Jono Misiūno-Žalio Velnio žūtis

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 10 kovo 2017

Jonas Misiunas 1932 mKovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Kaip mūsų krašte gyvenę žmonės iki tos dienos ėjo šimtmetį, laisvę prarasdami ir ją atkurdami? Elektrėnų krašto apylinkėse partizaninėse kovose pasižymėjo Jonas Misiūnas-Žalias Velnias, kurio kovos kelius kasmet pamini Abromiškių bendruomenė. Šį kartą dėkojame rašytojui Stanislovui Abromavičiui, surinkusiam Jono Misiūno biografiją ir ją pateikusiam mūsų skaitytojams.

Stanislovas ABROMAVIČIUS

Lygiai prieš septyniasdešimt metų, tai yra 1947 m. kovo 11-ąją, dabar prasmingą mums dieną, MGB Maskvos Butyrų kalėjime užgęso partizanų Didžiosios Kovos apygardos (DKA) įkūrėjo ir vado gyvybė. Šį faktą iki šiol gaubia paslaptis, nes Lietuvos ypatingajame archyve Žalio Velnio baudžiamosios bylos nėra. Saugumas ilgai jo žūties faktą neigė. Tik jau 1960 metais Boleslovo Baranausko ir E. Erslovaitės parengtoje taip vadinamos Archyvinių dokumentų skelbimo redakcijos knygoje „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ pranešta, kad DKA kariuomenės „liaudies gynėjų“ buvo sudaužytos, J. Misiūnas ir jo pagalbininkai suimti. Žalias Velnias nusižudė... (B. Baranauskas (1902–1975), komunistinis pogrindininkas, pokaryje – LKP CK narys, 1940-1951 LSSR aukščiausiosios tarybos deputatas).

Apie Jono Misiūno-Žalio Velnio kovų ir žūties aplinkybes man yra pasakoję jo bendražygiai: Benediktas Trakimas-Genelis, Pranas Žičius-Vėjas, Onutė Trakimaitė-Ožka, Aldona Sipavičiūtė-Velnio Išpera, Onutė Kondrotaitė-Trakimienė-Snieguolė. Visi apie šį žmogų kalbėjo su pasididžiavimu. Tai buvo aukštas (sako, jo ūgis buvo 203 cm), energingas, bebaimis žmogus, turėjęs vadovavimo dovaną ir tapęs pokario partizaninio pasipriešinimo legenda. Anot. B. Trakimo-Genelio, geriausiais DKA metais apygardoje kovotojų buvo apie šešis tūkstančius, o kartu su pasyviais ir slapukais bei ryšininkais – jų skaičius siekė iki dešimties tūkstančių.

Tomas ir Ona Misiūnai gyveno Panevėžio apskrities Pušaloto valsčiaus Valmonių kaime (10 kilometrų nuo Joniškėlio) – dabar Pasvalio rajonas, Pušaloto seniūnija. Šeimoje gimė 10 vaikų: šešios dukterys (Marytė, Felicija, Ona, Veronika, Anastazija, Petronėlė) bei keturi sūnūs (Mykolas, Petras, Jonas, Juozas). Tėvelis buvo kalvis, bet Valmonyse savo kalvės neturėjo (kaip, beje, ir žemės). Samdėsi aplinkiniuose dvareliuose, dirbo pas stambesnius ūkininkus. Kiekvieną sezoną keliaudavo kitur. Šiandien, deja, nežinome, ar trobelė Valmonių vakarinėje dalyje, kurion šeima sugrįždavo po kelionių, buvo jų, giminaičių ar taip pat tik nuomojama. Pokariu jos jau nebeliko. Vaikai išsibarstė Pušaloto valsčiuje ar net toliau – po Panevėžio apskritį.

