Jagėlonys. Istorija iš žmonių pasakojimų

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 2
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 10 gegužės 2013

pukalskYra žinoma, kad Vilniaus apskrities dvarininkas Fiodoras Jagėla apie 17 a. savo dvarus buvo įkūręs ant Spenglos upelio krantų, kur ir pasilaidojęs, (jo kapai neišlikę, žinoma tik buvusių palaidojimų vieta – ant aukšto Spenglos kranto, prieš dabartines Jagėlonių kapinaites) ir apylinkėms palikęs savo vardą – Jagėlonys.
Neaišku, kodėl kaimas turi du vardus – Kalniniai Jagėlonys ir Kloniniai Jagėlonys. Galbūt šalia buvusio dvaro, ant kalno, kur dabar įsikūrusi pagrindinė gyvenvietė, ir buvo vadinami Kalniniais, o keletas trobų, stovėjusių ant Spenglos upelio kranto, žemumoje, ir gavo Kloninių vardą.

Pasakojo Ona Česonytė Rumsevičienė
Iš Briaunia tekieja Švenčiaus upelis in Švenčiaus ažeru, o iš Švenčiaus ažera in Aujėdu tekieja upelis Perkasas. Švenčiukas, tai mažiukas ažeriukas, bala, jis ty in Briaunia pusi.
Saka, an kalna buva Jagėlų dvaras, o an kranta gal koplyčia kokia, kad yra 4 kapai. Saka, ty Jagėlos pasilaidojį. Seslevičius palei Spenglu, palei keliu gyvena, ty jau buva jo žemi an to kalna, tai jis ty ari ir arklys koju skyłėn inkiša. Tada jis pažiūrėja, kad kas tai ty yra ir pasakė kam tai. Atvažiava kas tai ir atkasi. Viršus buva užmūrytas kokiom tai plokštėm, nuiemi, intieja vidun, o ty stovi 4 karstai. Cieli. Ne toki, kai dabar, ale išskobti iš medžia. Toki karstai. Kap juos parušina, tai tik dulkės užrūka ir nieka jau ty, tadu viel’ uždieja tom plokštim ir dabar ty stovi. Intėjima durys apvaliai sumūrytos, plytos raudonos didelės, aš niejau, bijojau.
Pasakojo Marcelė Korsakienė
Kaime prie kapų žmogus dirba žemi, malūninykas toks. Jis aria ir girdi, kas tai lyg dunda po žeme, žiūri lyg koks urvas atsivieri vagoj. Kiša, kiša botagu - ty tuščia, tadu ėmi kast’ žemi, žiūri – plytos, tokios didełės plytos, praardi tas plytas ir žiūri, kad tenai duobė didžiausia, o duobėj ty 3 karstai, 3 žmonės pakavoti. Taigi, o jau kiek metų čia dyrbta, niekas net nežinoja kad čia kapinės. Paskui praneši valdžiai, buva atvažiavį iš Vilniaus, saka karstai ne vinim, o medžiu sukalti ir plytos visai ne tokios kai dabar, senų laikų. Saka, grafų Jagėlų kapai.
Pasakojo Jonas Rumsevičius
Jau sovietmečiu mes su broliu arim an aukšta kalna, tai traktorius užkabina giliai ir pasirodi žemėj kokia tai skyłė. Mes su broliu nelindam, bijojam, ale pasakim malūninykui Birmanui, tai tas inlinda ir rada palaidotus žmones, viskų tynai ištarši. Jo malūnas stovėja an Spenglos, o an kalna virš malūna mes ir radam tų skyłį. Malūnas seniau małė myltus ir lantas pjovi, ale prie kolchoza jau aplaistas buva. Tik malūninykas su šeimyna tam name gyvena, o dabar duktė grįžus iš Elektrėnų dar gyvena. Tai, saka, tam karste rada keturis grabus – trijų suaugusių ir vaika. Žmonės bajina, kad Birmanas tuos karstus išpłėši. Ale kas ty karste gałėja būt’, tikriausiai tik žmonių šnekos... Paskui ir mes su Ščerbavičium buvam tynai inlindį, ale nieka ty neradam, tik rūbų, skaros gabaliukai. Jau ir karstai subyrėjį. Anga – arka, akmenim išbetonuota duobė. Viršus ir šonai – iš raudonų plytų.

