Tragiškos Mijaugonių šaulių istorijos

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 29 balandžio 2016

sena1jpgTęsiame istorines keliones šaulių takais. Šiame numeryje supažindinsiu su Mijaugonių krašto šaulių istorija. Deja, rašytinės informacijos šia tema nėra daug, o ir iš pirmų lūpų išgirsti tų istorijų jau nebegalime. Bent trumpais epizodais Mijaugonių šaulių gyvenimą pažinti mums leidžia monografijoje „Kietaviškės“ išspausdintas Vacio Bukausko pasakojimas.

Žurnalistas, vertėjas ir poetas Vacys Bukauskas gimė Mijaugonių kaime 1937 m. Jis išleido epigramų rinkinį „Padėka pačiam sau“. Rašytojas mirė 1998 m. Po jo mirties Jono Laurinavičiaus iniciatyva atrinkti autoriaus eilėraščiai išleisti knygoje „Paukščių palydos“. Dalis kūrybos spausdinta Kaišiadorių rajono literatų klubo narių almanache „Gija“ (Kaišiadorys, 2000). Monografijoje „Kietaviškės“ jis rašė apie Mijaugonių šaulius.

Mijaugonių kaimo šaulių būrys susikūrė 1934-1935 m. Šaltiniuose teigiama, kad 1938 m. Mijaugonių šaulių būriui priklausė 22 šauliai. Autorius teigia, kad šį būrį jungė ir siejo neblėstanti meilė Tėvynei ir jos nepriklausomybei. Šaulius <...skaudino lenkų klastingai užgrobto Vilniaus ir jo krašto netektis...> - rašė V. Bukauskas.

Kai autorius rašė publikaciją į monografiją penki senyvo amžiaus šauliai dar buvo gyvi. Tai buvęs šaulių būrio kasininkas Vladas Bukauskas, buvęs būrio vado pavaduotojas Juozas Beliukevičius, Vincas Beliukevičius, Mijaugonių dvaro savininkų sūnus Andrius Grybauskas bei Andrius Liubševičius.

Dalies anksčiau užgesusių šaulių likimai, autoriaus žiniomis, buvo tragiški.

Pražudė kulka

Šaulys Tomas Arnatkevičius į Mijaugonis atsikėlė iš Vievio apylinkių, naujuose namuose ūkininkavo, įsirengė kalvę. Po žemės reformos gavo žemės sklypą. Vienam su žmona suktis ūkyje ir kalvėje buvo nelengva, tad talkininkauti pasikvietė žmonos giminaitę Feliciją bei iš Vilniaus krašto priklydusį Kazį Lipnicką, kuris vėliau taip pat tapo šauliu. Felicija ir Kazys sukūrė šeimą. Arnatkevičiai vaikų neturėjo, todėl Felicija ir Kazys jiems atstojo vaikus, visi gyveno draugiškai.

Antrasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą, gyvenimas buvo neramus visoje Lietuvoje, o Arnatkevičių šeimai jis buvo negailestingas. Monografijoje rašoma, kad rusų kareiviai nuo Gilučių kaimo kalvų padegamosiomis kulkomis apšaudė Mijaugonis. Tai buvo skaudus smūgis kaimui, sudegė ką tik pastatyta dviaukštė Mijaugonių pradžios mokykla bei kelios sodybos, tarp jų ir Arnatkevičių. „Senąjį kalvį rado krauju aptekusį ir negyvą šalia jo statytos kalvės – jį kliudė klastinga „išvaduotojų“ kulka“, - rašė V. Bukauskas.

Karo metais gyvenę žmonės matė įvairias to karo grimasas, tačiau viena baisiausių – buvo tremtis. O tokio likimo sulaukė Kazys Lipnickas, ištremtas į Sibirą.

