Istorijos šešėliuose – naujas atradimas apie Beižionių šaulių būrį
Nors viešojoje erdvėje dažnai teigiama, kad 12-asis Beižionių šaulių būrys buvo įkurtas 1936 m., archyviniai dokumentai atskleidžia, jog būrio veikla prasidėjo gerokai anksčiau.
Lietuvos valstybiniame archyve 12 Beižionių šaulių byloje esantis1936 m. birželio 15 d. 12-ojo būrio vado raportas V rinktinės vadui liudija apie ilgametes tradicijas ir aktyvią veiklą. Šiame ranka rašytame dokumente informuojama, kad birželio 24 d. planuojama Šaulių sąjungos 17 metų ir 12-ojo Beižionių šaulių būrio 11 metų sukakties šventė. Šventės programa buvo turininga: iškilmingas vėliavos pakėlimas, pamaldos, šventinis paradas, oficialus susirinkimas su pagerbimo kalbomis ir bendru vakaru, o vakare – literatūrinis vaidinimas „Birutė“. Iš to matyti, kad Beižionių 12-tas šaulių būrys buvo įsteigtas dar 1925 metais ir šįmet mini 100-ąsias įkūrimo metines. Nuo pat Beižionių parapijos įkūrimo 1922 m. į Beižionis atvykęs kunigas Steponas Rudžionis buvo ne tik bažnyčios statytojas, bet ir Beižionių 12-ojo šaulių būrio įkūrimo iniciatorius. Pagal rastus archyvinius bylos duomenis, šaulių būrio vadais buvo ats. jaun. pusk. Bronius Katlauskas, ats. j. ltn. Juozas Kazakevičius, ats. j. pusk. Bernardas Ramanauskas, ats. j. ltn. Antanas Kolyta. Juozas Kazakevičius ir Antanas Kolyta buvo Beižionių pradžios mokyklos mokytojai. Apie (duomenis tiksliname) 1938 m. įsteigtas šaulių moterų būrys, kurio vadė buvo Marijona Ramanauskienė.
Beižionių šaulių veikla
LCVA esančiose 12 Beižionių šaulių būrio bylų dokumentuose randame svarbią informaciją, kad Beižionys buvo labai rimtas šaulių organizacijos veiklos centras. 1933 m. įsteigiama 7 Beižionių šaulių kuopa, į kurią įeina 9 Semeliškių, 13 Užuguosčio, 12 Beižionių (tuomet būrio vadas – J. Kazakevičius), 22 Mijaugonių, 6 Kietaviškių šaulių būriai. 7 Beižionių kuopos štabui (pagal įsakymą, jų pačių sutikimu) priklausė: ats. j. ltn. Juozas Kazakevičius (Kuopos vadas; Priešcheminės apsaugos instruktorius), šaulys Juozas Brazinskas (ūkvedys), ats. j. pusk. Justinas Ignatavičius (Sanitarijos punkto vedėjas), šaulys – kun. Stepas Rudžionis (Raitelių skyriaus vadas), šaulys Jonas Ramanauskas (Dviratininkų būrio vadas), ats. j. pusk. Bernardas Ramanauskas (Technikos skyriaus vadas). Beižionių šaulių būrio vadu paskiriamas ats. jaun. pusk. Bronius Katlauskas. J. Kazakevičius Kuopos vado pareigas vykdė iki 1934 m. gegužės 23 d., toliau vėl paliekamas 12 Beižionių būrio vadu. Nuo 1933 m. balandžio 1 d. (LŠS viršininko slaptas įsakymas 1§ Nr.6) suformuojamas V rinktinės II batalionas, į kurį įėjo 5 Žilinų, 6 Onuškio, 7 Beižionių ir 8 Kruonio šaulių kuopos.
1934 m. gruodžio 30 d. raporte nurodoma, kad 12-asis būrys buvo suskirstytas į tris grandis: I – Beižionys, II – Žikaronių k., III – Liaukiškių. Kiekvienoje grandyje tarnavo po 8 šaulius, o trečiojoje tuo metu buvo 6. Dokumentą pasirašė būrio vadas ats. j. ltn. J. Kazakevičius. Pagal byloje esantį perdavimo-priėmimą aktą, nuo 1936 m. rugsėjo 7 d. Beižionių šaulių būrio vado pareigas laikinai perėmė būrio vado padėjėjas ats. j. pusk. Bernardas Ramanauskas. Jo atskaitomybei buvo perduotas turtas: 1925–1935 m. gaunami ir siunčiami raštai, šaulių ir kandidatų į šaulius registracijos knygos, kasos, nario mokesčio, pinigų, turto, raštų registracijos knygos, dienynai, rikiuočių statutai, kautynių pratimai, 11 šautuvų, durtuvas šautuvui, 4 kardai, 59 šoviniai, 4 balnai ir „kabūros“, 4 kamanos su „laužtukais“, tautinė ir būrio vėliavos, pastatoma scena ir 2 uždangos scenai, 4 taikiniai kovos šoviniams, kampuotas ir apvalūs antspaudai, 1 ha piliakalnio ir 38 l kuro.