Jagėlos testamentas iš archyvų

Vertimas į lietuvių kalbą (Išvertė Vladislava Kursevičienė iš Daugirdiškių)
Vilniaus apskrities dvarininkas Fiedoras Jagiello: (...) pranešu apie sandorį ir šiuo laišku su savanorišku įrašu viešai paliudiju, kad (...) mano dvaras pavadinimu Jagielowszczyzna, besirandantis Boreikovskių lauke, Vilniaus apskrityje, nei jokiomis skolomis (nepraskolintas)
(...) santarvėje ir meilėje tarpusavy gyveno, jokių piktumų vienas kitam neturėjo, todėl turiu ir privalau aukščiau paminėtą savo nuosavybę savo vaikams Janui, Heliašui ir Piotrui Jagielloms – mano sūnums – padalinti lygiomis dalimis, o tą pripažinti duos Ponas Dievas ateinančiais tūkstantis šeši šimtai keturiasdešimt aštuntais metais sausio mėnesio ketvirtą dieną, kartu su tuo pranešu, kad išvardinta nuosavybe galėčiau ramiai naudotis iki savo gyvenimo pabaigos be jokių kliūčių iš mano sūnų pusės ir todėl duotas šis laiškas su mano paties rankos parašu ir su antspaudu, kartu su antspaudais ir parašais mano ponų prietelių mano paties žodžiu pas mane sukviestų ant jų rankų parašų vardais ir pavardėmis išreikštų. Rašytas tūkstantis šeši šimtai keturiasdešimt penktaisiais metais vasario septintą dieną.