Jo sūnus Stepas stojo į partizanų gretas. Per kautynes su enkavedistais ir stribais Kaugonių miške Stepas buvo sužeistas. Sprunkant jam teko perbristi šaltą upelį. Sušalęs susirgo plaučių uždegimu. Šaulio gyvybė užgeso kluone ant šiaudų. Jis slapta palaidotas Kaugonių kapinėse.

Rusas šaulys

Paradoksalu, tačiau Mijaugonių šaulių būriui priklausė ir sentikis Demidas Korsakovas. Vyriškis gyveno Gilučiuose, kur nebuvo šaulių būrio, todėl prisijungė prie mijaugoniškių. Vyriškio atvykimo į Lietuvą istorija miglota, tačiau išties įspūdinga. V. Bukausko knygoje aprašomas nutrūktgalviškas vyro poelgis. Čia rašoma, kad „dar prieš pirmąjį pasaulinį karą Maskvoje jis susikivirčijo su prikibusiu caro žandaru. Demidas nieko nelaukęs išteškino žandarui marmuzę, tvojęs į grindinį, sulaužė jo kardą. Už tai grėsė katorga.“ Tolesni D. Korsakovo gyvenimo vingiai tarsi iš romano knygos... Slapčia D. Korsakovas išplaukė į Ameriką, tačiau dėl akių ligos ten pasilikti negalėjo. Neturėdamas kitos išeities vyriškis išvyko į Argentiną, kurioje gyveno kelerius metus. Kilus Antrajam pasauliniam karui pabėgėliams buvo leista grįžti į Rusiją. Korsakovų šeima per Sibirą grįžo į tėvynę, kur dalyvavo kare. Karui pasibaigus, į revoliucijos apimtą Rusiją Korsakovas negrįžo. Jis įsikūrė Gilučiuose. Kodėl Gilučiai, dabar jau niekas negali atsakyti. Gilučių bibliotekininkė Veronika Tamošiūnienė renka kraštotyrinę informaciją apie Gilučių kaimą, tačiau apie D. Korsakovą jokios informacijos neturi.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, D. Korsakovui iškilo didelė grėsmė. Jis nenorėdamas išsiskirti sulaužė religinį paprotį – nusiskuto barzdą. Dėl to rusų šventikas – popas – atskyrė jį nuo cerkvės, o mirusio neleido laidoti sentikių kapinėse.

„Karštai mylėjo antrąją savo savo tėvynę Lietuvą, šviesus jo atminimas lig šiol gyvas aplinkinių žmonių širdyse“, - rašė V. Bukauskas. Šaulio kapą prižiūri ir jo atminimą saugo proanūkas Eugenijus Korsakovas.

Žudynių liudininkas

Yra žinoma, kad pirmasis Mijaugonių šaulių būrio vadas buvo Bernardas Beliukevičius, tačiau apie šio žmogaus gyvenimą neišlikę jokių faktų. Kito šaulių būrio vado – Juozo Kasciukevičiaus – likimas taip pat nepagailėjo. Vyriškis buvo pasienietis, vėliau eiguliavo Baušų miške prie Semeliškių. Per Antrąjį pasaulinį karą, vokiečiai, surinkę Semeliškių žydus, varė juos šaudyti į miškus, kuriuose J. Kasciukevičius eiguliavo. Eigulys buvo priverstas tapti vedliu. Vaizdai, kuriuos jis išvydo miškuose, taip sukrėtė, kad jis neteko ramybės ir nebenorėjo toliau gyventi. Vieną sekmadienį jis Semeliškių bažnyčios šventoriuje nusižudė paleisdamas kulką į galvą.

Nacistinė Lietuvos okupacija truko trejus metus. Buvo nužudyta bene 200 tūkstančių Lietuvoje gyvenusių žydų. Viena iš Trakų r. buvusių žydų naikinimo vietų kaip tik ir buvo Baušos miške. 1941 m. spalio 6 d. buvo sušaudyta 960 žydų iš Semeliškių miestelio, Vievio bei Žaslių.

Informaciją parengė Virginija JACINAVIČIŪTĖ