Didžiosios žiemos šventės ir jų laukimas

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 08 lapkričio 2013

20 anykstos kaimeLietuviai, kaip ir kitos tautos, jau nuo seno paminėdavo daugelį jiems reikšmingų dienų. Susidarė ištisi švenčių ciklai, turintys aiškų pobūdį, paskirtį, susiję su vienokiomis ar kitokiomis materialinio ir dvasinio gyvenimo reikmėmis. Nors, įvedus krikščionybę, dauguma šių švenčių buvo susietos su krikščioniškomis datomis, tačiau jos išlaikė savo senąjį ikikrikščioniškąjį pobūdį ir yra vertingas šaltinis senajai baltų pasaulėžiūrai nušviesti.


Adventas – rimties ir susikaupimo laikotarpis, prasidedantis 4 savaitės prieš Kalėdas (šv. Andriejaus dieną, lapkričio 30). Lietuviai tikėjo, kad adventas – paslaptingas, mistiškas laikas, kurio metu į žmonių gyvenimą bando kištis dvasios. Advento metu buvo draudžiama kirsti mišką, dirbti triukšmingus darbus, ilgai vakaroti.

Kūčios – tradicinio kaimo žiemos šventė, švenčiama trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties metu. Tai nakties šventė, kurios iškilmės prasideda tik vėlai vakare – „vakarinei žvaigždei pasirodžius“, kai visi sėsdavo prie Kūčių stalo. Pavalgius iškilmingą vakarienę, prasidėdavo Kūčių būrimai, burtai ir prietarai. Kūčių šventė simboliškai tęsdavosi visą naktį: einant miegoti, stalas būdavo paliekamas nenukraustytas, o kartais dar net papildomas ypatingais valgiais.
Kalėdos (gruodžio 25 d.-26 d.) – senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Dabartinėse Šv. Kalėdose tebegalime rasti daug senųjų papročių, ypač būrimų ir ateities spėliojimų. Senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Žemdirbių tautoje tai buvo įmanoma, nes žiemos viduryje darbų sumažėja, bereikia apsiruošti namuose ir prižiūrėti gyvulius. Viena iš įdomiausių apeigų yra trinkos vilkimas per kaimą, užvežant ją į kiekvieną kiemą. Vežantieji persirengdavo čigonais, nepažįstamais žmonėmis. Jie mušdavo tabalais ir dainuodavo dainą apie senį, kurio kaulai kaip stubikai, ilgi kaip botagai. Trinkos vilkimo ir deginimo paprotys buvo paplitęs daugelyje Europos tautų.
Saulės grįžimo švenčių apeigos baigdavosi sausio 6 d., kai diena pailgėdavo per vieną gaidžio žingsnį. Šią šventę krikščionybė sutapatino su Trijų Karalių švente.
Įvairiose Lietuvos vietose Trijų Karalių dieną ir vėliau senoviniu papročiu vaikščiodavo po kaimus vyrai, apsirengę tradiciniais senoviniais drabužiais, šimtaklostėmis sermėgomis, kartais vaizduodami vaidilas, krivius, senovės karius ir pan. Tokie persirengėliai dar XIX a. nešiodavo Saulės atvaizdą ir krivulę ir eidavo iš namų į namus, linkėdami sveikatos ir prašydami dovanų. Drauge su trimis karaliais ėjo jų adjutantas ir mirtis su raudonomis akimis, apsirengusi ilgais baltais marškiniais, su balta kepure, nešina mediniu dalgiu. Einąs kartu angelas su sparnais vilkėdavo ilgais baltais marškiniais, buvo su vainiku ant galvos. Jie nešdavosi nosine pridengtą didelę bulvę ar buroką su nupieštu veidu. Einąs drauge velnias būdavo apsirengęs išverstais juodais kailiniais su pritaisyta uodega. Persirengėliai eidavo pakiemiui, giedodami giesmes, kuriose buvo prašoma dievų leisti saulės šviesybę, kad ji atgaivintų mirusią gamtą.

