Apie elektrėnietį, savanoriškai lendantį į urvus

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 19 balandžio 2013 Atnaujinta: Penktadienis, 19 balandžio 2013

svedasJūs leidžiatės gilyn į urvus, į žemės įsčias. Norite įminti dar neįmintas mįsles, nugalite tamsos, nežinios baimę. Kiekvienas žygis – išbandymas. Kaskart atveriamas naujas paslapties langas. Įveikę sunkias kliūtis skubate sugrįžti į šviesą, į saulę, į Žemės – žmonių planetos – pasaulį. Jūs – romantikai, kupini gyvenimo džiaugsmo. Lai globoja Jus gerosios paslaptingojo pasaulio dvasios. Tegul viskas visada klojasi Jums kuo puikiausiai. (Ona Maleravičienė)

Julija Kirkilienė

Jaunas Elektrėnų miestas per penkiasdešimt savo gyvavimo metų išaugino daug įžymių žmonių. Lietuvoje ir pasaulyje žinomi elektrėniečiai sportininkai, poetai, gydytojai, lakūnai, alpinistai, bet apie speleologą, „Ąžuolyno“ vidurinės mokyklos auklėtinį Gintautą Švedą gal ir ne visi dar girdėjo. Pasirodo, kai vieni elektrėniečiai, rizikuodami gyvybe, kopia į pasaulio aukščiausias viršukalnes, Gintautas Švedas, atvirkščiai, lenda į giliausius pasaulio urvus. Apie urvų tyrinėjimą ir ekstremalų sportą – speleologiją – Elektrėnų bibliotekoje vyksta Artūro Artiušenkos ir Gabrielės Jasytės fotografijų paroda „Pasaulio dugne“, o gyvu žodžiu apie tai elektrėniečiams balandžio 11 d. papasakojo speleologų ekspedicijų dalyvis, Vilniuje gyvenantis elektrėniškis Gintautas Švedas.


