuspręsta tuo periodu įsigyti darbų papuošti banko erdves, todėl šis laikotarpis buvo intensyviausias įsigijimų prasme. Vėliau buvo įsi­gyjama ne daug, bet kokybiškų dar­bų: Augustino Savicko, Jono Švažo, Igorio Piekuro ir kt. Turėjome ir pora užsakomųjų skulptūros darbų: vidiniame kiemelyje turime R. Kvinto skulptūrą „Chlojė“ ir 2015 metais atidengtą G. Jurgučio skulptūrą Gedimino prospekte. Paskutiniai paveikslai nupirkti 2008 metais: Augustino Savicko darbai ir Jono Švažo darbas. Rinkinys yra sunkiai prieinamas, nes banke dirba žmonės. Mes juos nufotografavome, išleidome albumą. Šioje parodoje eksponuojama nedidelė dalis – 29 darbai, kurie, mūsų manymu, yra patys vertingiausi. Tuos darbus mes suskirstėme į tris grupes: gamtos vaizdai, ryškesni, kelionių vaizdai ir abstrakcijos, ly­riškesni vaizdai. Vėliau būtent tos trys perspektyvos tarsi išauga ir jose mes galime matyti vėliau įsigytus paveikslus.

Kokios proginės ir kolek­cinės monetos bus išleistos 2025 metais Lietuvoje?
Kiekvienais metais išleidžiamų monetų skaičius skiriasi. Paprastai išleidimo planas yra tvirtinamas Lietuvos banko valdyboje. Yra suformuota atskira Monetų kūrimo komisija, kuri sprendžia monetų tematiką, nominalą, tiražą. Pavyzdžiui, šiais metais yra patvirtinta išleisti 6 progoms skirtas monetas, kurių dvi turės po du skirtingus nominalus. Artimiausiu metu bus išleista 2 eurų moneta gynybai. Jų tiražas visada būna pats didžiausias – apie milijoną, kadangi jos ne tik kolekcinės, bet kartu ir apyvartinės. Vėliau pasirodys 20 eurų moneta „Metro Cattolico –350“, 1,5 ir 5 eurų monetos, skirtos lopšinei, 50 eurų auksinė moneta M. K. Čiurlionio 150-osio­ms gimimo metinėms, 2 eurai Mažajai Lietuvai ir 1,5 bei 10 eurų monetos „ANBO lėktuvams – 100 m.“. Lietuvos bankas savo internetinėje svetainėje skelbia informaciją apie tiek planuojamas, tiek jau išleistas monetas. Proginės monetos yra tam tikras mūsų šalies reprezentavimas. Būtent tokiu būdu galima įamžinti tam tikrus įvykius, asmenybes bei kitus svarbius dalykus.

Dėkoju pašnekovams už skirtą laiką bei išsamius atsakymus. Skaitytojus kviečiu apsilankyti Pinigų muziejuje, kur susipažinsite su bankininkystės ir pinigų istorija, galėsite pasigaminti suvenyrų. Juk muziejaus lankymas bei ekskursijos yra nemokamos!