Vievio kelių muziejaus ištakos

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 23 liepos 2015

Raminta ČESNAUSKAITĖ

SWScan00063Kelių muziejus – tai visa mūsų gyvenimo istorija. Žinojome greitkelius, jų esminę reikšmę, bet po šios ekskursijos, labai išsamios, įdomios ir pamokančios, sužinojau naujų dalykų. Pasakojimai buvo įsimintini visam likusiam gyvenimui. Nuotraukas iš šios ekskursijos parodysiu grįžusi į JAV savo šeimai. Ir tai bus mūsų Lietuvos dalelytė mūsų namuose. Ačiū ir linkiu sėkmės toliau plėtoti ir mokyti jaunąją kartą – kas yra keliai.Su pagarba Vida Beselienė, olimpinė, pasaulio ir triskart Europos čempionė.

Tai įrašas 2013 m. liepos 26 d. paliktas Vievio kelių muziejaus atsiliepimų knygoje, vienas iš daugelio, kurį su pasididžiavimu lankytojams rodo muziejaus direktorius Juozas Stepankevičius. „Mūsų keliai, jų praeities raidos bruožai yra brangūs kiekvieno kelininko širdžiai, mūsų pareiga yra išsaugoti kelių istoriją ateities kartoms“, - sako jis.

Sunki pradžia

SWScan00068Muziejaus istorija prasidėjo 1965 m., kai Vyriausiojoje gamybinėje autokelių valdyboje Automobilių transporto ir plentų ministerijos ministro pavaduotojui keliams Henrikui Jackevičiui pavedus, buvo pradėtas organizuoti Lietuvos kelių ūkio raidos muziejus, buvo sudarytas muziejaus organizacinis komitetas (valdybos viršininkas Česlovas Radzinauskas, jo pavaduotojai Ričardas Kasperavičius ir Vaclovas Zyzas, skyriaus viršininko pavaduotojas Viktoras Makauskas, Centrinės kelių ir tiltų laboratorijos viršininkas Vitalis Kurapka, kelių statybos tresto „Lietkelprojekto“ atstovai). Organizaciniame komitete aptarus būsimo muziejaus turinį ir apimtį, 1972 m. vasario 22 d. Gamybinė autokelių valdyba apie muziejaus steigimą pranešė kelių statybos valdybų, tiltų statybos valdybų, automobilių kelių valdybų ir kelių eksploatavimo ruožų viršininkams bei kelių statybos trestui „Kelprojektui“: buvo pareikalauta peržiūrėti archyvus, nuotraukų albumus, seną techniką, visa tai, kas tiktų steigiamam muziejui, pristatyti į Gamybinę autokelių valdybą, surinkti ir registruoti įvairius daiktinius eksponatus (kelininkų įrankius, kelio ženklus, rodykles ir kt.), naudotus anksčiau tiesiant kelius ir statant tiltus, taip pat buvo siūloma apklausti senuosius kelininkus, gal jie turi eksponatų, tinkančių būsimam muziejui. Daugelio rajonų kelių valdybų vadovai, įvertindami didelę organizuojamo muziejaus istorinę bei pažintinę reikšmę, muziejui atsiuntė nemažai vertingų daiktinių ir dokumentinių eksponatų. Tačiau kai kurių kelių valdybų, ypač eksploatuojančių ir tiesiančių pagrindinius šalies kelius, vadovai steigiamam muziejui neskyrė reikiamo dėmesio. Vis dėlto buvo surinkta daug nuotraukų, dokumentų, keletas daiktinių eksponatų, susijusių su kelių istorija, Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) studentai pagamino medinio tilto per Obelį Kėdainiuose maketą pagal duotą brėžinį (tilto maketas dabar eksponuojamas Vievio kelių muziejuje). Muziejui laikinos patalpos buvo skirtos Vilniuje, Centrinėje autokelių ir tiltų laboratorijoje. 1976 m. vasario mėnesį iš surinktos istorinės medžiagos, vadovaujant laboratorijos viršininkui Vitaliui Kurapkai ir Gamybinės valdybos dispečerinio skyriaus viršininko pavaduotojui Viktorui Makauskui, buvo parengta nedidelė muziejaus ekspozicija. Vėliau ekspoziciją prižiūrėjo kelininkas veteranas, buvęs Autokelių valdybos viršininko pavaduotojas Vaclovas Zyzas. 1985 m. kovo 12 d. kelių muziejaus ekspozicija perkelta į Kauną, kadangi nebuvo tinkamų patalpų, visi muziejaus eksponatai buvo sukrauti „Kelprojekto“ sandėlyje. Kilnojant ekspoziciją iš vienos vietos į kitą, dingo dalis muziejaus eksponatų.