Fiedor Jagiello
Dvarininkas ( parašas)
Žodžiu kviestas liudininkas
Sawanievskis Generolas (parašas)
Žodžiu kviestas
Aukščiau išvardinto šio laiško
Asmens liudininkas
Mateušas Kolčinskis Generolas (parašas)
Kaimas
Pasakojo Jonas Pukalskas
Vietovardžiai buva - Aujedas, Akivara, Busilų kalnelis, Cegelnių raistas, Čižiūros duobełė, Dikavinas, Didžia pieva,Ilga pieva, Parmoka duobė, Kiaulių kapinėłės, Kirciuvienė, Lapių raistas, Lyginės, Lyginių kalnas, Papušynas, Raisteliai, Pridotkų raistas, Rumšina raistas, Smalenų raistas, Telėtnikai, Vopnyčia.
Pasakojo Antanina Antanavičiūtė Bliujienė
Mūs kaime beveik visi turieja pravardes. Mes buvom Bičiai, nor pavardė – Bliujai, buva Joskai – Antanavičiai, Jozapkai – Ščerbavičiai, nemenu visų.
Mana tėvas Antanavičius iš Jagėlonių, gyvena tenai šone, link Bajorų netoli Aujieda, palei Švenčių. Buva upełės tarp šitų ažerų, vadina nauja ir sena. Sena tarp krūmų, yra ir dabar. Buva ir platoka vietom iki 2 metrų, paskui praieja melioracija, griovius padari, ištiesina, vien grioviai lika. Seniau buva gražu, vingiai, krantai.
Tėvas turėja 12 hektarų žemės, gyvena gerai. Trobos buva dviejų galų, svirnas, tvartas, kluonas. Trobos vienas galas buva gyvenamas, kitam – kamara. Vidurij buva priemenė. Iš viena šona buva gražios gonkos, ty švaru, jaunimas vaikščioja, iš kita eidava prie gyvulių, stovėja rakandai visoki, viedrai, cebrai.
Kaime buva ir kalvė, tėvas dirba kalvėj, dari plūgus, arklius kausti, ratus apkalinėja, matikus dari, siečkas.
Ūkį vedi bendrai, tėvelis negėri, daug dirba, gyvena iš ūkia. Dirba žemi, laiki arklius, veži net dobilus pardavinėt’, javus tai Žiežmariuose supirkinieja, buva sandėlys. Važinieja turgun ketvirtadieniais Žiežmariuosna, veži viskų – ir sviestu, ir kiaušinius, lašinius, ko tik buva ūkyj, tą ir pardavinėja. Laikė dvi karves, prieauglius, avelių turieja, kiaulių, vištų. Buva ir arkliai, be jų ūkyj neapsieisi. Gyvulius ganim. Aš buvau jauniausia, tai ilgiausiai prisiieja, jau ajau an vakarėlia, tai numingi valandu kitu ir kelies. Ganim an dirvonų, paskui kai jau pievas nupjauna, an atola, an rugienų.
Pasakojo Ona Kananavičiūtė Pukalskienė
Mano vyro tėvas Juozas Pukalskas buvo gimęs 1908 metais ir pasakojo, kad šitas kalnelis tarp kelių priklausė jiems, buvo jų žemėj, ir kai vedė kelią link Žikaronių, tai iš kalnelio norėjo kasti žvyrą. Jau paprašė dieduko, kad leistų, nors kolūkio laikais nelabai galėjai ir prieštarauti ir pradėjo kast’. Tai ekskavatorius kai užkabina - tai vien kaukolės. Tada sustojo. Va ir stovi nuo mūs pusės duobės, matosi.
Tėvas vis sakydavo, kad tenai koki tai senkapiai, koki tai prancūzai palaidoti, sakydavo, kad jam dar jo tėvas, nu diedukas, pasakojo, kad tenai – prancūzkapiai.
Vaikai kai augo, tai žiūrėk nulekia an to kalnelio ir atsineša kaukolę, tai bardavom. Kažkas buvę. Nėra vardo, vadino prancūzų kapinaitės ir tiek.
Pasakojo Ona Česonytė Rumsevičienė
Gyvenam Kloninių Jagėlonių kaime, visai palei Aujėda ežeru, ir kalnas in Kareivonis, ir kelias vadinasi Aujėda. Mana tata šitu bałi palei Aujėdu vadina Kirčiuvienė, dar ją vadina Daboika. Kodėl? Kadaise Aujėde nuskenda žyda arklys su rogėm. Ir tėvai baina. Važiava žydas per ładu ir inlūža, žydas pabėga, o arklys ir rogės paskenda. Visą laiką sakė Daboika. Šita pieva, kur dabar statos nameliai, ty buva šlapia, vadina Kirčiuviene, gal iškirsta kas, čia jau tėvai ganė. Kareivonių kraštas gražus. Aujėdas nuo Kareivonių pusės buva grynas krantas, žmonės ty maudėsi, paskui jau medžiais užieja, o kur tėvas gyvena, Šoliuose, tai baisus krantas, dumblas, neinteisi, gilu labai. Klampynas, kai ganim, karvių pagirdyt’ negalima, prieit’ negalima. Ty yra, nu buva labai didelių ešerių, mana tėvas ir broliai, ir vyras gaudi. Pavasarį bučius pastata, tai o gražumas. Gardi mėsa. Ikrai koki. Kadaise niekas ty nedraudi, negaudi žmonių, galėjai gaudyt’ kiek nori. Ir žuvų buva.