Iš žmonių pasakojimų

Adventas

Pasakojo Veronika Vėželienė iš Kakliniškių k.
Per adventą Sabališkių vyrai rinkdavosi kortom lošt’, moterys – plunksnas plėšyt’, bernai mergas kibina, plunksnas išpučia ir kvatoja. Advente jaunimas rinkasi, vakaroja, žaidi visokius žaidimus be šokių ir be muzikų. Sekmadieniais ryte namie giedoja giesmes.
Pasakojo Elena Dubosaitė-Pliskauskienė iš Girnakalių k.
Mes, merginos, per adventą rinkdavomės vakarot’ kaime. Nebuvo pinigų, mezgėm megztinius ir vežėm parduot’, tai vakarais rinkdavomės pas ką nor ir kartu mezgėm, vakarojom vienos pas kitas. Paskui naktį einam namo, klampojam per sniegą, linksma buva.
Pasakojo Stefanija Deržkutė Sabonienė iš Aliniškių k.
Jaunimo buvo. Žiemą laukėm Kalėdų, susirinkdavom sekmadieniais, žaidėm ramius žaidimus, visokius fantus. Vakarais mezgėm, verpėm, audėm.
Pasakojo Adelė Pruskaitė-Aliubavičienė iš Anykštos k.
Bernai mylėja šposaut’. Pas Antanukieni buva dvi mergos, tai mes kokios penkios iš Kampų tenai aidavam vakarot’. Advente tenai rinkomės, Obeniuose, žaidim visokius žaidimus, mezgim. Namo ainam vėlai, tai bernai, kai tykus žiemos vakaras, mėnulis šviečia, isiverčia kailinius ir šliaužia keturiom, kap vilkai. Dar degtukais žibina, mat vilkų akys šviečia. Mes isigąstam, rėkdamos atgal’, ar kur šonan, kur kokia troba arčiausiai. O paskui jiej an visa kaima kvatoja.
Seniau buva vilkų, ale nelabai ty kas jų bijoja. Buva toks bernas Ščerbavičius, tai jis, kap tik vilkai pasiroda, lakia laukais ir vejasi juos, o mes visi – paaugliai, jaunimas – lakiam jam iš paskui ir garsiai rėkiam, baidam, kad jo nesudraskyt.
Pasakojo Elena Černiauskaitė Rapčinskienė iš Burokų k.
Per adventą eidavom kaiman. Supraša mergų plunksnų plėšyt’, nu pagalvėm daryt’, tai suveinam, vėlai vakare ateina ir bernų, tai erzinasi, plunksnas pučia.
Pasakojo Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė iš Klikūnų k.
Advento metu rinkosi be muzikų, tik rateliai, juokai, pokštai.
Seniau plunksnų pagalves darė, tai susirenkam vakarais plunksnų plėšyt’. Smagu būdavo. Paskui dar ateina ir bernų, tai menu, paima virtų bulvių, suminko ir į plunksnas. Pabandyk išrinkti... Bet niekas jų nebarė, juokėsi, tada dar kai papūs suplėšytas, tai aplinkui laksto, nesurinksi.
Pasakojo Bronius Levickas iš Lubakos k.
Adventas – griežtas laikas ir pasnikas. Mėsa, pieno produktai uždrausta valgyti. Valgė daugiausia daržoves, augino daug šakniavaisių, ropinių augalų, kanapių, aguonų, juos terloj su kočėlu grūdo. Terla – tai toks išlietas indas gal iš molio, bet jis buvo tvirtas, jame ne tik grūdo, jame ir kepė. Vakarais jaunimas rinkosi, žaidė, vakarojo.

