Virginija Šimkūnienė
Gyvename neramiais laikais. Kai visi skubame ir šiek tiek tolstame vieni nuo kitų, mus suartina ir atgaivą akims bei sielai teikia kultūra. Žmonėms svarbu grįžti prie savo ištakų, suvokti savo tautos gyvastį. O ji per dideles kančias ir išgyvenimus išliko žmonėse.
Šiandienos vertybių gijos mus veda į senovę, siekia karus, emigracijas, pagonybę. Tautiškumas bei tautos mentalitetas išlieka lietuvių liaudies mėgstamiausiose meno šakose. Viena iš jų – medžio drožyba, kuri specialistų nuomone, yra labiausiai paplitusi mūsų šalyje kaip vaizduojamosios dailės kūriniai.
Nuo seno liaudies kūryboje yra įamžinami žmonių džiaugsmai ir vargai, svajonės, laisvės ilgesys. Mūsų šalies liaudies meistrų darbuose drožyba dažnai buvo susijusi su tikėjimu, dievu, daugelyje darbų yra pavaizduoti šventieji, stebuklai, o neretai ir velniai. Medžio drožėjai kuria smulkias skulptūras, kryžius, koplytstulpius, rūpintojėlius, pasakų herojus ar mitologinius personažus. Medžio drožėja, tautodailininkė, laisva menininkė Vanda Umbrasienė, gyvenanti Elektrėnų pakraštyje, savo kraštą garsina Lietuvoje ir pasaulyje.
Vaikystė – dailidės šeimoje
Vanda Umbrasienė gimė Kurkliškių kaime (tada Trakų rajone). Abu jos tėvai – Jonas ir Honorata – buvo paprasti kaimo žmonės. Vandos tėtis buvo kaimo dailidė, mama – namų šeimininkė, auginanti devynis vaikus.
Vanda nuo mažens matė medį – jos tėtis žmonėms statė medinius rąstų namus. Medžio drožyba šešiametė mergaitė susidomėjo pamačiusi brolio išdrožtus žvėrelius. Brolis turėjo peiliuką ir juo vis ką nors pjaustė, o Vanda jam pavydėjo ir nuolat prašydavo to aštraus įrankio. „Man visada kvepėjo medžio drožlės“, – sako septyniasdešimt metų perkopusi moteris. Savo, kaip skulptūrų drožėjos kelio pradžią, dabar Vanda vertina vienu vaikystės prisiminimu. Kartą ji dar mažytė dalyvavo laidotuvėse. Kapinėse jai labiausiai rūpėjo kryžiai, į kuriuos tėveliai neleisdavo atsiremti – kryžius gali nuvirsti. Tose laidotuvėse ji nė nepastebėjo, kaip apsikabinusi vieną kryžių jį tyrinėjo ir stebėjosi, kaip galima tokį padaryti. Per savo gyvenimą kryžių Vanda daug pridariusi, bet jie visi yra kitokie, „umbrasieniški“.
Prisimindama vaikystę bei jaunystę Vanda Umbrasienė pasakoja, kad ją iš pradžių patraukė grafika, jos juodos ir baltos linijos. Dar mergina bandė lipdyti iš molio. Ankstyvoje jaunystėje ji nutapė ir paveikslų, kurių siužetai yra mistiniai. Paveiksluose autorė dažnai įkūnydavo motyvus iš pasakų, iš senų žmonių prisiminimų, ji yra atvaizdavusi ir savo pačios sapną. Po kiek laiko ji vėl grįžo prie medžio, raižė raižinius ant lentelių. Dabar šie reljefiniai paveikslai puošia jos namo sienas. Klausiame, kuo ji nuspalvina savo darbus. Pasirodo, yra daugybė būdų medį apsaugoti, juos visus jau perprato ir Vanda Umbrasienė. Ji ne kartą išbandė ir pinoteksą, ir paprastus dažus medžiui.
Dirbiniai iš medžio – tarsi gyvi
Kai Vanda panoro padaryti kažką apčiuopiamo, ji grįžo prie drožybos. Tiesa, pirmieji jos darbai nebuvo dideli – tai mediniai šaukštai, lazdos. Labiausiai ją sužavėjo M.K. Čiurlionio muziejuje pamatyti iš medžio išdrožti velniai, jie atrodė nebaisūs. Pabandė ir ji išdrožti – išėjo nemaža kolekcija linksmų, besišypsančių velniukų. Velniai, raganos, laumės – visi jie skirtingi, bet neužmirštami personažai. Kai jos darbus pamatė užsienyje, labiausiai meno mylėtojams įstrigo tai, kad viskas padaryta šios mažos, trapios moters rankomis. Iki šių dienų Vanda savo dirbinius labai myli, daug pasilieka sau. Smulkesni darbeliai sudėlioti ant lentynų, laiptinėje, sukabinti ant sienų. Štai žvelgiant į bareljefą jos namuose akylesnis stebėtojas pamatys ir pačios drožėjos veidą. Iš tiesų, daug metų atgal ji įamžino savo artimiausių žmonių atvaizdus – vyresnių seserų ir brolio, tarp jų – ir pati Vanda.