Gyvensena
Pasakojo Ona Česonytė Rumsevičienė
Vyra tėvas kai iemi šitu žemi, čia buva vien miškas, jis kirta.
Apsiženijau ne iš meiłės, ne iš draugystės. Buva tik 17 metų. Jo motina ateja in mana mamu, saka, kų tu laisi šitu mergaiti tarnaut’, tegul ženinasi su mana Juzu ir gyvens. Tai už 4 savaičių aš jau ir moteriškė. Ne meiłė. Ne draugystė, o motinų žodis. Ale gerai, geras vyras buva. Nėra tokia žmogaus. Tik jaunas miri.
Paskui prasidieja. Kai kalchozuosna vari, tai reikieja suveit’ ir pasirašyt’ popierius. O kur tuos popierius dėt’? Nebuva nei kontorų, nei seifų. Šitoj va pirkełėj, kur palei keliu Spengla teka, čia labai tvarkinga moteris gyvena, Marinka Jančiauskieni, ji buva lyg raštinyki kokia ir tas knygas parsineši namo. O mes žinam, kur tos knygos. Suviejam 10 moterų, Tamošieni, Stasiulieni, ar mes nepavogsim tų popierių? Prigrąsinam Marinkai, sakam argi tu gyvensi, jei paskųsi, tai ji bijoja, neskundi. O mes visos per laukus tiesiai Semeliškėsna. 9 kilometrai. Ty buva kokia raštinė ar kontora kokia, nu valdžia, tai nunešim tas knygas, ale negalim inteit’, tai an gonkų trenkim ir palikam. Tai metus laika pas mumį nebuva kolūkia. Buva jau apsėti laukai, javai, sava laukus jau buvam apsiejį, tai buvau laiminga, dar prisipjovim 120 kapų rugių, kiek duonos turiejam, neatimi tais metais. Ale kitais metais tai ir prasidieja... Užieja kolūkiai. Paiemi 2 arklius, du vežimus, karves, žemi, visku. Mislinam, išprotiesim. Oi, dabar atsiiemim žemi, ale kas iš to, vaikai jau ne an žemis išaugį, jau dirbt’ nenori, nemoka, žemis nemyli, argi grūžysi kų? Klojimas mūs didelis buva, tai griovi ir veži statyt’ kitur. Mes su anyta abi vogėm rųstus. Tempim, nešim, kavojam. Tik išvažiuoja vežimai iš kiema, tai łakiam ir nešam, jau išardyti rųstai ty stovieja. Kap lūža balkis, prispaudi anytu, aš stoviu ir nežinau kų daryt’. Isigandau labai, rėkiu mama, mama, o mana vaikas žiūriu – stovi apsisnargliavis lange, nieka daugiau nier. Jūs nežinat’, kap kolūkiai tvėrisi, baisu buva. Ir savi žmonės vieni kitus iedi.
Kolchozuose buva mada viskų vogt’. Nu, žemi atimi. Gyvulius atimi, nieka šventa nebuva, tai vogim. Poteriavam ir vogim. Kas papuola. Kasam bulbas, tai gražias užkasam duobėsna, naktį ateinam, acikasam. Pirmininkas gi vietinis, Rumšina Antanas, kad jį kur, atėjis ir pilnina. Ale nepagava. Daug prisinešiau.
Čia pakrantėj tokia salaiti, mūs žemi netoli kranta, buva pasodyti kolūkia runkeliai, kur aš tau nenuveisiu? Vienu kart pasiseki, kitu pasiseki, aisiu trečiu. Tik prisidiejau tų runkelių maišan, kad atvažiuoja mašina, iš toli šviečia. Nier kur dėtis, plynas laukas. Tai aš su tais runkeliais tiesiai an kapinių ir guliu už kryžiaus. Paskui viel’ bijojau pakrutiet’, sukausti kokia tai baimi ir praguliejau ty, kol pradieja švist’. Tai ir tuos runkelius ty palikau ir parłėkiau. Ot tai buva.
Pasakojo Antanina Antanavičiūtė Bliujienė
Mokykla buva Žikaronyse, toli nuveit’. Kiek aš ty ir mokiausi, pramokau paskaityt’, parašyt’, suskaičiuot’ ir gana. Paskui ir Jagėlonyse atsirada, ale jau niejau.
Mes trys vaikai augam. Ir tėvai abudu buva iš Jagėlonių. Kai atitekiejau irgi Jagėlonysna, tai pas vyra tievu buva dideli šeimyna, gyvenam kartu, paskui statimės, turieja medžia. Pas juos buva ir pirtis, tai tenai linus mindava. Mynė talkom, tai vieni pas kitus suveidava. Kartais ir toli reikėja nešt’ mintuvus, ale visi ieja vieni pas kitus, vieni kitiem jau atmina iš eilies. Linus visi sieja, visi turieja.
Bites laikė vyra tėvas. Mes statimės an to paties kiema su tėvais. Statim iš medžia, medžia buva seniau. Tėva namai ir dabar dar stovi, ty brolis gyvena. Jau seni namai.
Mano mama dar turieja, dar nešioja ilgus platus andarokus, dar buva likį.


