Vieviškių darbai nepriklausomos Lietuvos gynybai Nr.2

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 19 rugpjūčio 2016

Tęsinys. Pradžia Nr. 22

IMG 97981991 metų savanoriai – žmonės, dirbę krašto apsaugoje ir pirmieji kūrę Lietuvos gynybinę sistemą, dauguma dirbę be atlyginimų, laisvu nuo pagrindinio darbo metu, savaitgaliais, mokymams naudoję savo santaupas. Praėjus ketvirčiui amžiaus, jie jaučiasi Valstybės tinkamai neįvertinti: už pavojingą darbą: negavo rentų, jų darbas net neįskaitytas į darbo stažą. Bet prakalbus apie 1991–2013 metų laikotarpį, žmonių veidai nušvinta ir prisiminimais jie dalijasi tarsi tai būtų svarbiausi įvykiai jų gyvenime.

Pirmoji vasara

savanoriaiVievio savanoriams po 1991 metų Sausio įvykių užduotys buvo kitokios nei elektrėniškiams. Apsaugos kuopoje dirbo jauni vyrai, turėję konkretų darbą (saugojo strateginius objektus), už kurį gavo atlyginimą. Kiti vieviškiai, norintys prisidėti prie savo krašto apsaugos ir kariuomenės kūrimo, registravosi Trakų batalione ir laisvu nuo pagrindinio darbo metu vykdė bataliono vado nurodymus. Pagrindinis jų darbas buvo stebėti, koks judėjimas vyksta prie Trakų karinio komisariato ir budėti viešuose renginiuose. Kaip sako aktyvūs to laikotarpio savanoriai vieviškiai Gintas Vilkelis ir Juozas Gurskas, Trakų bataliono veikla 1991-ųjų vasarą nebuvo labai aktyvi. Tuometinis vadas Rimas Baniuševičius šiuo metu Lietuvoje negyvena, todėl pakalbinti negalime. Aktyvi veikla Trakų batalione ir Vievio antrojoje kuopoje prasidėjo nuo 1991 m. spalio mėnesio, kai bataliono vadu paskirtas buvo Romas Chodosevičius. Sunkiais pirmaisiais Nepriklausomybės metais vyrai aktyviai dalyvavo mokymuose, budėjo prie kareivinių, perėmė iš sovietinės kariuomenės infrastruktūrą bei turtą, dirbo popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje metu sargyboje. Bene svarbiausias Trakų bataliono ir Vievio savanorių nuopelnas – savanorių kuopos įkūrimas Šalčininkų rajone.

Baimė

IMG 9775Kaip prisimena R. Chodosevičius, atėjus vadovauti kuopai pirmiausia jo nuostata buvo savanorių priesaikas priimti kuo akivaizdžiau žmonių matomose vietose: tai bažnyčioje, tai Trakų pilyje, tai Vievio kapinėse prie paminklo žuvusiems savanoriams. Viešumo reikėjo SSRS valdžiai – tegul supranta, kad Lietuvoje jų kariuomenėje ilgiau pasilikti nėra saugu. Vis daugiau Lietuvos savanorių priesaikas davė vyrai, tarnavę sovietinėje armijoje ir ten įgiję karinius laipsnius bei specialybes. Tad ir Vievio kuopose, kurios sparčiai augo ir jungė per 100 žmonių, būriai buvo skirstomi pagal karines specialybes. Išminuotojai tobulino žinias ir kitus apmokė išminavimo darbų, kulkosvaidininkai dalyvavo šaudymo iš kulkosvaidžių pratybose, vyrai, tarnavę aviacijoje, - desantininkų pratybose ir pan. Būrių vadai buvo apmokomi specialiose pratybose, o sugrįžę apmokydavo savo būrius. Taip savanoriai dėjo pamatus Lietuvos kariuomenei ir tapo vis stipresnė karinė organizacija. 1992 m. kovo 3 d. laikraštyje „Galvė“ buvo išspausdintas reportažas „Ant trispalvių atnešė šventę“, kurioje aprašytas Kovo 11-osios minėjimas. „...Grojant orkestrui ir vėjyje plazdant trispalvėms, kariškiai tvirtu žingsniu įžygiavo į pagrindinę miesto gatvę, kur juos stebėdami vyresnio amžiaus žmonės ne vienas ir apsiašarojo. Ne iš nuoskaudos, o iš džiaugsmo, galbūt prisiminę pirmosios Nepriklausomybės metus. Dar daugiau susigraudino vyresnieji, pamatę kariškius, pasukusius į bažnyčios šventorių. Bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Jauni, apsisprendę tarnauti Lietuvai vyrai ir merginos čia davė priesaiką, buvo klebono palaiminti, vadų pasveikinti. Kai buvo bučiuojama trispalvė, vienas pagyvenęs vyriškis pasakė kitam: - Štai ir į Trakus ant trispalvių atnešė Lietuvos šventę...“. Įdomu tai, kad reportažo autorius pasirašė slapyvardžiu – J. Strėva. Tai liudija apie tais metais vyravusią baimę, kai šalyje jau buvo dislokuotos dvi karinės jėgos ir niekas nežinojo, kuo visa tai baigsis. Tik nuotraukų autorius pasirašė pavarde – Antanas Vasinauskas.