Prieš daugiau kaip dešimtmetį Vanda Umbrasienė pasistatė namus Geibonyse, Elektrėnų pašonėje. Čia ramu, prieš jos namų langus – miškas – siūbuoja pušys, čiulba paukščiai. Dar neįžengus į jos namų kiemą supranti – čia neeilinio žmogaus namai. Medinius vartelius puošia gyvūnų skulptūros, o tik įžengusius pasitinka medžio drožėjos dirbiniai. Štai ant didžiulio medžio kamieno puikuojasi daugybė kaukių – jos dairosi į atėjusius, sveikina pažįstamus, šypsosi saviems. Netoli durų, lyg specialiai paliktame kampe, stovi malūnas. Lietuvoje jų turime nedaug, čia ne Nyderlandai. Bet merginai, augusiai kaime, seniai buvo žinoma, koks svarbus buvo malūnas ir jo šeimininkas. O šioje skulptūroje malūnininkas stovi su girnapuse – vyras pavargęs, jo veide matosi rūpestis. Juk malūnas neveikia, jo sparnus sustingdė net keli nelabieji, jų veidai – ant malūno sparnų. Bet geriems žmonėms visada padeda gėrio pranašai. Skulptūros viršuje drožėja įamžino gėrio nešėją – tai jis nubaidys blogio dvasias ir vėl įsuks malūno sparnus.
Didelę skulptūrą Vanda pagamino savo mamai Honoratai. Viršuje skulptūros – ištiestos rankos, kurios lyg laimina. O laimino Honorata savo devynis vaikus, sunkiai dirbdama, išmokė juos mylėti ir gerbti žmones, nebijoti sunkumų. Antroje skulptūros pusėje – nedidelė vyro figūrėlė. Tai tėvas, Jonas Sabonis, kuris, pasak Vandos, mokėjo dirbti įvairius darbus. Statė namus, o namuose statė krosnis. Dar ir dabar Trakų apylinkėse stovi daug jos tėvo pastatytų medinių trobesių.
Vanda Umbrasienė į Geibonis atsikėlė iš miesto. Statyti namą jai padėjo sūnus Vitas, nes vyras jau buvo miręs. Namo terasą puošia keturios medinės kolonos. Jos pagamintos iš dviejų dalių: apačioje tiesios, lygios, o viršutinės – medžio drožiniai. Kiekviena iš keturių skulptūrų yra savita ir skirtinga. „Čia pavaizduoti keturi metų laikai. Žiūrėkite į pavasarį – piemenėlis su dūdele, prasideda ganiava, jo pašonėje avelė. Yra kiaušiniai, mat atgyja gamta, peri paukščiai. Vasara pasipuošusi gėlių žiedais, pilna gamtos gėrybių. Rudens skulptūrą puošiau driežais, gyvatėmis ir išskristi besirengiančiais paukščiais. O žiemos veidas rūstus, lyg sniego gniūžtė. Viskas stingsta nuo šalčio, aplink sukinėjasi varnos“, – savo pasakojimu drožėja mums atveria duris į savo kūrybos pasaulį. Iš pokalbio su Vanda galima suprasti, kad ji savaip žvelgia į kiekvieną medį ar jo dalį, jai bet kokia medžio šaka iššaukia kūrybines mintis. Moteris yra religinga, daug jos skulptūrų yra religine tematika. Gerokai anksčiau iš nedidelių medžio dalių ji yra išdrožusi daug dievo atvaizdų, daigiausiai tai rūpintojėlis. Bet yra ir nukryžiuotasis Kristus, ir Marija, jo gyvybės kelias. Dairomės po namo prieangį. Štai angelas su dūdele, tiesa, jo dūdelė lūžusi. „Tokią skulptūros viziją man padiktavo pats medis“, – neslepia drožėja.
Nemažai V. Umbrasienės pagamintų drožinių religine tematika yra kitose Lietuvos vietovėse. Štai Troškūnų bažnyčiai ji išdrožė didelę skulptūrą 200-ųjų bažnyčios metinių proga. Ji buvo pastatyta šventoriuje. Klausiame, kodėl Troškūnai? Pasirodo, ten gyvena viena iš Vandos seserų, todėl ta vietovė nėra moteriai nereikšminga. Mirus vyrui, menininkė sukūrė medinį kryžių jo atminimui. O iš angelų skulptūrų, kurių ji sukūrė ne vieną, jai mieliausias angelas, kuris kovoja su blogiu. Kitas įspūdingas angelas, kurį moteris vadina Vargo angelu, stovi jos namų kieme. „Šis angelas savo dideliais sparnais norėtų apglėbti kiekvieną, kuris patyrė vargo, jis lyg nori suteikti viltį, kad vargai baigsis ir ateis šviesesnės dienos“, – sako drožėja.