Neramumai
Pasakojo Ona Česonytė Rumsevičienė
Dar buvam tik apsiženinį, užieja rūsai. Gauda vyrus. Diedi sugava ir išveži. Ale miškiniuosna mana vyras irgi nenorieja ait.
Užieja ablava, jau gauda rūsai. Žiūrim, lakia didžiausias pulkas su šautuvais, tai jis ažeran. Aš riekiu:,,Juozai, nebrisk, nesitapyk“, o jiej jau mata ir riekia jam:,,Kelk rankas, ba šausim“, tai turieja iškelt’ rankas. Tadu jį šlapiu ištrauki va čia an krantelia, buožėm pradieja daužyt’. Jo broliai vienas po rūstais palindis, kitas šienan insikasis, tai nerada. Atpyłi šlapiu ir nusiveži Kietaviškėsna, nełaida net persirengt’. Aš in sava tievu. Tėvas saka palauk, jiej uždaryti Kietaviškių mokykloj, nebiedavok. Nuvieja in kaimynu, nupirka kap tai skilandi, palti lašinių, an rytojaus mes abudu su vyra tievu nuviejam Kietaviškėsna ir tam viršininkui nunešim tų mėsu. Tai jis apsuka mana vyru ir saka:,,Namo“. Palaida. Paskui jau pirkam baltu bilietu. Trakuose. Papjovim baronu, dar ko tai pridiejam ir vežiman, važiuojam su arkliu Trakuosna in kitu viršininku. Ir gavam. Nebuva jis kariuomenėj.
O prie vokiečia tai vyrų negaudi, tik mergaitėm reikieja kavotis. Jei jiej važiuoja tai nemožnieja nei an lauka išeit, o tai mergaites nusivara ir dara ką nori. Menu, vokiečiai raiti joja šitu keliu palei Aujėdu in Kietaviškes. Raiti. Tai visi bėga, bija.
Pasakojo Juozas Jarmokas
Pergyvenau karu. Pradžioj, kai buvau dar jaunas buva Lietuva, paskui atėja rūsai. Pabuva metus, atieja vokiečiai ir juos išvari. Paskui vokiečiai paimi manį kariuomenin, pusantrų metų jiem tarnavau. Kap jau manį palaida, parėjau namo, tadu paimi rūsas ir jam tarnavau pusantrų metų, abiem po pusantrų metų atitarnavau.
Aš dievui tikiu. Buva įdomus dalykas.
Vokiečiai kap paimi, tai nuveži Vilniun, iš Vilnia traukinin ir Latvijon. Iš Latvijos – Estijon tai jau piesti žygiavam, net Narvon, palei jūru. Pabuvam tris mėnesius ir vėl’ piesti išžygiavam. Po Leningradui, prie Kronštata buvam. O ty pilia rūsai. Dvi savaites buvam, paskui atsitraukim kokiuosna Velikije Luki raistuosna. Tarnavau transporte, turėjam arklius, mulus, viską frontui vežim, kas buva reikalinga ir maistu ir amunicijas. Gyvenam palapinėse. Mes ty buvam keturi lietuviai, gyvenam kartu vienoj palapinėj, o vokiečiai atskirai. Ryte kap atsikeliam, tai iš po patiestų patalų iškratam gyvates, ba jų ty buva pilni raistai. Turiejau kompasu, sugalvojau biegt’. Tik švintant prabudau, ainu tykiai, dairaus, žiūriu – an žemės guli koks tai juodas, blizgantis, piršta ilguma daiktas, kap dėžełė kokia. Paėmiau, atidariau, o ty Panelės Švenčiausios abrozdielis. Tai viel’ jį ton dėžełėn indiejau, paėmiau ir nebiegau. Nešiojau jų visur su savim ir ji manį gelbieja, niekur nei mina, nei kulka manį nesužeidi. Kartą vediau arkli, sviedinys po gelžkeliu sproga, manį koks tai ūkas nutrenki, žiūriu – arklys guli, o aš gyvas, net nesužeistas. Nuveini in frontu, nuveži, ko reikia, aplink viskas sproginieja. Vienu kart pririšau arkli ir nuviejau šonan, atvedi arkli lenkas, tai kap sproga šalia tų arklių sviedinys, lenku vokiečiai tokioj niekočioj apkasan atvilka visu kruvinu, jis tik ranka mum pamosikava ir nieka daugiau apie jį nežinau, niekas ty fronte mum nieka neaiškina, nebuva kada. Ty prabuvau tris mėnesius, paskui palaida, išdavi dokumentus ir palaida namo. Jau karas ieja per Lietuvu, tik grįžau, už savaitis ir rūsai atieja. Neužilga gavau šaukimu. Išiejau pas rūsu. Ty tris mėnesius mokina šaudyt’, kariaut’, mumį ruoši frontui. Jau apginklava, aprengi kažin kur palei Biežancu ar Klyncu, ty stoviejam kap atsarginiai. Tuom laiku ir karas pasibaigi, padiejam ginklus, palaida namo. Aš visur nešiojaus tų Paneli Švenčiausiu, ji manį saugoja.
Pas ką geriau tarnaut’? Žinoma pas vokiečius. Ir rengi, ir maitina geriau. Pas vokiečius išmokau valgyt’ daug saldumynų, davinėja ne tik marmelada, ale ir sausainių, šokolada, saldainių. Maistas buva geras. Pas rūsus – šlapia duona, sriuba, vienas vanduo, visi buva nusilpį. Karininkai saka, užimkit Vokietiju, tai ty sklepuose viska rasit’, va kap.

 

Medžiagą surinko ir paruošė

Ona Rasutė Šakienė