1938 m. Žikaronių kapinėse Beižionių būrys pastatė paminklinį kryžių mirusiems šauliams ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Paminkliniame kryžiuje įrašytas šūkis: „Garbė šauliams, aukavusiems jėgas Tėvynei“. Šio paminklo pagrindinė iniciatorė buvo šaulė, mokytoja Ona Rajeckaitė. Gegužės 22 d. kryžių pašventino šaulys kun. Steponas Rudžionis, Beižonių parapijos klebonas. Pašventinimo apeigose dalyvavo ir rinktinės vadas plk. ltn. V. Žutautas, šaulių moterų rinktinės vadė J. Žutautienė, nemažai svečių ir apylinkės gyventojų. Po šventinimo apeigų vyko vaidinimas, parodyta keturių veiksmų drama „Vergijos griuvėsiuose“. „Trimite“ minima, kad mokytoja Ona Rajeckaitė suruošė svečiams, būrio šauliams bei artistams „jaukų užkandį“. Pasirodymuose šauliai rinkdavo paramą šaulių organizacijai. Šaulių teatras buvo viena iš aktyviausių būrio kultūrinių veiklų. Jis veikė nuo 1926 m. Nuo 1931 m. rugsėjo 1 d. jam vadovavo mokytojas, vėliau būrio, kuopos vadas Juozas Kazakevičius. Būrio teatre dalyvavo 15 būrio šaulių: broliai Bernardas ir Vincas (parapijos vargonininkas) Ramanauskai (šauliai nuo 1925 m.), Feliksas Ogulevičius, Ona Rajeckaitė (šaulė nuo 1925 m.), Vera Rudokaitė, Marija Kaluževičiūtė, Juozas Kazakevičius, Feliksas Ramanauskas, Stasys Ramanauskas, Antanas Čereška, Vincas Kuliešius, Teofilius Zikus, Česlovas Poznanskas, Vincas Zaikauskas, Mikas Padrėzas. Reikalui esant, vaidino ir ne šauliai.
Labai aktyviai vyko ir šaudymo mokymai. LŠS V-Trakų rinktinės 1937 m. balandžio mėn. 24 d. slaptu įsakymu Nr. 2. nurodomi šaulių, 1936 m. atlikusių ruošiamuosius šaudymo pratimus ir grupėse I, B, C bei A grupėje I klasėje ir išpildžiusių visų pratimų sąlygas, perkėlimas į aukštesnes šaudymo grupes ir klases. Tame sąraše yra 16 beižioniečių: Ramanauskas Bernardas, Ramanauskas Jonas, Ogulevičius Feliksas, Kursevičius Petras, Žalkauskas Vincas, Paliokas Vaclovas, Ašmena Pranas, Strašunskas Juozas, Padrėzas Mika, Rajeckaitė Ona, Tijūnaitytė Birutė, Maciulevičius Antanas, Kuliešius Vincas, Ramanauskas Stasys, Ašmena Stasys, Kun. Rudžionis Steponas.
Nematomas ponios Kornelijos Tanskaitės Astrauskienės indėlis tautiniam judėjimui
Beižionių šauliai – visiškai suprantama priežastis kodėl – labai aktyviai bendradarbiavo su Beižionių bažnyčia. O 1934 m. gegužės 8 d. raportu Lietuvos šaulių sąjungos V rinktinės vadui buvo oficialiai patvirtinta vieta šaudymui koviniais šoviniais – tai bažnyčios fundatorės Kornelijos Tanskaitės Astrauskienės bažnyčiai paliktas 1 ha piliakalnio žemės, tuo metu valdomos Beižionių parapijos klebono, šaulio kun. Stepono Rudžionio. Šioje vietoje taip pat vyko dauguma 12-ojo šaulių būrio veiklų: susirinkimai, pratybos, šventės, koncertai ir spektakliai.1934 m. lapkričio 30 d. raporte būrio vadas J. Kazakevičius pranešė, kad pavojaus atveju būrio susirinkimo vieta bus Beižionių klebonija, kad būryje jau nustatytas ryšys. Klebonija buvo įkurta Kornelijos Astrauskienės dovanotame dvare. Ši istorinė aplinkybė liudija ne tik apie dvasinę, bet ir materialinę paramą tautiniam judėjimui. Beižionių šauliai aktyviai organizavo visuotinius ir ataskaitinius susirinkimus, kuriuose dalyvavo svečiai, buvo skaitomos paskaitos, renkama valdyba, sprendžiami organizaciniai klausimai. Švenčių metu vyko iškilmingi minėjimai, šauliai dalyvavo bažnytinėse pamaldose, rengė vakarus, gegužines, kur skambėjo lietuviškos dainos, buvo šokama ir vaidinama. Jie ne tik puoselėjo krašto kultūrą, bet ir tiesiogiai rūpinosi aplinka – sodino medžius (Beižionių bažnyčios šventoriuje, kapinėse), prižiūrėjo prie piliakalnio esančius pilkapius, saugojo istorinę atmintį. Parapijoje veikė ir „Pavasario“ kuopa, kurioje aktyviai dalyvavo ir tie patys šauliai. Visa tai liudija, kad ponia Kornelija Astrauskienė, nors ir išėjusi Anapilin, liko gyva Beižionių tautinio judėjimo rėmėja per savo palikimą.