Medžio drožyba – vyriškas darbas, bet ir moteriai – misija įmanoma
Turbūt sutiksite, kad drožyba yra nelengvas užsiėmimas. Tai sunkus, greičiau vyriškas menas. O Vanda Umbrasienė, nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo, ramaus būdo moteris, nutarė, kad ji gali tokius darbus atlikti. Ir visai nesvarbu, kad tai reikalauja didelių fizinių jėgų. Tačiau tai V. Umbrasienės visai negąsdino. Beje, pats drožimas yra kūryba, fantazijos vaisius, tačiau po to tenka rūpintis, kur skulptūra stovės. Pastatymo darbais taip pat rūpinasi pati drožėja – ar strypus sukalti, ar prisukti medinę skulptūrą varžtais – moteriai yra jau įprasti dalykai.
Dar 1991 metais ji įstojo į draugiją, jungiančią tautodailininkus. Nuo tada prasidėjo parodos, simpoziumai, plenerai. Būdavo išvykos į užsienį, kur vykusiose kūrybinėse stovyklose vyrai įtariai žvelgdavo į drožėją, apsiginklavusią kaltu, peiliukais ir mažu kirvuku. „Aš niekada nenaudojau jokios technikos, pjūklų. Gal todėl tas sunkus, daug rankų darbo reikalaujantis užsiėmimas man iki šiol toks brangus“, – sako Vanda Umbrasienė. Netrukus moters darbai buvo įvertinti ir pastebėti, ji turi daugybę Padėkų ir kitokių apdovanojimų. Štai net kelis kartus konkurse „Aukso vainikas“ ji pelnė geriausio meistro titulą.
Vanda Umbrasienė nevengė imtis rimtų, didelių drožybos darbų. Štai švenčiant Valstybės dieną 2007 metais Elektrėnuose buvo atidengta skulptūra šviesos skleidėjams. Ją tuomet atidengė pati autorė. Būdama tautodailininke V. Umbrasienė parengė projektą „Tarptautinis medžio drožėjų simpoziumas Elektrėnai 2001“ išnykusių kaimų atminimui įamžinti“. O simpoziume Prienuose ji sukūrė suolelį vaikams, kurį pavadino „Veržimasis į saulę“. Juk vaikai – nenuoramos, be to, kaip gėlės, stiebiasi į saulę.
Elektrėnų skulptūrų parkui ji sukūrė ne vieną įsimintiną skulptūrą. Drožėja tik apgailestauja, kad skulptūros, veikiamos oro sąlygų, netenka savo pirminio vaizdo.
Kai viešėjome jos namuose, viešnagės pabaigoje šeimininkė kviečia pasidairyti ir po skulptūrų parką, esantį miške. Ji veda mediniu takeliu, pro skulptūras, jau kelinti metai stovinčias miške. Drožėja atskiria darbus, spėlioja, kurie gali būti padaryti to paties autoriaus. Vienos skulptūros jai patinka, kitom, pasak jos, trūksta minties ar neišlaikytos proporcijos. Jos pačios darbų čia nėra.
Parodų rengti niekada nemėgo
Nors Vanda Umbrasienė nuolat kūrė naujus darbus, savo personalinių parodų nerengė. Ji labiau vykdavo į kviestines parodas.
O kviečiama buvo, nes tapo Tautodailės draugijos nare. Prisimindama stojimą į šią draugiją V. Umbrasienė pasakojo, kad teko komisijai pateikti geriausius savo darbus, juos vertino profesionalai.
Geru žodžiu ji mini savo darbų parodą Elektrėnų kultūros centre – susirinko daug žmonių, išsakyta gražių žodžių darbų autorei. Kitas V. Umbrasienei įsiminęs buvo Baltijos šalių liaudies meistrų simpoziumas. Gavusi pakvietimą ji dalyvavo simpoziume, susipažino su kūrėjais, kurių dauguma buvo vyrai. Šie, pasak Vandos, turėjo įvairių įrankių, o ji pati dirbo senoviškai, mažais įrankiais. Šiame simpoziume ji gavo sertifikatą, sulaukė daug pagyrimų. Moteris stebisi, kad daugelyje šalių medžio drožyboje neliko mitologijos, liaudiškų motyvų. „Pas lietuvius vis dar gyvas gilus tikėjimas, daug liaudies ornamentų. Yra ir personažai, atkeliavę iš pasakų. Aš juos irgi naudoju“, – sako moteris.