Kūčios, Kalėdos

Pasakojo Veronika Vėželienė iš Kakliniškių k.
Per Kūčias valgi sližikus, baravykų rasalu, silkės, žuvies. Vakare, visi isiprausį, valgi vėlai. Pirmiausia tėvas lauži plotkeli, dalinasi visi. Žvakių an stala nedegi. Po staltiese dėja šienu, jį nuėmus būri, kokie javai geriau derės. Šienu davinėja karvėm, avelėm, vištom davi miežių grucės.
Pasakojo Ona Urbonaitė Kazlauskienė iš Abromiškių k.
Per Kūčiu su seseria būrdavam, šventim visas šventes, sekmadieniais niekas nedyrba, šventi, dyrba kasdien, ale ir šventi, būdava laukiam švenčių. Ir vanduo ir upeliuose, ir šaltiniuose buva švarus, visur galėjai atsigert’.
Pasakojo Stefanija Deržkutė Sabonienė iš Aliniškių k.
Kalėdos bažnyčioj. Paskui pavakarėj jau renkasi jaunimas, vakarėliai. Ale buvo pokaris, neramu, tai naktim sėdėjom namie, nevaikščiojom, tik pavakarėm. Suveinom. Kalbinam muzikantus kad ateit. Vietoj muzikantų nebuva.
Pasakojo Marijona Japkevičiūtė-Tamkūnienė iš Belezų k.
Daug būrtų buva. Mergos Kūčių nakti visap būri ir malkas neši, ir visap. Ale man patika, kad aidava palei keliu ir nuog kelia iki namų barsti žirnius, visu keliuku, kad bernai ateit. Paskui patika degint’ popieriu. Bliūdan indedi popieriu, uždegi ir žiūri an sienus, koki šešėliai dedasi.
Pasakojo Danutė Sedlevičiūtė Šumskienė iš Streipūnų k.
Per Kalėdas eglutę puošėm, karpėm iš popieriaus lenciūgėlius, snaiges, darėm žaislus iš šiaudų, juos kabinom an lubų. An eglutės dar kabinom saldainius, riestainiukus. Karpėm iš popieriaus an lempos, an langų.
Pasakojo Ona Grybauskaitė Kulbokienė iš Gilūšio k.
Kūčių stalas visus mus sukviesdavo prie tėvų stalo. Mūsų šeimoje buvom 5 vaikai, paskui dar anūkai, visi pas mamą, kol ji buvo gyva, Gilūšio kaime susėsdavom apie 17 žmonių. Ant stalo dėdavo šieno, uždengdavo balta drobine staltiese, visada stovėdavo kryželis ir stiklinėje su grūdais įstatyta žvakė. Prieš vakarienę visada pasimelsdavom, tėvas visiems išdalindavo plotkeles, palinkėdavom vienas kitam sėkmės, laimės, tada laužydavom plotkeles. Kūčioms mama visada virdavo žuvienę su baravykais, visada būdavo 12 ir daugiau patiekalų, kuriuos visus išragavę, mėgome burti. Pirmiausiai traukdavom iš po staltiesės žolyną, matuodavom kieno ilgiausias, storiausias, vadinasi tam geriausiai seksis tais metais. Jaunystėje burtų buvo daugiau, mergaitės norėdavom laimingai ištekėti – klausėm šunų lojimo, būrėm vašku. Naktį, menu, bėgdavom klausyti gyvulių kalbos, tačiau išgirsti neteko, paskui semdavom iš šulinio vandenį, ragavom.
Mano senelis, mamos tėvas Zigmas Ščerbavičius, buvęs Amerikoje, jau pradėjo ir namie švęsti Naujus metus, nes kaimas dar nešventė. Mama savo vaikus ir anūkus mokindavo žaidimų, paruošdavo dovanėlių.