Žaidynės

Krašto apsaugos ministerijos puslapyje rašoma, kad nuo pat Krašto apsaugos savanorių pajėgų įkūrimo, šalia kovinio rengimo ne mažesnis dėmesys buvo skiriamas kūno kultūrai ir sportui plėtoti. „Jau 1991 m. liepos 6-7 d. Vilniuje įvyko I savanorių sporto žaidynės. Tai buvo ne tik sportinis, bet ir politinis įvykis, nukreiptas prieš okupacinę rusų kariuomenę. Pirmą kartą apie viešą renginį už Aukščiausios tarybos rūmų ribų buvo pradėta kalbėti dar ankstyvą 1991 m. pavasarį. Tada dar nebuvo galutinai apsispręsta koks tai turėtų būti renginys: ar sportinis, ar kitokio pobūdžio. Bet kokiu atveju tai turėjo būti renginys, nukreiptas prieš okupacinę rusų kariuomenę. Dabar sudėtinga nustatyti Savanorių žaidynių idėjos autorių. Svarbų vaidmenį, kad jos gimtų, suvaidino svarbūs to meto pareigūnai, tokie kaip dabartinis Lietuvos kariuomenės vadas gen.mjr. Arvydas Pocius, pirmasis SKAT štabo viršininkas ats.plk. Jonas Gečas ir mjr. Levas Ritvas. Pastarasis dirbo SKAT štabe, kur buvo atsakingas už renginius, taip pat ir už sportinius, o nuo 1998 m. iki mirties buvo Krašto apsaugos ministerijos protokolo ir renginių skyriaus viršininku. Pirmosiose žaidynėse daugiau kaip 300 savanorių iš aštuonių miestų ir rajonų varžėsi futbolo, krepšinio, virvės traukimo, šaudymo ir kovinės savigynos rungtyse. ...1991 m. rudenį Krašto apsaugos galiūno konkursą laimėjo SKAT Vilniaus operatyvinio būrio karys savanoris Virgilijus Alekna. ....1992 m. II savanorių žaidynės vėl įvyko Vilniuje, po kurių buvo nuspręsta žaidynes kiekvienais metais organizuoti vis kitame šalies apskrities centre..“,- rašoma el. puslapyje www.kam.lt. O 1992 metais filmuotoje medžiagoje prieš SKAT žaidynes garbingoje eisenoje jau žygiavo tikra savanorių kariuomenė. Tarp jų ir gausus, per 600 narių jungiantis Trakų batalionas, kuriame dalyvavo gausus būrys dabartinės Elektrėnų savivaldybės vyrų.

Daugiau apie Vievio savanorių veiklą skaitykite kituose laikraščio „Elektrėnų kronika“ numeriuose. Kviečiame buvusius savanorius pasidalinti tų dienų prisiminimais.