Speleologija
Speleologija – lietuviškai urvotyra. Tai mokslas, tyrinėjantis požeminę geografiją – urvus. Svetainėje www.speleo.lt rašoma, kad speleologija vien mokslu neapsiriboja – speleologai užsiima ekstremaliu sportu, turizmu, kūryba (fotografavimu ir filmavimu po žeme), išradimais (speleo technikos tobulinimas), patiria geografinių atradimų džiaugsmą. Urve būna tamsu, baisu, sunku, gražu, šalta, įdomu, šlapia ir purvina, bet Gintautas ten lenda. Gintautas yra praktikuojantis speleologas, kuriam urvai yra tapę pomėgiu, reikalaujančiu fizinio pasiruošimo ir žinių. Per tuos 28 metus, kai jis su žmona, vaikais ir pažįstamais elektrėniečiais išlandė pasaulio urvus, pasiekė virš 2 km gylį, bet gamtos mįslės – kas yra urvai, dar sako neįminęs. Lietuvoje nėra ekspedicijoms tinkamų urvų, tenka keliauti į Rusiją, Gruziją, Ispaniją, Prancūziją, Ukrainą... Gintautas sako, kad dalyvaudamas ekspedicijose suprato apie žmogaus neribotas galimybes, kiekvieną kartą urvuose patikrina savo ištvermę, ten leidžiasi ne tiek dėl mokslo, kiek dėl gilaus apsivalymo nuo gyvenimo rutinos neigiamų emocijų. Į speleologų ekspedicijas, pasak Gintauto, eiti gali psichologiškai stiprūs žmonės. Kai porą savaičių negali derinti laikrodžių pagal žvaigždes, kai tamsoje, drėgmėje, alkanas ir sušalęs, gamtiniams reikalams neturėdamas ne tik patogumų, bet ir vietos, ant pečių tempdamas sunkią įrangą, eidamas, lipdamas virvėmis, nardydamas per vandenis, šalia savęs dvi savaites matydamas pradedančius erzinti vis tuos pačius veidus, o namus ir artimuosius matydamas tik sapnuose, supranti gyvenimo grožį ir prasmę žemės paviršiuje.
Įsimintiniausios ekspedicijos
Per 27 kelionių metus įsimintiniausios Gintautui liko dvi ekspedicijos. Paskutinioji, tarptautinio projekto „Bedugnės kvietimas“ ekspedicija „Gilyn į žemės centrą“, organizuota Ukrainos speleologijos asociacijos ir speleo klubo AENIGMA Kaukazo kalnuose į giliausią pasaulyje Kruberio – Voronjos urvą bei 1992 metų ekspedicija į Gruzijoje esantį, tikriausiai sunkiausiai įveikiamą, tris įėjimus turintį urvą Iliuzija – Mežonovo – Snežnaja. Ekspedicijoje „Gilyn į žemės į centrą“ pavojai speleologus persekiojo nuolatos. Buvo prarastas ryšys su žemės paviršiuje esančiais žmonėmis, nesiliovė liūtys Kaukazo kalnuose, todėl buvo patvinę vandens sifonai urve, urvuose prasiveržė vandens kriokliai ir bene tik laimingas atsitiktinumas buvo tai, kad ekspedicija su kriokliais prasilenkė. Gintautas sakė nujautęs sunkią ekspediciją, bet urvų dvasios jų neapleido ir Lietuvos bei Ukrainos komanda pasiekė rekordą – prasiskverbė 2 km 143 metrus link žemės ašies.
Antrąją įsimintiniausią kelionę į urvus teks pakartoti, nes ten liko nebaigtų darbų.
1992 m. labai stipri speleologų komanda planavo atlikti tai, ko niekas dar nebuvo daręs: padalinti komandą į dvi dalis, nusileisti į urvą per du skirtingus įėjimus, susitikti viduje, drauge pasiekti dugną ir, vėl išsiskyrus į dvi grupes, išlįsti į paviršių per skirtingas urvo atšakas. Kaip anksčiau spaudai yra kalbėjęs Gintautas, tąkart ekspediciją lydėjo daugybė smulkių nesėkmių ir didysis traversas nepavyko... Dalį įrangos paslėpę urve ekspedicijos nariai planavo po metų sugrįžti ir baigti pradėtą darbą. Tačiau pasiekę paviršių pateko į karo zoną... „Teko evakuotis autobusiuku, sėdint tarp „Molotovo kokteilių“, – prisimena G. Švedas. Dabar Gintautas planuoja dar karta aplankyti šį didingą urva. „Reikia gi susirinkti savo paliktus daiktus, jeigu dar niekas nesurado“,- šypsosi speleologas.
Asmenybė
Speleologai Gintautą apibūdina, kaip turintį gerą humoro jausmą, mėgstantį filosofuoti, diskutuoti ir šiaip daug kalbėti. Save juokais vadina „nepriklausomu urvolandžiu“, atstovaujančiu „klub glamurnych starikashek“ („ne iš kelmo spirtų senukų klubas“) – vyresnių speleologų kartai. Elektrėniškiai Gintautą prisimena, kaip labai darbštų, gabų, užsispyrusį, ištvermingą ir draugišką. Šios savybės praverčia ir urvuose. „Ąžuolyno“ vidurinės mokyklos mokytojai Gintautą prisimena kaip labai gerą mokinį. Dziudo treneris Gintautas Akelis prisimena, kaip skilusiu kojos padu jis nesiskųsdamas žaidė krepšinio rungtynes, kaip atkakliai grumdavosi dziudo varžybose. Vilniuje gyvenantis Gintautas sako visada su nostalgija prisimenantis Elektrėnus, klasiokus, mokytojus, trenerius, kurie po tėvų buvo antras pamatas jo stipriam būdui. Vėliau jo charakterį ugdė kiti žmonės.
Į speleologiją Gintautą atvedė jo žmona. Kartą studentų grupė, kurioje buvo ir būsimoji Gintauto žmona Jurga, organizavo studentišką išvyką į urvus. Komandai, kaip įprasta, trūko vyriškų pečių, galinčių tempti sunkią įrangą, todėl grupelė sumanė pasikviesti dar keletą pažįstamų vaikinų. Tarp jų – ir Gintautą Švedą. Nuo vaikystės keliones mėgstantis elektrėniškis nedvejodamas sutiko.
Abu studentai į urvus leidosi pirmą kartą. Urvai ir sujungė Jurgos bei Gintauto gyvenimus. Abu tapo entuziastingais speleologais, dažnai į žemės gelmes leisdavosi vieni du. Urve praleido ir savo povestuvinę kelionę. Vėliau požemio karalystę drauge su Švedais aplankė ir abu sūnūs, o vyresnėlis Martynas urvus pamatė dar būdamas mamos pilve.
Speleologijos ekpedicijos nėra pigus pomėgis, bet iš savo verslo gyvenantis Gintautas neinvestuoja į brangius namus ar automobilius, o lėšas skiria kelionėms. Net į urvus lįsdamas Gintautas sako pasikalbantis su urvų dvasiomis, atsiprašantis, kad jų ramybę drumsčia ne dėl ko nors kito, o norėdamas nugalėti savo ego, savo žmogiškąją puikybę.
Užduotys
Ekspedicijoje kiekvienas dalyvis turi savo užduotį. Gintautas sako paskutinėje ekspedicijose buvo atsakingas už ekologiją. Žmogaus veikla po savęs visada palieka atliekas, kurios urve nesuyra. Prie daiktų, kuriuos reikia tiksliai apskaičiuoti, kad ekspedicijoje būtų kuo mažesnis krūvis, paskutinėje kelionėje papildomai naudotos specialios biologinės priemonės, skaidančios organinės kilmės atliekas. Gintautas sako, kad urve mielai atlieka virėjo pareigas, nes valgio ruošos iš ribotų į ekspediciją pasiimtų produktų ne dažnas dalyvis noriai imasi.
Speleologams, leidžiantis į urvus, reikalinga speciali, sunki įranga, kurios vienai ekspedicijai kartais vieno komplekto ir neužtenka. Į įrangos komplektą įeina virvės, prožektoriai prie šalmų, oro balionai, guminės pirštinės su batais, neperšlampamas kombinezonas, nukabinėtas geležėlėmis, mažos dujinės viryklės, kurios stovyklose yra ir šildymo, ir džiovinimo, ir maisto gaminimo įranga, palapinės, maisto produktai ir pan. Ekspedicijose keliaujant po urvus daug laiko praleidžiama ant virvių. Kilimas į viršų primena pritūpimų ir prisitraukimų darymą vienu metu. Vilniuje speleologų klube „Aenigma” organizuojami speleologų kursai, čia galima išmokti rišti mazgus, lipti virve, gauti praktinių patarimų.
Ekspedicijoje, pasak Gintauto, svarbu būti draugiškam ir paslaugiam. Vienintelis būdas išvengti konflikto su ekspedicijos draugais ir pačiu savimi – sutelkti dėmesį ne į savo jausmus ir problemas, bet į pagalbą kitiems. Tokią sau užduotį ekspedicijose ir kelia elektrėniškis, ekspedicijų metu ir pasiklydęs, ir susižeidęs, ir baltąjį speleologą, apie kurį tarpusavyje nekalba speleologai, matęs, bet nevengiantis komfortišką gyvenimą ant žemės pakeisti į urvinį.