Ūkininko duonos skonis

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 10 gegužės 2013 Atnaujinta: Penktadienis, 10 gegužės 2013

ukininkaiIneta Bricaitė

Ūkininkai kasmet susiduria su dviem išgyvenimo problemom: ką daryti, kad saulės šviesą išvystų produkcija, ir kaip išgyventi patiems. Ne visi pasėliai šiemet pavasario sulaukė dėl užsitęsusios žiemos ir išbadėjusių žvėrių. Pavyzdžiui, stambiausio Elektrėnų savivaldybės ūkininko Sauliaus Stirnos žieminiais rapsais elniai ir stirnos maitinosi taip, kad ūkininkui jų liko tik apie dešimtadalis. Algirdo Grotuzo ūkyje, kaip jis pats sakė, „mandresnės“ rūšys sunyko per pusę, o paprastos peržiemojo gerai. O kaip išgyventi sekasi patiems ūkininkams?

Lietuviška ekologija – į Lenkiją
Elektrėnų savivaldybėje ūkininkų yra visai nemažai – apie 1400. Pusė šimto iš jų gali pasigirti ūkiais, užimančiais didesnį nei 50 hektarų plotą, tačiau dažniausiai ūkiai užima 8-10 hektarų plotą. Yra savivaldybėje ir ekologinių ūkių – apie šešiasdešimt. Sakoma, kad šiais laikais iš ekologijos ūkininkams užsidirbti galima daug. Tačiau Elektrėnų savivaldybės žemės ūkio ir melioracijos skyriaus vedėjas Antanas Aleksiūnas pastebėjo, kad ūkininkai ne itin skuba šio gamtą ir mūsų sveikatą saugančio ūkininkavimo būdo imtis.
Nors ekologiniam ūkiui tiesioginės Europos Sąjungos išmokos yra didesnės, susumavus pasėlių priežiūros kainas, darbo jėgą, technikos ir kuro kainas, žemės mokesčius, užaugintos produkcijos kiekį ir jos kainas, ūkininkai patys pamato, kad jiems finansiškai labiau apsimoka auginti neekologišką produkciją.
„Jei galutiniame rezultate ūkininkas pamato, kad už hektare augintus ekologiškus grūdus užsidirbo 700 litų, o kaimynas už neekologiškus – 750 litų, tai supranta, kad jam tai nelabai apsimoka. O kur dar įdėtas darbas ir paieškos, kam tą ekologišką produkciją parduoti!“ – apie sunkumus aiškino Žemės ūkio ir melioracijos skyriaus vedėjas.
Galima ūkininkus smerkti, kad jie galvoja tik apie finansinius reikalus ir jiems nerūpi nei aplinka, nei žmonių sveikata, tačiau tai, kad kaimynai augina daugybę hektarų ekologiškų javų, dar nereiškia, kad tikimybė parduotuvėje nusipirkti sveikesnės duonos yra didesnė. Lietuviška ekologiška produkcija yra superkama ir dažniausiai vežama į kitas šalis.
„Pas mus beveik nėra sąlygų tų javų apdoroti, nes jiems turi būti skirta atskira linija. Galbūt kažkokiuose mažuose malūniukuose kaimuose ir yra tokių galimybių, visko žinoti negaliu“, - pasakojo A. Aleksiūnas. Savivaldybės atstovas sakė iš patirties žinantis, kad nors ir malant ekologiškus ir paprastus javus atskirai, bet tais pačiais įrenginiais, visa ekologija pradingsta – įrenginiai puikiausiai perduoda trąšų ir pesticidų prieskonį.
Ekologiškų žemės ūkio gėrybių augintojai turi sudaryti sutartis su užsienio pirkėjais arba su supirkėjais Lietuvoje. Dažnai tai reikia daryti kokį pusmetį prieš nuimant derlių. Jei ūkininkai laiku nepasirūpina, kam parduos produkciją, smarkiai rizikuoja arba vėliau ją parduoti žymiai pigiau, arba neparduoti išvis.
Pasak A. Aleksiūno, dažnai savivaldybės ūkininkai žemės ūkio produktus parduoda Lenkijos supirkėjams. O iš ten jie keliauja dar į kitas šalis. Ekologiška produkcija yra supilama į specialius maišus, kurie talpina netgi iki tonos grūdų, grikių ar kitokių gėrybių.