Įvairiuose šaltiniuose ir Jono Misiūno gimimo vieta kartais nurodoma Pagirių vienkiemis (arba Poliesė – rusiškas variantas, kaimas, esantis apie 10 kilometrų atstumu nuo Pušaloto, Panevėžio link). Sako, dėl tokio klajokliško gyvenimo šeima nelaikė gyvulių, nebent karvutę. Vaikai pavasarį būdavo išleidžiami piemenauti pas ūkininkus, o kai rudenį grįždavo į šeimą, gyvenamoji vieta neretai būdavo pasikeitusi. Ilgai teko vargti, nustatant ir jo gimimo datą. Tai – 1911 m. sausio 15-oji. Ji nurodyta 1942 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenyse, gimimo vieta – Poliesės dvaras, Pušaloto valsčiuje, kur laikinai dirbo tėvelis kalvis. Dabar – Pamiškės kaimas, Paįstrio seniūnija, Panevėžio rajonas. Vietovė priklausė Spirakių parapijai, jos bažnyčioje Jonukas buvo pakrikštytas (deja, Krikšto sakramentų registracijos knygos neišlikę).

Jonas Misiūnas susiejo savo gyvenimą su sunkia kario dalia: po privalomosios tarnybos liko tarnauti liktiniu. 1940 metais iš kariuomenės atleistas, grįžo į gimtąsias vietas, o jau 1941 metų birželį ar liepą Jonas Misiūnas dirbo Lietuvos laikinosios vyriausybės Kaišiadorių komendantūroje kartu su būsimuoju bendražygiu partizaninėje kovoje Pranu Petkevičiumi-Kariūnu iš Kaišiadorių valsčiaus, DKA A rinktinės bataliono vadu. Jis yra sakęs savo šeimai, kad viršilą Joną Misiūną pažinojo iš bendros tarnybos Kaišiadorių komendantūroje. Laikinosios vyriausybės vokiečių valdžiai nepripažinus ir komendantūras likvidavus, Jonas perėjo į apsaugos policiją, dirbo geležinkelio policijos apsaugos tarnyboje Kaišiadorių ruože, 1944 m. vasario 5 d. įstojo į gen. Povilo Plechavičiaus vietinės rinktinės karo mokyklą Marijampolėje, kurią po kelių mėnesių išvaikė vokiečiai. Dalis karių (apie 300) jėga buvo suvaryti į vagonus ir išvežti į Vokietiją gaminti ginklų vokiečių kariuomenei, o dauguma (du tūkstančiai) kariūnų sugebėjo pabėgti, tarp jų buvo ir J. Misiūnas. Tuomet jis kartu su pabėgusias plechavičiukais grįžo į Kaišiadorių kraštą ir vėl saugojo geležinkelį ties Kaugonių stotele. Tada du būriai po 12–15 vyrų saugojo ir vietos gyventojus nuo raudonųjų partizanų. Apsaugininkai poromis tikrino bėgius, stotelę, turėjo įsirengę atraminį punktą.

Apie Žalio Velnio partizaninę veiklą jau daug rašyta. Saugumas, perėmęs DKA vadovybės kontrolę 1946 metais, stengėsi jį izoliuoti, siuntė agentus, net kariuomenės būrius, ieškojo išdavikų jo aplinkoje, tačiau jo likviduoti ar suimti nepavyko. Jo asmenį gaubė paslaptis. Net Atgimimo metu apie Žalio Velnio mirtį buvo skleidžiama daug klaidingų faktų. Siekta jį sumenkinti, sukelti abejonių dėl jo mirties. Atsirado „liudininkų“, kurie tarsi kartu kalėjo lageryje. Paklausti papasakoti apie jo išvaizdą, sakė, kad pusamžis vyras, vidutinio ūgio…