SWScan000771987 m. kelininkai raštu kreipėsi į Lietuvos kultūros ministeriją ir Jonavos rajono vykdomąjį komitetą dėl Jonavos Turžėnų gyvenvietėje esančio senojo pašto trakto Peterburgas-Varšuvos arklių keitimo stoties panaudojimo organizuojamam automobilių kelių muziejui įrengti. Tačiau sutikimo negavo. 1988 m. muziejaus ekspoziciją prižiūrėti pavesta pensininkui, buvusiam Gamybinės valdybos viršininko pavaduotojui Ričardui Kasperavičiui. 1990 m. lapkričio 5 d. buvo nuspręsta visus kelių muziejaus eksponatus perkelti iš Kauno į Vilnių ir buvusiame „Orgtechkeltiesimo“ tresto pastato nedideliame kambarėlyje įrengti ekspoziciją. Ir vėl kelininkai buvo raginami įvairiais raštais į kelių muziejaus patalpas pristatyti medžiagos, susijusios su kelių istorija, tačiau ir vėl šis darbas vyko vangiai.

Muziejus Vievyje

Vievyje, J. Stepankevičiaus dėka, muziejų rengti sekėsi daug sparčiau. 1982 m. Vievio kelių statybos valdybos Nr. 6 nedidelėse patalpose jau veikė vietinio pobūdžio muziejus: administraciniuose ir buitiniuose pastatuose atsirado vietos asmeninei J. Stepankevičiaus kolekcijai, iki tol laikytai namuose, - buvo įkurtas Geologijos ir mini zoologijos skyrius. Pradėta planuoti Vievyje įrengti kelių muziejų, buvo paruoštas net projektas ir sukalti pastato poliai, tačiau vėliau nuspręsta nestatyti plytinio ir blokinio pastato. Privatizavus Vievio kelių statybos valdybos pastatus, zoologijos ekspozicija buvo perkelta į koridorių, jungiantį administracinį pastatą su buitiniu, buitinis pastatas rekonstruotas ir perduotas muziejaus ekspozicijai įrengti. Susisiekimo ministras Jonas Biržiškis, aplankęs nedidelius ekspozicijos skyrius dar prieš muziejaus įkūrimą, atsiliepimų knygoje paliko tokį įrašą: „Aš nežinojau, kad yra tarp mūsų kelininkų tiek įdomių žmonių, kurie turi gamtos pažinimo gilų supratimą ir norą šviesti kitus. Vievio kelių valdyba, turėdama tokių entuziastų kaip J. Stepankevičius ir J. Lisauskas, tikrai geriau už visus sukurs ir prižiūrės kelių muziejų. Linkiu jiems sėkmės ir džiaugsmo savo siekimuose.“ 1994 m. vasario 1 d. nuspręsta muziejui skirti 560 kv. m patalpas buitinio pastato antrame aukšte, muziejaus direktoriumi paskirtas J. Stepankevičius, iki tol buvęs AB „Kelda“ direktoriumi. Dalis patalpų buvo pritaikyta muziejaus poreikiams. Nuo 1995 m. vasario 1 d. muziejus tapo pavaldus VĮ „Automagistralė“. VĮ „Automagistralė“ direktorius Vladislovas Molis, techninis direktorius Petras Tekorius, šios įmonės darbuotojai padėjo muziejui paruošti ekspoziciją. Muziejaus įkūrimui ir jo veiklai ypatingą dėmesį skyrė Lietuvos automobilių kelių direkcijos generalinis direktorius Gintaras Striaukas, jo pavaduotojas Jonas Paluikis, daug padėjo respublikos kelių valdybų vadovai, kurie suprato kelių muziejaus istorinę vertę.

1995 m. spalio 19 d. įvyko Vievio kelių muziejaus atidarymas, kuriame dalyvavo tuometinis premjeras Adolfas Šleževičius, valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Laurynas Mindaugas Stankevičius, susisiekimo ministras J. Biržiškis, Lietuvos automobilių kelių direkcijos generalinis direktorius G. Striaukas ir kiti svečiai.

J. Stepankevičius, pasakodamas Vievio kelių muziejaus istoriją, sako, kad „jei pats nieko nedarysi, tai ir kiti nepadės“. Todėl jis Transporto ir kelių tyrimo instituto skirtu automobiliu „Moskvič 2715 ” važinėjo pas kelininkus, neleido išvežti į metalo laužą reikalingos muziejui technikos, visoje Lietuvoje ieškojo istorinę vertę turinčių transporto priemonių, įrengimų, įrankių, įvairių kelių statybinių medžiagų, kurios buvo naudojamos kelių ir tiltų statybose. Jau pusę amžiaus skirta tam, kad muziejaus eksponatai parodytų ne tik visą Lietuvos kelių istorijos raidą, bet ir kelininkų sunkų bei garbingą darbą.