Istorijos balsas per tylą: apie šaulių atmintį ir atsakomybę
Prieškaris ir ypač pokario laikotarpis – labai jautri tema. Daug kas nugulė po nežinios dulkėmis. Yra dar gyvų liudytojų ir daug prieštaringų pasakojimų, todėl minint pavardes, tenka būti labai atsargiems. Skaitant šaulių bylas, matosi, kad kai kurie nariai buvo pašalinti iš Lietuvos šaulių sąjungos. Tačiau tai – mūsų istorija, kurios nebepakeisime. Vis dėlto būtent per šią istoriją mes šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje. Ir dabar, kai karas vėl arti mūsų, turime dar atsakingiau žvelgti į savo praeitį – ne tam, kad teistume, bet kad suprastume. Kiekviena pavardė, įrašyta ar išbraukta iš sąrašų, byloja apie žmogų – jo laikmečio pasirinkimus, baimes ar drąsą. Prieškarinė ir pokario šaulių istorija – tai ne tik ginklo ar uniformos simbolika, bet ir asmeninės dramos, tylūs pasiaukojimai, o kartais – skaudūs kompromisai. Šiandien, kai vėl turime saugoti valstybės nepriklausomybę, kaip ją kadaise saugojo mūsų seneliai, būtina prisiminti: istorija nėra juoda ar balta. Ji gyva mūsų atmintyje, bendruomenėse, dokumentuose. Ir tik ją atvirai skaitydami, galime būti verti tų, kurie ją kūrė. Todėl turime rinkti, saugoti ir be skubotų vertinimų perduoti tai, ką paliko šauliai – jų vardus, jų raštus, jų tylėjimą ir pasirinkimus. Labai džiaugėmės, atradę Žikaronių kapinėse pastatytą kryžių-paminklą šauliams, tuo pačiu apgindami kitą kryžių nuo istorinio sunaikinimo. Džiaugėmės ir atradę tikslesnes datas, skirdami renginius bei leidinius mūsų krašto patriotams. Planavome ir 12-ojo Beižionių šaulių būrio šimtmetį paminėti prie atgimusio paminklo. Deja, metai prabėgo, o paminklas vis dar laukia restauracijos. Tikiu – jei šį darbą būtų galėję atlikti Kietaviškių ar Beižionių seniūnijų seniūnai, jis būtų buvęs atliktas per mėnesį: tyliai, kantriai, iš širdies. Nenorėčiau nieko kaltinti, bet kai kada abejingumas istorijai tampa pavojingas – jis ne tik žeidžia atmintį, bet ir silpnina mūsų vertybinį stuburą. Turiu didelę viltį, kad šis darbas vis dėlto bus atliktas artimiausiu metu.
Pabaigoje noriu pasidžiaugti, kad dauguma mūsų vis labiau vertina istorijos pamokas ir tėvynės laisvę. Labai dėkoju Janetai Ališauskienei už pagalbą renkant istoriją, ačiū seniūnui Mindaugui Makūnui už pagalbą ją išsaugoti. Mes dar tikrai ieškosime, tyrinėsime ir viešinsime. Nuoširdžiai sveikinu 12-ojo Beižionių šaulių būrio artimuosius – tuos, kurie tebėra gyvi, ir tuos, kurie šiandien seka savo tėvų ir senelių pėdomis. Ypatingi linkėjimai – Elektrėnuose gyvenančiam kraštiečiui šauliui Jonui Ramanauskui, vieno iš būrio narių – Bernardo Ramanausko – sūnui. Ši gyva atmintis, perduodama per kartas, yra didžiausia mūsų stiprybė. O mūsų pareiga – ne tik prisiminti, bet ir išsaugoti. Tyliai, kantriai, be pykčio, bet atkakliai.
Kultūrinių renginių organizatorė Audra Gudeliūnienė