„Mes skatiname ekologinį ūkininkavimą, nes jis yra naudingas mūsų aplinkai ir sveikatai, o ir mesti ūkininkauti ekologiškai tik pabandę ūkininkai negali – privaloma tai tęsti bent penkerius metus“, - pabrėžė Žemės ūkio ir melioracijos skyriaus vedėjas.
Algirdas Grotuzas, penkerius metus auginęs ekologišką produkciją, nusprendė dar pusei dešimtmečio įsipareigojimo neprisiimti. „Labai griežti ir dažnai besikeičiantys reikalavimai, o ir savos žemės neturiu – reikia nuomoti, bet niekas nenori penkeriems metams nuomoti. Laukia, kol užsieniečiai galės pirkti ir nusipirks“, - priežastis vardijo ūkininkas.
65 hektaruose augintas ekologiškas grūdines kultūras A. Grotuzas parduodavo kaip neekologišką produkciją. „Daug žaidimo norint priduoti kaip ekologišką – reikia atskirai džiovinti, fasuoti į specialius maišus, o supirkimo kaina mažai skyrėsi nuo chemizuotos produkcijos kainos“, - sako A. Grotuzas. Dabar ūkininkas augina 130 hektarų neekologiškų grūdinių kultūrų ir sako nesigailintis dėl savo pasirinkimo.
Gintaras Marcinkevičius iš Gilučių kaimo ekologiškomis grūdinėmis kultūromis užsėjo apie 100 hektarų. Aplinkai draugiška žemdirbyste jis užsiima jau septynerius metus ir sako, kad jei niekas į blogąją pusę nesikeis, tai apie veikos sustabdymą net negalvosiąs. „Kad ir beveik pusiau pelnas sumažėjo, vistiek ekologišką produkciją auginti man apsimoka. Tik miežių auginti neverta – piktžolės juose labai auga, o jas naikinti labai sudėtinga“, - pasakojo G. Marcinkevičius.
Savo auginamas grūdines kultūras ūkininkas parduoda į Daniją. Lietuvoje, sako, supirkėjai labai išrankūs. „Tai tie grūdai jiems pernelyg šiukšlini, tai dar kokią problemą sugalvoja, o į užsienį tuos pačius grūdus be problemų priima ir moka daugiau nei čia“, - sako ūkininkas. Supirkėjas iš Danijos kasmet paskambina G. Marcinkevičiui ir pasiteirauja, ar ir šiemet iš Lietuvos atkeliaus ekologiška produkcija. Didelių problemų ūkininkaujant Lietuvoje jis neįžvelgia: didžiausias rūpestis dabar – drėgmė ir piktžolės.
Stambiausias Elektrėnų savivaldybės ūkininkas Saulius Stirna sako apie ekologišką ūkininkavimą kol kas net negalvojantis. „Lietuvos vartotojas šiandien negali sau leisti nusipirkti ekologiškos produkcijos už tiek, kiek ji verta, kaštai yra dideli“, - aiškino jis. Pasak ūkininko, visi labiausiai bijo pesticidų, tačiau jie irgi atlieka naudingą funkciją, pavyzdžiui, apsaugo augalus nuo ligų. Todėl ekologiška produkcija nuo jų apsaugota nėra.
ES Lietuvos ūkininkus skriaudžia
Visi oficialiai ūkininkaujantys Lietuvos gyventojai gauna tiesiogines Europos Sąjungos (ES) išmokas. Tos išmokos dabar yra 143 eurai arba apie 494 litai už kiekvieną hektarą. Su Latvija ir Estija dalinamės pigiausiai ES atsieinančių ūkininkų titulu. Pavyzdžiui, graikai gauna apie 1860 litų už hektarą, Olandijos ūkininkai – 1590 litų.
Baltijos šalių ūkininkai jau kelis metus siekia, kad išmokos bent kiek priartėtų prie ES vidurkio (apie 920 litų). Anksčiau išmokas gavo ir tik pievas turintys bei jas prižiūrintys gyventojai, tačiau dabar reikalavimai sugriežtėjo – norint gauti išmoką už turimas pievas reikia arba šieną iš jų pardavinėti arba gyvulius jose ganyti.