Jono Misiūno-Žalio Velnio partizanai veikė dabartiniuose Kaišiadorių, Ukmergės, Širvintų, Trakų rajonuose. Jo likimą nulėmė gudri saugumiečių operacija jau 1946 metų rugpjūtį. Perėmus apygardos vadovavimą KGB agentui Vytautui Pečiūrai-Griežtui (agentui „Gediminui“), saugumas gavo būrių, kuopų, buvusių A rinktinės sudėtyje, partizanų ir ryšininkų sąrašus. Beliko sučiupti gyvą tiki patį vadą, tada jau tapusį išdaviko pavaduotoju. Tik tai padaryti sunku, mat Žalias Velnias pakeitė kovos taktiką, suskirstė kovotojus į mažas grupeles ir laikinai nutraukė aktyvius veiksmus. MGB planas buvo toks: išvilioti jį į tariamą vadų pasitarimą Vilniuje ir ten suimti. Numatyta susitikimo data ir vieta: 1946 m. rugpjūčio 12 d. Vilniuje. Agentas Griežtas pasiūlė Žaliam Velniui atvykti į susitikimą Vilniuje, tačiau tas iš pradžių nesutiko, tik vėliau pasidavė įkalbamas. Agento Kibirkšties nurodymu į Abromiškes (dabar – Elektrėnų savivaldybė) su automobiliu išvyko ryšininkė Onutė Trakimaitė-Ožka. Tačiau Žalias Velnias į susitikimą neatvyksta. Tenka važiuoti ir kitą dieną. Apie tai O. Trakimaitė-Ožka pasakojo taip: „Rugpjūčio 13-osios pavakarę Genelis pareiškė, kad reikia važiuoti į DKA atvežti Žalią Velnią. Dvi naktis buvau nemiegojusi, tačiau išvykau su sunkvežimiu į Abromiškes. Nurodytoje vietoje atsirado Žalias Velnias ir Petras Petkevičius-Dramblys. Dramblys atsisėdo prie vairuotojo, o Žalias Velnias atsidūrė prie manęs kėbule. Atsiduso lyg su palengvėjimu, o gal ir jį kažkas slėgė. Aš žinojau, kad nuo gegužės mėnesio apygardai vadovauja „Majoras Griežtas“, tačiau visas vadovavimo krūvis tenka mano broliui, apygardos štabo viršininkui Geneliui. Buvo keista matyti Žalią Velnią tarsi visiškai atsipalaidavusį, be įtampos. Tuo tarpu Dramblys, automobiliui sustojus, vis nervingai dairėsi į šalis. Vilniuje buvome naktį tarp pirmos ir antros valandos. Atvykome į agento Aitvaro butą. Įėję vidun, prie padengto stalo radome profesorių Markulį ir kitus žmones... Iš DKA buvome šešiese: Žalias Velnias, Genelis, Vytenis, Dramblys, aš ir buto savininkas Aitvaras...“

Rugpjūčio 13 dieną atvykusį buvusį DKA vadą Genelį supažindino su 12 dienos posėdžio nutarimais. Rugpjūčio 14-ąją neva susitikti su formuojamo „komiteto vadovais“ agentas Žalią Velnią nuvežė į specialiai paruoštą butą ir ten suėmė. Kad nesukeltų įtarimų dėl vado suėmimo, saugumas net leido Geneliui, Vyteniui ir Drambliui išvykti į apygardą ir laukti nurodymų. Jie manė, jog Žalias Velnias dar pasilieka Vilniuje.

Netrukus savieji kovotojai sunerimsta dėl Žalio Velnio dingimo. Kai DKA štabo viršininkas B. Trakimas-Genelis atvyko pas išdaviką J. Markulį-Erelį ir pareikalavo pasimatymo su vadu, jam atsakoma, kad tas yra Balgudijoje ir tuoj sugrįš. Netrukus Genelis buvo suimtas, kaip ir kiti kai kurie apygardos dalinių vadai. Taip baigėsi Jono Misiūno-Žalio Velnio kovų ir žygdarbių epopėja.

1997 m. gruodžio 22 d. Jonui Misiūnui pripažintas Kario savanorio statusas, suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties, 1999 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabartinis atitikmuo – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius).

Jam pastatyti atminimo ženklai Kaišiadoryse, Kaugonyse, Ukmergės Mūšios parke jam pastatyti atminimo ženklai, jo pavardė įrašyta Partizanų koplytėlėje Kaišiadorių kapinėse. Aikštė prie Kaišiadorių geležinkelio stoties pavadinta Jono Misiūno vardu. 2012 metais Jonui Misiūnui suteiktas Kaišiadorių rajono garbės piliečio vardas.

Geležinkelio ruože Vilnius–Kaunas, tarp Vievio ir Žaslių esančioje Kaugonių geležinkelio stotelėje, 2005 m. rugpjūčio 26 d. pastatytas paminklas Jonui Misiūnui-Žaliam Velniui, kurį finansavo bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“. Užrašas skelbia: „Kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę iš šios stotelės 1944 metais kartu su bendraminčiais išėjo Didžiosios Kovos apygardos įkūrėjas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias“.