 

 
 Kap kunigas kalėdoja, tai ruošdava pietus, ty ir ruoši egluti, puošė saldainiu, obuoliuku, popieriuku, šiaudinius karvelius kabina. Kap kunigas valga vakarieni, tai jaunimas suveina, deklamuoja eilėraščius, dainuoja.
Kūčios – 12 valgių. Grucė iš kruopų: iš piestos pamirkai, nušutini miežius, išverdi, dveji kisieliai – būtinai avižinis ir spalgenų, silkė – žalia ir kepta tešloj, žuvų prigauda. Šieną dėja ir an stala po staltiese, ir po stalu. Žvakių an stala pas mumį nedegina, pastata kryželi, deda plotkeƚas ir valgius. Laika griežtai nesilaiki. Jei aidava pirtin praustis, tai ir vėliau, o jei pirtis buva kurenta kitudien, tai ir anksčiau, ale tik žiūrėja, kad jau žvaigždė būt patekėjus. Prisimenu, kad vyrai visada pirtij maudėsi pirmi, po jų aja moterys. O per Kūčias atvirkščiai – pirma aja moterys, mat jom reikėja stalu padengt’. Po Kūčių visap būri. Tvoru apkabina, skaita, malkas neša, šiūkšƚalas išneša. Klausa, iš kur šunys loja. Nekotėƚėn deda šližikus, krata, žiūri katrą šuva paims. Ale ir prauda. Aš jau čia, Geibonyse, gyvenau. Buva trys mergos Mikaliūkščiukis, tai jos kap nekioja sližikus, kap jom iškrita, tai tokia ailia ir ištekieja – pirmiausia jauniausia, paskui vidutinė, paskiausia vyriausia. Sodu, obelis apiberia virtais žyrniais – tais metais gerai derės. Tikėja, kad nakti ateina dvasios valgyt’, palikdava viskų an stala.
Per Kalėdas buva vakarėliai, ateidinėja daug bernų.

Pasakojo Stefanija Derškutė Sabonienė iš Aliniškių k.
Kūčios yra valgomos pasirodžius pirmai žvaigždei. Po staltiese dėdavo šieną, o šieno krepšį statydavo po stalu. Pasnikiniai valgiai – kvietiniai kleckučiai, žuvis, džiovinti grybai, džiovintų vaisių gira, spanguolių kisielius ir avižinis kisielius, aguonpienis, grikių košė. Stengiamasi patiekti 12 patiekalų, seniau, sako, būdavo ir po 5, 7 patiekalus. Mirusiam šeimos nariui padedama tuščia švari lėkštutė ir šaukštas. Susėdus už stalo reikia atsigręžti į sieną ir pasižiūrėti į savo šešėlį. Jei šešėlis ryškus, tai sveikas sulauksi kitų Kalėdų, jei išsikreivojęs – gali sirgti. Kūčias pradeda valgyti nuo šventinto paplotėlio, vėlių lėkštutėje padedant vieną jų. Sako, vieną išnešdavo bitėms, kad jos sėkmingai sulauktų pavasario. Stalas paliekamas nakčiai. Pavalgę būrė savo ateitį. Traukė šiaudą iš po staltiesės, sėmė kūčiukų saują, žiūrėjo ar pora ar lieka. Merginos po pagalve dėdavo pirmą atkąstą kąsnį, lauke stovėjo toje vietoje, kur buvo svilinta kiaulė, klausėsi šunų lojimo. Drąsesnės bėgo per 12 žemės rėžių, tikėdamos pamatyti savo būsimąjį. Kiek per adventą suvalgai silkių, tiek jų galvų ant trobos užmesk, tai Kūčių naktį tas galvas surink ir pamatysi savo išrinktąjį. Pavalgę bėgdavo prie pirties, uždega žvakę ir sėdi, laukia, - jeigu kas barkštelės, sušmėžuos, vadinasi tais metais ištekėsi. Ryte šeimininkas, nuėmęs nuo stalo šieną ieškodavo kokių grūdų daugiausiai ras ant stalo, jų derlius bus didžiausias. Kūčių šieną dalindavo gyvuliams, o staltiesės moterys neskalbdavo, ją patiesdavo veždami į klojimą pirmą derliaus vežimą, kad pelės derliaus nekapotų.

