Kur grūdus susimalti galima buvo

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 04 lapkričio 2013

210 Kietaviskiu mokytojos prie maluno ant SpenglosDažnas kaimas turėjo malūnus. Mūsų krašte buvo paplitę vandeniu sukami malūnai. Malūnai įvairiais laikotarpiais  stovėjo Zaviesuose, Baltamišky, Senosiose ir Naujosiose Kietaviškėse,  Karagėliškėse, Žuvyčiuose.


Pasakojo Bronius Venskus iš Liutonių k.


Liutonių malūnas. Liutonyse ant Strėvos upės buva didelis malūnas.  Būdava, maišus kelia viršun tokia svirtim, tai vyrai paima maiša šniūru sutraukia ir užriša, malūnininkas rėkia, saka, pilkit’ jau, pilkit’ greičiau, tuščios girnos sukasi, o ką tu ty išpilsi, kad maišas užrištas, užtraukti šniūrai. Kol atkrapšta, malūnininkas keikiasi, rėkia, kad maišu pjaut, o vyrai kvatoja, a, visko tenai buva, nu kur tu, sėdėdamas kelias paras ko nor neprigalvosi. Buva, kad atvažiuoja, neturi laika laukt’, tai dar ir namo grįžta, usiėma eilę. Jei negali laukt’, ale maišus palikt’ bija, gali kas pavogt’, tai, saka, vieni kitų pilniavoja. Kai žiemu pats malimas, saka, reikėja laukt’ net po savaitę. Važinėja net nuo Dainių, Žaslių, Kakliniškių, visų mūs apylinkių. Malūnas buva didelis -  razavai małė, pikliavoja, valcava, kruopas dari, daug buva inrengimų visokių. Keli akmenys buva, atskirai.


Pasakojo Marijona Medveckaitė Mlečka iš Mitkiškių k.


Mitkiškių malūnas. Prie Sukros stovėjo malūnas. Grūdus malė. Rupiai.  Medžioluose ir pikliai buvo, čia tik duonai ir gyvuliams malė. Buvo didelės girnos, akmeninės, ant Sukros stovėjo ratas, jį suko vanduo ir malė.  Čia buvo tvenkinys padarytas, va dar žymu.  Tai užtvenkia Sukrą, prileidžia vandenio, tada tas vanduo bėgdamas pro ratą ir suka jį.  Milą vėlė, veltinį vėlė.


Pasakojo Petrutė Gackaitė  Osenskienė iš Pakalnės k.


Gackų malūnas. Tėvas turėja malūnu. Vadina pagal pavardi – Gackų malūnas. Privažiuoja žmonių iš visur – iš Mustenių, Peliūnų, iš  kitur. Per nakt’ małi, malūnas gražiai pikliavoja,  lėtai dirba. Ty kap atimdi pirmutinius miltus, vidurinius atskirai ir paskutinius. Viduriniai būna baltesni. Atsimenu, pikliavoja, byra pirmutiniai, tada atsemia, tada jau aina geresni, juos vėl’ atsemia, tada jau paskutiniai.


Malūnan žmonės suvažiuoja ir neturi kuom sumokėt’, tai suraša sąsiuvinin, paskui jau, kai reikia rugius pjaut’, tata perjoja, suvadina visus ir suveina  kokių 15 pjovėjų, atsilygina.  


Pasakojo Jonas Pinelis iš Karkučių k.


Pastrėvia malūnas buva didelis, visada daug žmonių.  Ir mali, ir pikliava tas pats akmuo, tik sietai buva kitoniški. Reikia sumalt’ ir vėl’ nešt’ maišus viršun, trina per girnas ir sijoja, šitaip kelia kelis kart tą patį. Kitaip prisuka, paspaudžia akmenį, kad smulkiau ait, sėlėnos atskirai aina. Pirmutines nuima, paskui vėl’ rūšiuoja, paskutiniai jau būna geri – smulkūs balti myltai. Kai mala razavai, duonai ar gyvuliam, tai akmenų nespaudžia. Patys geriausi skaitės valcuoti, Pastrėvij nebuva valcų, tik pikliai.  Dar kruopas darė, karšė vilnas, lentpjūvė buva, lentas, gontus pjovė.


