Pavasarišką kovo 7-osios popietę Vievio bažnyčioje į Amžinumą iškilmingai palydėtas buvo kunigas Romualdas Šalčiūnas. Palaidotas Jis buvo garbingoje Vievio šv. Onos bažnyčios šventoriaus vietoje – šalia bažnyčios statytojo, klebono Juozapo Mincevičiaus. Pasak klebono Alfonso Kelmelio, žmonės į bažnyčią vaikščios taku pro veliono kapą, todėl maldos mirusiajam niekada netrūks.
Atsisveikinti su velioniu susirinko gausus būrys tikinčiųjų, kurių dauguma buvo Krikšto, Sutvirtinimo ar Santuokos Sakramentą iš jo priėmę, gausus būrys meno žmonių, tarp kurių jo giminės, mokslo draugai, Lietuvos vietinės rinktinės kariai. Laiko surado savo Krikšto Tėvą pagerbti ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Šventas Mišias už mirusįjį ketvirtadienį aukojo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, penktadienį šv. Mišias aukojo ir į paskutinę Kelionę palydėjo velionio bendražygis, vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Vievio klebonas Alfonsas Kelmelis, velionio kurso draugas vienuolis jėzuitas Jonas Zubrus SJ, kiti Kaišiadorių vyskupijos kunigai, būrys vienuolių.
Išėjo kun. R. Šalčiūnas Pelenų dieną, 24-ųjų Kovo 11-osios metinių išvakarėse. Kiekvienas bendravęs su velioniu prisimena apie jo meilę Tėvynei, todėl ir šiomis neramiomis dienomis nederėtų pamiršti jo dažnai cituotų draugo Povilo Vaičekausko žodžių: „Jeigu niekas nemiršta už Tėvynę, miršta Tėvynė“.
Paliko kun. R. Šalčiūnas ir daugybę kitų gražių pamokymų, išminčių, pasakytų pamokslų metu. Viena tokia – prisiminimas apie Širvintas Rusų armijos okupacijos dieną. Kai dauguma valdininkų slėpėsi nuo represijų, Širvintų policijos nuovados viršininkas patruliavo ant arklio ir visiems stebintis jo drąsa atsakinėjo, kad jis dirba savo darbą. Tai pamoka, kaip ir šiomis neramumų dienomis kiekvienam reikėtų atlikti savo pareigas.
Kunigas tikėjo Dievo stebuklais, ne kartą pats jų buvo patyręs, o tikintiesiems paliko tokią išmintį: „Jeigu Tu taip išgyveni, Dievas gali greitai stebuklą atšaukti“. Taip jis buvo pasakęs moteriai, apie kurios stebuklingai pasveikusį vaiką sovietiniais metais jis pasakė pamokslą. Moteris jį apibarė už stebuklo paviešinimą todėl, kad tėvas buvo Komunistų partijos veikėjas.
Kunigo gerumo ir nuoširdumo kiekvienas, kam teko su juo bendrauti, negali neprisiminti. Pokalbiuose dažniausia kunigo frazė buvo: „Angelėli, tu nežinai, koks jis geras yra…“.
R. Šalčiūnas teigė, kad, jo nuomone, geras kunigas yra „tas, kuris negalvoja, kad jis geras.” Jam buvo svarbu priimti kiekvieną žmogų, stengdavosi visiems šypsotis ir užkrėsti gera nuotaika. Dvasininkas sakė, kad atsigręžęs atgal į nueitą kelią gali džiaugtis, kad likimas jam buvo dosnus, leido dirbti iš pašaukimo, visą amžių tarnauti žmonėms. Jis tvirtino, kad žmogus prasmingą gyvenimą nugyvena tuomet, kai jo sąžinė yra rami, kai „pragyventa be sunkios nuodėmės” ir priminė, kad sąžinę nuraminti galima išpažintimi.
Savo senatve kunigas taip pat buvo patenkintas: visada pagirdavo savo šeimininkę, pusseserę Romutę, pas jį tarnavusią beveik 40 metų. O apie kleboną A. Kelmelį taip yra sakęs: „Nesitikėjau, kad tokia graži bus senatvė Vievyje, ypač prie tokio gabaus, kilnaus, bažnyčiai pasišventusio klebono Alfonso Kelmelio“.
2001 m. R. Šalčiūnui buvo suteiktas Lietuvos Respublikos rezistencijos dalyvio – kario savanorio statusas. 2002 m. R. Šalčiūnas buvo paskirtas Vievio parapijoje altaristu, ten ir gyveno iki mirties, dar prieš dvejus metus aktyviai dalyvavo pastoracijoje, laikė mišias ir klausydavo išpažinčių.
Sakoma, kad žmogus gyvas yra tol, kol jį prisimena. Kunigas Romualdas Šalčiūnas dar ilgai bus gyvas žmonių, kuriems teko laimė su juo susitikti, atmintyje.
Red. inf.