Pasakojo Ona Beganskaitė Sakalauskienė iš Kloninių Jagėlonių
Kap aš būrtus dariau. Kap buvau jauna ir norėjau sužinot’ už ko ištekiesiu, tai po Kūčiai užlipau an aukšta, usinešiau žvaki degančiu, rožančiu, dar ką tai, užmiršau jau, apsibrėžiau aplink ratu ir laukiu. Girdžiu kažkas brakšt’, brakšt’, sujudieja aplink, žvakuti tik žybt’ ir užgesa, tai nereikieja nieka, kap lėkiau nuog aukšta, tai net sudundieja, tep ir neisibūriau ateities, o gal ir isibūriau, kad apsiženinau už pirma vyra, už Kiera Piktakiemin, tai ir sudegiau.

Pasakojo Jonas Rosliakas iš Kazokiškių k.
Kalėdos bažnyčioj.
O per Kūčią tai jau būrtai. Iš vaško lydė, žiūrėjo an šešėlių. Po vakarienės eidavo laukan, šunų klausėsi, vyrai traukė šiaudus iš po staltiesės. Žiūrėjo kaip linai augs, ar dideli.
Kazokiškių k. - Jonas Rosliakas, g. 1931 m.

Pasakojo Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė iš Klikūnų k.
Kūčios šeimos rate. Prie stalo visi turėjom savo vietas, tada poteriaunam, visi suklaupiam paskui tėvas persižegnoja, laužo plotkelę ir visiems dalina, šieno po staltiese dėjo, šaukštus visi savo turėjom, lėkštučių nebuvo.

Pasakojo Filomena Malašauskienė iš Lubakos k.
Kūčių valgiai tokie patys, kaip ir dabar. Sena moteris, tokia Marcinkevičienė, Mijaugonių dvare ruošdava Kūčias, viri avižinį kisielių, kepi šaltanosius su aguonom. Visa šeimyna valgi kartu su ponia už didelia stala, – laiki dvi mergas ir du bernus, tai nieka neskyri, valgi visi kartu. Prieš valgį visi kartu potieriava, paskui dalinasi plotkeƚa su linkėjimais. Pavalgį visi būri – neši malkas, klausi, kur šunys loja. Būdava, pripila bliūdu vandenia, per jį uždeda balanu ir pakiša po lova – tai naktį tuom tiltu ir ateis tava būsimasis. Ir tikrai. Man taip ir buva. Susapnavau, kad abudu sėdim virtuvėj ir giedam „Amžiną atilsį“. Atsikėliau ir sakau: „Kas čia dabar bus?“ Tada aš jį jau pažinojau, ale aš greitai išvažiavau iš dvara ir isiskyrim. Kai po poros metų grįžau, vėl’ susitikam ir kiek padraugavį apsivedėm. Ir „Amžiną atilsį“ giedojam visu gyvenimu kartu, mat abudu giedojam laidotuvėse.

Pasakojo Bronius Levickas iš Lubakos k.
Per Kūčias naudojo medų, įvairius grūdus, virė grucę iš vienos ar kelių rūšių grūdų ir užpila medaus. Skaniausia buvo sližikai su miešimu, buvo silkės, žuvies. Ant stalo po staltiese dėjo šieno, kašį šieno statė po stalu, ryte jį atiduodavo avelėm. Kūčią palikdavo dvasioms. Vakare po vakarienės būrė.
Kalėdoti ėjo ir vaikai, ir suaugę, dainos bet kokios.

Pasakojo Stasė Pranckevičienė iš Mustenių k.
Šventi visas šventes, Kalėdas. Dienu prieš Kūčias nieka nebuva galima valgyt’, pirtin visi ajam, o vakare jau Kūčias valgi, būri, ir maistu palikdava dūšiom an stala, o ryte šienu nuog Kūčių stala visadu atiduodava gyvuliam, jeigu an stala lienka koks grūdas, tai, saka, tais metais labai deries tiej javai.