Algirdas Grotuzas, Saulius Stirna, Gintaras Marcinkevičius ir Elektrėnų savivaldybės žemės ūkio ir melioracijos skyriaus vedėjas kaip susitarę tvirtino, kad išmokos yra per mažos. ES atstovai mažas išmokas pateisina tuo, kad Lietuvoje verstis ūkininkavimu yra pigu ir tuo, kad Lietuva – palyginti nauja šalis sąjungoje.
Tačiau S. Stirna tam smarkiai prieštarauja. „Pagal neseniai pasirašytą Lisabonos sutartį, visos ES narės yra lygios, ir išmokos, vadinasi, turėtų būti lygios visiems. O kad ūkininkauti yra pigiau, tai tikrai nėra tiesa – kuro kainos, darbo jėga ir technika kainuoja tiek pat, kiek ir kitose šalyse, o kartais net brangiau. Vengrija, į ES stojusi kartu su Lietuva, išmokų vidurkį jau gauna“, - aiškino jis.
Pasak A. Grotuzo, tiesioginės išmokos sudaro mažąją dalį jo pajamų: gauna išmoką, susimoka už žemės nuomą ir nieko daugiau nelieka.
Žemės ūkio reikalams kasmet skiriama apie 40 procentų viso ES biudžeto. Šiuo metu ES institucijose ruošiama žemės ūkio politikos reforma 2014–2020 metams, kurios svarbiausias tikslas – aprūpinti ES piliečius kokybiškais ir saugiais maisto produktais. Siekiama, kad žemės ūkio produkcija būtų švaresnė, sveikesnė ir „žalesnė“. Žalinimas – elementas ruošiamoje reformoje, nuo kurio, planuojama, priklausys 30 procentų tiesioginių išmokų. Ūkininkai turės įvairinti pasėlius, taikyti sėjomainą, neauginti monokultūrų. Tiesa, smulkiesiems ir jauniems ūkininkams turėtų būti taikomos nuolaidos.
Lietuviams dar svarbesnis planuojamas pakeitimas – tiesioginių išmokų suvienodinimas. Iš pradžių buvo planuota, kad iki 2020-ųjų Lietuvos ūkininkams mokamos tiesioginės išmokos pasieks 75 procentus ES vidurkio, t.y. apie 610 litų už hektarą. Tačiau Lietuvos, Latvijos ir Estijos europarlamentarai išsireikalavo, kad išmokos didėtų sparčiau – dabar jau kalbama, kad 2014 metais Lietuva startuos su beveik 500 litų už hektarą, o 2017 metais jau džiaugsis 610 litų dydžio išmokomis.
Europarlamentaras Rolandas Paksas šiuo klausimu ne kartą yra pasisakęs griežtai. „Visiems ES ūkininkams turi galioti teisingumo principas. Jei nėra iš ko didinti tiesioginių išmokų mažai gaunančioms narėms, reikia išmokas mažinti šalims, kurios gauna daug“, - teigė R. Paksas.
Labiausiai baiminamasi, kad Lietuvos ūkininkai neišgalės laukti 2017 metų ir liausis ūkininkavę. Tačiau žemės ūkio ir melioracijos skyriaus vedėjas A. Aleksiūnas sakė, kad bent jau Elektrėnų savivaldybėje kol kas žemdirbystė vis dar pakankamai populiari – netgi kuriasi nauji ūkiai. 2012 m. tokių buvo septyniasdešimt. Tiesa, smarkiai mažėja gyvulininkystės ūkių.
Kad ir sunkūs laikai ūkininkams, tačiau apie ūkių uždarymą negalvoja nė vienas kalbintas ūkininkas – išgyventi tuo verčiantis galima. Jie netgi rekomenduoja kitiems ūkininko duonos pabandyti. Kaip sakė Saulius Stirna, ūkininkai turėtų labai gerai šioje sferoje nusimanyti, todėl tam būtinas atitinkamas išsilavinimas. Ir ne tik – pašaukimą reikia tam turėti. „Jei tau žemė ir mėšlas nekvepia – geru ūkininku niekada nebūsi“, - sakė Saulius Stirna.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.