Malūnas stovėja an Strėvos upės, an Pastrėvia pusės, kur kelias, jau nieka nelikį. Užtvankai reikieja pylimų, vežė akmenis, statė stulpus, kai vandenia trūksta, uždara, kai per daug – palaidžia. Ratas buva intaisytas, an jo krinta vanduo ir suka jį, ratas suka gyrnas.  Kai nemala, vandenį palaidžia bėgt’’ laisvai.


Pasakojo Speičys Stasys iš Rudaukos k.


Speičių malūnas. Mūsų malūnas buvo statytas dar 19 a., o pirktas apie 1900 metus, pirko dieduko brolis, paskui jį perdavė mūsų tėvui. Jam nupirkti ilgus metus buvo taupomi pinigai, paskui už tas santaupas ir nupirktas malūnas prie Dabintos upelio. Už malūno darbą  buvo mokamas mokestis valstybei.
Malūnas buvo dviejų aukštų, pirmame aukšte buvo įtaisytos girnos, o antrame – piklius ir kruopų įrenginys, taigi malūnas malė miltus, pikliavojo ir darė kruopas.
Kasmet malūnas buvo tvarkomas, remontuojamas, pavasarį vanduo sraunus, išgriauna, išverčia, tai reikia sutvarkyti. Vasarą, kai vandenio mažai, darbų, malimo beveik nėra, tada ir remontuoja. Seniau užtvanka buvo žemiau, dabar aš čia išbetonavau aukščiau, seniau buva medinė ir daug žemiau. Seniau viskas buvo iš medžio ir iš akmens. Ąžuolo ir akmenio lipdydavo kasmet. Per užtvanką ėjo toks medinis lovys vandeniui bėgt’, seniau jis ėjo aukščiau, dabar – žemiau. Tenai buvo šulinys, stovėjo vanduo, jame buvo įstatyta  turbina, ją vanduo spaudė ir suko. Viskas buvo iš medžio, tik turbina metalinė. Tvenkinys lauke, jis ir dabar yra toks pats, nebuvo iškastas, buvo panaudota daubą. Ir dabar kartais reikia pravalyti. Užneša kartais. Dabintos pakrantėse pas mus apylinkėse yra labai daug šaltinių, vandenio nepritrūksta.  


Malūne stovėjo didelės svarstyklės, jomis buvo galima atsverti kelis maišus javų.  Grūdus iš maišų supildavo rankomis, maišams pakeltuvo nebuvo, juos reikėjo užnešti. Stovėjo toks košikas, piltuvas, per jį grūdai bėgdavo į akmenis. Malimo akmenys dideli, sudėti vienas ant kito, jie sukosi ir sutrindavo javus į miltus. Turbina, kuri buvo vandenyje, diržais suko girnas, suko ir volus kiton pusėn, tenai stovėjo vilnų karšykla ir milo vėlykla. Malūne darė kruopas, grūdus, miežius aptraiško, tada buvo tokie sietai, tokie įrengimai, jie valydavo, sijodavo. Razavai malė rugius duonai, javus gyvuliams. Akmenys būna atleisti, miltai stambesni, grubesni. Piklius irgi buvo, jis turėjo sietus, jau smulkiau malė, sijojo, dirbo sijojimo metodu, miltai tiko blynams, kokiom bulkutėm, zacirkai, o valcų mūs malūne nebuvo.


Malūną darbui paleisdavo atidarydami vandens sklendę, pradėdavo sukti turbiną, kurioje buvo toks darbinis ratas, kaip turbinos širdis. Vanduo per sparniukus suko šį ratą,  jis suko turbiną, o turbina suko girnas.


Vilnų karšykloje stovėjo toks transporteriukas, stovėjo daug volų, per juos perėjusi vilna išeina lygi, graži, ją galima gražiai susukti į kuodelius ir verpti. Šalia karšyklos stovėjo kedenimo aparatas, atskiras įrenginys, kurio pagalba vilna buvo iškedenama, po to ji buvo dedama į karšyklą.


Malūno stogas buvo gontinis, sienos medinės, buvo dvejos durys. Malūnas dirbdavo visą parą, ypač rudenį ir žiemą, žmonių privažiuodavo daug. Per parą sumaldavo apie 20 maišų grūdų. Girnoms reguliuoti buvo specialus įtaisas, o akmenų kalimui buvo naudojamas specialus plaktukas.
Informaciją surinko ir paruošė


Ona Rasutė Šakienė

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.