Pasakojo Zofija Bujūtė Pinelienė iš Peliūnų k.
Vaikai labai laukim Kalėdų, tai buva labai didelė šventė. Tėvas laiki bites, tai prisimenu prieš Kūčias kaimynam nešdava medaus. Kepi pyragus, skaniai valgim, tai ir šventi buva.

Trys karaliai

Pasakojo Zofija Bujūtė Pinelienė iš Peliūnų k.
Trys karaliai eidava ūlyčia, ateidava net iki mūs namų, nor gyvenam jau viensėdij. Jiej turėja usidėję iš šiaudų nupintas aukštas kepures, tokias lyg karūnas isiskleidusias, turėja aukštu dideli, visaip išpuoštu lazdu, an jos buva pririštas zvanelis. Tai kap eina, vis žemėn stuktelia, tai tas zvanelis dzin dzin dzin, dzin dzin dzin, skamba, o jiej dainuoja: ,,Eina eina trys karaliai, ieška dieva visagalia”. Atėjį trobon linki linkėjimus, gieda Kalėdines giesmes. Mūsų kaimas buva labai didelis, tai visus kol’ apeina ir dienos neužtenka.

Pasakojo Ona Grybauskaitė Kulbokienė iš Gilūšio k.
Mano tėtis kartu su kaimynais Pranu ir Ignu Sinkevičiais eidavo apsirengę Trim Karaliais per kaimą. Jie apsirengdavo kaip išgalėdavo ir paimdavo su savimi jauną vaikiną, kuris vaidino velniuką. Visi eidavo su muzika ir daina. Velniukas, jis buvo visaip ištepliotu veidu, pirmas pribėgdavo prie namų ir žiūrėdavo ar yra ant durų trys kryželiai su raidėmis, stengdavosi užrašyti su kreida. Žmonės juos pasitikdavo, vaišino.

Pasakojo Boleslovas Pruskas iš Anykštos k.
Per Tris karalius vaikščioja po kaimu. Apsirengia su išverstais kailiniais, vienas juodais, kitas baltais, apsirengia dar visokiais cigonais ir aina, mergom, bobom ir šeiminykam visko linkėja, o cigonai prašinėja. Duodava pyraga, samagona, kas ko turėja, ir per Velykas panašiai. Paskui jau balius, suveina kur nor.

Pasakojo Ieva Karendiatė Jaruševičienė iš Vindziulių k.
Trys karaliai. Iš ryta visi aina bažnyčion, šventina kreidu, parsinešį užraša an durų raides, o pavakarėm persirenginėja ir aja in ulyčių visi, ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Buva trys karaliai, o už jų tai ir velniai, ir raganos, kas kaip sugalvoja. Daug dainava, krėti šposus, juokava: „Trys karaliai raši, bernai duonos praši. Bernam po riekutį, mergom po špygutį”.

Pasakojo Bronius Levickas iš Lubakos k.
Paskui vaikščiojo 3 karaliai. Jie buvo apsirengę, kad nepažintų, eidavo giedodami, linkėjo laimės ir derliaus.

Pasakojo Stefanija Derškutė Sabonienė iš Aliniškių k.
Trijų karalių vaikštynėmis baigdavosi tarpukalėdinis laikas, visi šventė ir nieko nedirbo. Vaikštinėjo trys vyrai, apsirengę ilgais nedažytais avikailių kailiniais, susijuosę kuo margesnėmis juostomis, galvas papuošę popieriumi dabintomis kepurėmis – karūnomis. Dažnai vaikščiojantys vyrai eidavo į gretimus kaimus, į Grabijolus ateidavo Paaliosės, Zabarijos vyrai. Jie linkėdavo gero derliaus, šventinta kreida ant durų nupiešdavo 3 kryžiukus – ant trobos, ant svirno durų, net ir tvarto ir klojimo. Buvo tikėta, kad tai saugo nuo gaisro, nuo perkūnijos, nepraleidžia piktų dvasių.