Įdomios jos išvykos buvo į Vokietiją, kur vietos žmonės norėjo įsigyti jos darbų. Tačiau Vanda savo drožinių nemėgsta pardavinėti, ji juos laiko sau, nes tai jos gyvenimas. Labiausiai jai patinka pats darbo procesas. „Man nėra blogo oro. Jei šalta ar lyja, galiu dirbti namie, po stogu. Čia yra daug ankstyvojo mano drožybos periodo darbų, jie mane ramina. Turiu savo įrankių kolekciją, o neseniai vaikai man padovanojo specialų stalą“, – sako V. Umbrasienė, užauginusi sūnų ir dukrą. Su dukra moteris matosi rečiau, o sūnus Vitas gyvena su mama tame pačiame name. Tiesa, moteris nesikiša į suaugusio vaiko gyvenimą ir nenori vaikams būti našta.
Moteris jaučiasi gerai, daug dirba. O darbas jai teikia atgaivą. Ji niekieno neprašoma tvarko nemažą miško ruožą, esantį priešais jos namus. „Nenoriu, kad čia vešėtų šabakštynas. Iškapojau krūmokšnius, pastačiau kelias skulptūrėles“, – sako šeimininkė.
Krenta į akis viena labai išraityta, šakota skulptūra ant pamiškės skardžio. Pasirodo, čia drožėja specialiai taip supynė kelias šakas, o ant vienos išdrožinėjo savo namų adresą. Logiška, negi jūs tikėtumėtės ant drožėjos namo rasti standartinę metalinę adreso lentelę?
Kaip ir nenustembame radę įspūdingas medines sūpynes. Jos visiškai kitokios, nei mes pratę matyti. Iš karto traukia ant jų prisėsti. Šių namų teritorija – lyg muziejus po atviru dangumi. O kiekvienos skulptūros istorija – verta atskirų pasakojimų. Šiame kieme, kaip tikrame kaime, yra geriamojo vandens šulinys. Va, tik jis iki šiol nėra papuoštas kūrėjos rankų. Paaiškėja, kad kaip tik šiam darbui ir ateina metas.
Pavėsinėje drožėja parodo netrumpą medžio kamieno dalį. Jis jau nužievintas, šviečia balta medžio oda. „Planuoju per visą šulinio ilgį, ant viršaus paguldyti gyvūną. Gal tai bus driežas, gal drakonas, besiilsintis saulėje, laukiantis gurkšnio vandens. Tuoj imsiuosi darbo“, – sako V. Umbrasienė. Nors moteris jau visko turinti į valias, bet kūrybinis pradas joje kunkuliuoja. „Gal kam atrodo, kad aš čia ramiai leidžiu dienas. Ne, viskas mano surikiuota ir suplanuota valandomis kelios dienos į priekį. Kad moteris skaičiuoja ir brangina laiką, spratome iš karto, nes susitikti trumpam interviu ją kalbinome beveik mėnesį. Tačiau pažadėjusi priimti sutartu laiku šeimininkė pasitiko jau ant tako prie namų, virtuvėje buvo pritepta sumuštinių ir paruošti puodeliai kavai.
Jei kažkas įsivaizduoja, kad medžio drožėjo namuose reikia braidžioti po drožles, tai šį mitą Vanda Umbrasienė iš karto sugriauna. Jos namuose tviska švara, viskas apgalvotai sudėliota ir sukabinta. O medis savo kalba byloja tik iš drožėjos darbų, kurių yra apstu. Pasak drožėjos, medis turi savybę perimti dalį energijos ir minčių iš kūrėjo. Ji prisimena, kad kadaise japonai, panorę įsigyti jos darbų, pirmiausiai juos palaikydavo rankose. Pajutę sąsajas, medžio šilumą, negalėdavo jų atsisakyti.
Jau kuris metas Vanda Umbrasienė vadina save laisva menininke. Šį statusą ji įgijo dar 2009 metais. „Tais metais kūrėjai, tautodailininkai buvo suskirstyti į grupes. Man jau nerūpėjo vežti savo darbų pardavinėti į dailės dirbinių parduotuves. Dirbau sau, atlikdavau užsakymus. Nereikia rūpintis medžiu. Jei gaunu užsakymą, užsakovas atveža ir medį. Tik pažvelgusi į jį jau įsivaizduoju pabaigtą darbą. Man didžiausias malonumas pasinerti į šį drožimo procesą“, – atsisveikindama sako Vanda Umbrasienė.
Autorės ir asmeninio archyvo nuotr.